Daugiau temų

Lenkai sako, kad smalsumas – pirmas laiptelis į pragarą. Būtent taip arkivyskupas metropolitas Henrykas Gulbinowiczius atsakė į klausimą, kaip jam pavyko Vroclavo vyskupijoje saugomus milijonus „Solidarumo“ zlotų karinės padėties metais iškeisti į dolerius. Tačiau tai – jau kita istorija. Waldemaro Krzysteko filmas „80 milijonų“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.35) pasakoja apie tai, kaip „Solidarumo“ veikėjai sugebėjo apgauti saugumą, paimti tuos pinigus iš banko ir perduoti saugoti arkivyskupui. Filmo siužetas, dauguma jo veikėjų – realūs, saugumas, be abejo, numanė, kur paslėpti pinigai, tačiau visa istorija iš tiesų primena amerikietišką trilerį. Net keista, kad filmas apie šią akciją, įsimenantis spalvingais net epizodiniais veikėjais, pasirodė tik 2011-aisiais. Kita vertus, smalsu būtų pamatyti lietuvišką filmą apie tai, kur Sausio 13-ąją dingo Lietuvos premjeras arba buvo slepiamas Lietuvos gyventojų suaukotas auksas, bet tokių niekas pas mus nekuria. Gaila, juk nuotykių būta, ir ne bet kokių.

Nujaučiu, kad filmų apie neįtikėtinas Nepriklausomybės atgavimo istorijas sulauksime negreit, nes lietuviai linkę filmuose save matyti tik didvyriais. Užtat vienas po kito randasi vis „popsiškesni“ pseudopatriotiniai filmai apie partizanus ir krepšininkus. Jie tokie panašūs, kad visai nenustebčiau, jei ateityje šios sąvokos taptų tapačios. Sakykite, ką norite, bet kai filmai tampa tik „patriotinio auklėjimo“ įrankiu, pasekmės gali būti keisčiausios.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-06 | Kinas | Rodo TV

Tomas Pabedinskas

Tiesiai į dangų

In memoriam Algimantas Kezys (1928–2015)

Prieš keletą metų teko susitikti su žymiu fotografu ir lietuviu išeivijos veikėju Algimantu Keziu Čikagoje, o tiksliau – šalia šio miesto esančiame Stiknių kaime. Taip Čikagos priemiestį Stickney Village, kuriame gyveno, lietuviškai vadino pats fotografas. Šių metų vasario 23 d. sužinojome, kad ilgas ir turiningas A. Kezio gyvenimas nutrūko. Tačiau šios žinios sukeltas liūdesys buvo šviesus – su kolegomis fotografais čia, Lietuvoje, dalinomės tik šiltais atsiminimais apie A. Kezį, tarsi jis vis dar būtų tarp mūsų.

Tie, kuriems teko nors trumpai bendrauti su vienu ryškiausių lietuvių fotografų, prisimena jo atvirą asmenybę, gebėjimą beveik vaikiškai džiaugtis aplink esančiais žmonėmis ir nesureikšminti savo veiklos bei kūrybos, kuri pelnė autoriui tarptautinį pripažinimą. Tokius įspūdžius atmintyje ir širdyje šiandien tikriausiai nešiojasi daugybė žmonių, kuriuos A. Kezys sutiko aktyviai dalyvaudamas išeivijos kultūriniame gyvenime bei lankydamasis Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vakarus, 1950 m. A. Kezys atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur įstojo į Jėzuitų ordiną ir vėliau buvo įšventintas kunigu. Tačiau A. Kezio veikla lietuvių bendruomenėje neapsiribojo dvasininko pareigomis. Fotografas Čikagoje įsteigė Lietuvių fotoarchyvą, Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklą, vadovavo Jaunimo centrui, miesto centre veikusiai galerijai, rengė joje lietuvių bei kitų tautybių menininkų parodas, leido fotografijos albumus bei knygas apie lietuvių išeiviją.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-03 | Fotografija | Dailė | In memoriam

Algimantas Kezys, „Alexanderio Calderio „Stabili“, Čikaga. 1982 m.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Alejandro Gonzálezas Iñárritu, šiemet triumfavęs „Oskarų“ naktį, imasi projekto, kuris jau pabuvojo ne vieno režisieriaus rankose. Pirmąkart apie „The Revenant“ prodiuseris Akiva Goldsmanas prabilo 2001-aisiais, kai įsigijo to paties pavadinimo Michaelo Punke’o romano teises. Tada tikrais įvykiais grįstas romanas apie kareivį, XIX a. pabaigoje keršijantį palikusiems jį mirti lokio glėbyje draugams, dar nebuvo išleistas. Netrukus buvo pranešta, kad projektu susidomėjo režisierius Park Chan-wookas ir aktorius Samuelis L. Jacksonas. Tačiau jie greitai paliko projektą ir kalbos apie jį nutilo iki 2010-ųjų. Po filmo „Kelyje“ juo susidomėjo Johnas Hillcoatas, kuris norėjo, kad pagrindinį vaidmenį kurtų Christianas Bale’as, bet 2010 m. rudenį projektas atsidūrė prancūzo Jeano-François Richet rankose. Tačiau filmavimas taip ir neprasidėjo, nes Bale’as vaidino Christopherio Nolano „Betmene“. Taip „The Revenant“ atiteko Iñárritu, šis apie Bale’ą jau neužsiminė, bet 2011 m. planavo dirbti su Leonardo DiCaprio ir Seanu Pennu, kai tik užbaigs „Žmogų-paukštį“. 2014-ųjų viduryje, kai filmas buvo baigtas, reikėjo keisti užimtą Penną. Iñárritu pasirinko Tomą Hardy, filmavimas prasidėjo Kanadoje pernai rudenį, tačiau buvo atidėtas iki šių metų balandžio, nes režisierius nori, kad „The Revenant“ būtų kuriamas natūralioje šviesoje, be papildomo apšvietimo.

Skaityti toliau >>

Nr. 9 (1115), 2015-03-02 | Kinas | Trumpai

Režiserius Alejandro Gonzales Iñárritu „Žmogaus paukščio“ filmavime.

Eddie Redmaine’as filme „The Danish Girl“

Richardas Linklateris su Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ už „Vaikystę“

Jurij Dobriakov

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Virginijaus Kinčinaičio „Fotoregos pratimai“ kaip duomenų bazė

Virginijus Kinčinaitis. Fotoregos pratimai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, 2014.

Dėstydamas įvairius su vizualine kultūra susijusius dalykus taikomųjų kūrybinių specialybių praktikams susiduriu su vis tuo pačiu klausimu. Kaip paskatinti tuos santykinai gausiausius vaizdo kūrimo ir kitokių technologijų vartotojus (o kartu ir apskritai didžiąją dalį technologizuotos visuomenės narių) ne tik „rašyti“, bet ir skaityti atvaizdus? Technologijų, ypač fotografinių, šiandien išmokstama visiškai intuityviai, „bandymų ir klaidų“ (angl. trial and error) būdu, neskaitant visų tų teorinių tekstų, kuriais jos apaugo per savo raidos istoriją. Fotografijos refleksija ir vizualinis raštingumas tampa uždaryti savotiškame literati, „pašvęstųjų“ gete. Kasdienis atvaizdų kūrimas ir jo apmąstymas – du skirtingi, dažnai nesusisiekiantys ir nesusikalbantys pasauliai.

Virginijaus Kinčinaičio tekstų rinktinė „Fotoregos pratimai“ yra vienas galimų būdų kalbėti apie fotografijos kultūrą tai „nerefleksyviajai“ auditorijai. Tai nėra fotografijos filosofijos ar teorijos knyga, greičiau nustebimų įvairių fotografijos formų akivaizdoje dokumentas, ir tuo ji galėtų būti artima daugeliui su fotografija susiduriančių žmonių. Kaip Agnė Narušytė atkreipė dėmesį per knygos pristatymą, Kinčinaitis yra ne tiek teoretikas, kiek rašytojas – kaip ir Susan Sontag, su kurios chrestomatine knyga „Apie fotografiją“ jo leidinį pirmiausia norisi lyginti. Kinčinaičio kalbėjimas yra labai poetiškas, nors kartu ir blaiviai kritiškas. Akivaizdu, kad su fotografija jį sieja didžiąją dalį gyvenimo trunkantis romanas, nors iki galo jos apžavams jis niekada nepasiduoda.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-27 | Fotografija | Dailė | Knygos

Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis

Kuriu būdamas vienas su savimi

Pokalbis su Romeo Castellucci

Neseniai Maskvos centre duris atvėrė „Elektros teatras „Stanislavskis“ („Электротеатр „Станиславский“). Tai Boriso Juchananovo atnaujintas teatras, anksčiau vadintas Maskvos Konstantino Stanislavskio dramos teatru. Kovą jame įvyks italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“ („Uso umano di esseri umani“) premjera. Pasaulinė šio spektaklio premjera pernai parodyta Bolonijoje. Tinklalapio Colta.ru žurnalistui Dmitrijui Renanskiui italų režisierius papasakojo, kuo abu spektakliai skirsis vienas nuo kito, ir pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę režisūrą. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-27 | Teatras | Svetur

Scena iš spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“. Luca Del Pia nuotr.

Jonas Ūbis

Demagogijos įkaitai

Paskutiniu metu beveik kiekvienas filmas sulaukia kad ir ne „Oskaro“, itin jaudinančio lietuvius, bet kokio nors blizgučio – prizo, apdovanojimo, interneto ir kitokių liaupsių. Jaunas ispanų režisierius J.A. Bayonas iškart po siaubo filmo „Prieglauda“ taip pat sulaukė daugybės komplimentų, kurie jam, deja, neišėjo į naudą. LNK šįvakar (27 d. 22.25) parodys jo filmą „Pragaras rojuje“ (2011), kuriame režisierius vėl grįžo prie šeimos ryšių temos, tik šįkart jau rodydamas realų siaubą – 2004-ųjų gruodį Tailandą nusiaubusį cunamį. Filmo herojai – trys vaikai ir jų tėvai, kuriuos suvaidino Naomi Watts (už šį ligoninėje atsidūrusios sunkiai sergančios moters vaidmenį ji buvo nominuota „Oskarui“) ir Ewanas McGregoras, taip pat turi savo prototipus. Ekstremalūs išbandymai, regis, sustiprino ir jų santuoką. Nemėgstu panašių filmų, nes iš jų kaip amalas sklinda ta demagogija, kurią Europos šalių vadovai taip pamėgo paskutiniais metais, kalbėdami, kad Ukraina ir Rusija turi susitarti geruoju. Jie elgiasi kaip Bayonas – ima realią, kruviną tragediją ir bando prie jos priklijuoti savo politiškai korektišką plakatėlį.

Prieš kiekvieną operaciją Watts herojei sakoma: „Užsimerkite ir pagalvokite apie ką nors malonaus.“ Galiu tik įsivaizduoti, ką jos vietoje atsakytų kito filmo (beje, apdovanoto „Oskaru“ už geriausią scenarijų) – Jasono Reitmano 2007 m. komedijos „Džuna“ (BTV, kovo 4 d. 21.30) herojė. Nėščia vyresniųjų klasių mokinė Džuna (Ellen Page) ieško poros, kuriai galėtų atiduoti savo dar negimusį kūdikį. Džuna – ne infantilė, ji savarankiška asmenybė, todėl ir įdomu stebėti, kaip mergina bandys susidoroti su ne pačia maloniausia situacija. Tiesa, jai padės ir rūpestingas tėtis (ką tik „Oskaru“ apdovanotas J.K. Simmonsas).

„Džuna“ – tipiškas JAV nepriklausomųjų filmas: pigus, rodantis paprastų žmonių realybę bei svajones, bet kartu ambicingas, nes priverstas įrodinėti didžiajai kino industrijai, kad turi teisę egzistuoti. Nuo nepriklausomųjų filmų Reitmano kūrinys skiriasi gal ne tokia tiesmukiška išvada, juk Džunos apsisprendimą lemia ne tik merginos elgesys, ne vienam žiūrovui iš pradžių pasirodysiantis ciniškas, bet ir noras, kad visiems viskas būtų gerai.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-27 | Kinas | Rodo TV

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Penktadienio vakare Paryžiaus Šatlė teatre įvyko 40-ojo Prancūzų kino akademijos padovanojimų „Cezarių“ ceremonija. Laureatus renka 4225 „Cezarių“ akademijos narių. 2014 m. Prancūzijoje buvo sukurti 636 filmai. Pasak žiniasklaidos, šiemet ceremonijoje dominavo politika. Septynis „Cezarius“, tarp jų ir geriausio filmo bei geriausio režisieriaus, gavo 22 metus Paryžiuje gyvenančio Abderrahmane’o Sissako filmas „Timbuktu“. Tai pasakojimas apie kasdienį gyvenimą Malio mieste Timbuktu, kurį užėmė islamistai. Šis filmas taip pat buvo pristatytas „Oskarui“.

Atrodė, kad didžiausia ceremonijos intriga bus dviejų filmų apie Yves’ą Saint Laurent’ą varžybos. Tačiau Jalilio Lespert’o „Saint Laurent’as“ gavo tik „Cezarį“ už geriausią vyro vaidmenį Pierre’ui Niney, o Bertrand’o Bonello filmas „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ – „Cezarį“ už geriausius kostiumus. Už geriausią moters vaidmenį apdovanota Adele Haenele, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį filme „Meilė iš pirmo smūgio“. Šis filmas pripažintas ir geriausiu debiutu, o jame taip pat suvaidinęs Kévinas Azais apdovanotas prancūzų kino vilties „Cezariu“. Už geriausius antrojo plano vaidmenis apdovanoti Kristen Stewart („Zils Marijos debesys“) ir Reda Katebas („Hipokratas“). Geriausiu užsienio filmu pripažinta Xavier Dolano „Mamytė“. Garbės „Cezariu“ šiemet apdovanotas amerikiečių aktorius ir režisierius Seanas Pennas.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-23 | Kinas | Trumpai

Jonas Ūbis

Idealai ir kompromisai

Krėsle prie televizoriaus

Per šventes nepuošiau medžių tautinėmis vėliavomis, nepyniau trispalvių juostelių, nesiuvau gigantiškų trispalvių, trumpai tariant, nedariau nieko, kas atitiktų, regis, iš prezidentūros nuskambėjusį kvietimą tautines šventes švęsti išradingai. Dar sovietmetis išmokė, kad bet koks panašus džiaugsmo demonstravimas yra alogiškas ir beprasmiškas. Gaila, kad to nesupranta naujieji karjeristai, kuriems į galvą ateina panašios „išradingos“ idėjos. Kilometrinių vėliavų siuvimas ar nešimas primena bandymus kurti neva naują ideologiją, tik vis labiau akivaizdu, kad juokdamiesi iš praeitin nuolat besigręžiančio Vladimiro Putino patys taip pat žiūrime atgal – į nacionalizmo persmelktą tarpukario Lietuvą. Todėl, atsikratęs gripo, per šventes dar suspėjau į Varšuvos „Zachętos“ galerijoje kuratorės Andos Rottenberg surengtą puikią parodą „Progresas ir higiena“. Jos pagrindinę mintį galerijos direktorė Hanna Wroblewska apibūdino štai taip: „Parodyti, kaip entuziastingas tikėjimas galimybe sukurti rasinės, kultūrinės ir politinės tapatybės idėja grįstą visuomenę susiduria su ideologinės priespaudos, marginalizacijos ir prievartos praktikomis. Ir kaip iš pradžių nekaltos teorijos tampa pavojingais bepročių ir nusikaltėlių įrankiais. Tai ir paroda apie tai, kaip lengva pražiopsoti momentą, kai visuomenės nekontroliuojamos mokslinės utopijos virsta parankiomis ideologijomis.“

Skaityti toliau >>

Nr. 7 (1113), 2015-02-20 | Kinas | Rodo TV

Skirmantė Valiulytė

Ilgaamžė kūryba

Lietuvos dainynų lobyną papildė „Tautinių dainų“ I tomas

Lietuvos Nepriklausomybės šventės ir Vilniaus knygų mugės sutiktuvių džiaugsmą šiemet stiprina leidinys, svariai papildantis Lietuvos kultūros lobyną. Tai – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas Teodoro Brazio užrašytų „Tautinių dainų“ I tomas. Čia publikuotos Kietaviškių, Semeliškių ir Žiežmarių apylinkėse T. Brazio užrašytos dainos. Knygą sudarė, tomo tekstus klasifikavo, parengė ir redagavo, paaiškinimus parašė, dainų tipų rodyklę ir žodynėlį sudarė Kostas Aleksynas. Melodijas parengė ir redagavo, įvadą ir reziumė parašė Živilė Ramoškaitė. Knygą apipavidalino Rokas Gelažius.

„Teodoras Brazys (1870–1930) – kunigas, aktyvus muzikinės kultūros veikėjas, XX amžiaus pradžioje klojęs pamatus atgimstančios Lietuvos kultūrai. Jis reiškėsi daugelyje sričių: buvo vargonininkas, chorų vadovas, pedagogas, kompozitorius, publicistas ir galiausiai muzikologas, tyręs lietuvių folklorą, bažnytines giesmes, skelbęs straipsnius apie muziką. T. Brazys parašė pirmuosius lietuviškus muzikos vadovėlius. Dar išvertė estetikos pagrindų vadovėlį, kuris liko neišleistas (...). Greta sukurtų originalių sakralinės muzikos veikalų ir liaudies dainų išdailų T. Brazys yra palikęs didelį pluoštą savo paties užrašytų liaudies dainų. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomi du dideli rankraštiniai rinkiniai: LTR 205 ir LTR 443, apytikriai datuojami 1918–1919 metais. Juose – 1358 dainos“, – skyriuje „Apie Teodoro Brazio gyvenimą ir darbus“ rašo muzikologė Ž. Ramoškaitė. Šiame knygos skyriuje patraukliai išdėstyta T. Brazio gyvenimo, tarnystės ir nuveiktų darbų faktologija, amžininkų atsiminimai ir tyrėjų mintys labai gyvai perteikia XX a. pradžios atmosferą ir spalvingą T. Brazio asmenybę, kelia didžiulę pagarbą jo nuveiktiems darbams. Knygoje publikuota T. Brazio užrašytos dainos faksimilė geriausia liudija dainų užrašytojo kruopštumą ir atsakomybę – tiksliai fiksuoti natas ir kuo pilniausius dainų poetinius tekstus.

Skaityti toliau >>

Nr. 7 (1113), 2015-02-17 | Muzika | Knygos

Ramunė Balevičiūtė

Septyni nykštukai ieško adresato

Spektaklis vaikams Vilniaus mažajame teatre

Po teatro vaikams turtingo sausio ir Vilniaus mažasis teatras pakvietė į premjerą mažiesiems – originalią pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ versiją. Pasaką perrašė ir režisavo Evaldas Jaras, šiame teatre prieš keletą metų pastatęs „Mamą katiną“ – ypač didelio populiarumo sulaukusią Čilės rašytojo Luiso Sepúlvedos apysakos interpretaciją.

Kurdamas spektaklį „Septyni nykštukai ieško Snieguolės“, režisierius panaudojo kelis jau patikrintus sėkmės elementus: vaisingą bendradarbiavimą su dailininku Mariumi Jacovskiu, iš esmės vyrišką aktorių trupę ir komiška improvizacija grįstą vaidybą. Šįkart scenografijos sprendimą laikyčiau kone labiausiai vykusiu meniniu sumanymu. Vienoje scenos pusėje – milžiniškas medžio kamienas su drevėmis-langais, atstojantis nykštukų namą, kitoje – efektingai ir išradingai naudojamas veidrodžio rėmas su užuolaida, per vidurį – žalia miško aikštelė, o gilumoje – du postamentai su Snieguolės suknele ir riterio šalmu. Atrodo, lyg pati Mažojo teatro scenos erdvė turėtų magišką galią į kone kiekvieną šioje scenoje gimstantį naują spektaklį įterpti kokią nors Rimo Tumino spektaklių reminiscenciją – scenografijos ar rekvizito detales, praeitin nugrimzdusio grožio idėjos atgarsį ar atmosferą. Naujajame spektaklyje vaikams irgi jų netrūksta. Tekstas sufleruoja – nykštukų miškas virto muziejumi, o jie patys – tik legendinių žygdarbių šešėliais. Tai turėtų patvirtinti ir minėti postamentai, ir „paauksuotas“ muziejinis atitvaras scenos priekyje. Man ši tvorelė tapo simboliu – atsiribojimo, nebendravimo ir dirbtinumo.

VMT informuoja, kad „Septyni nykštukai...“ skirti ne patiems mažiausiems, tačiau ir vyresniems vaikams turėtų būti nepaprasta susigaudyti, kas ir kodėl vyksta spektaklyje.

Skaityti toliau >>

Nr. 6 (1112), 2015-02-10 | Teatras | Kultūra vaikams

„Septyni nykštukai ieško Snieguolės“. L. Vansevičienės nuotr.

Daugiau temų

Numanomi malonumai

Tiesiai į dangų

Kino naujienos trumpai

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Kuriu būdamas vienas su savimi

Demagogijos įkaitai

Kino naujienos trumpai

Idealai ir kompromisai

Ilgaamžė kūryba

Septyni nykštukai ieško adresato