Daugiau temų

Kristina Stančienė

In memoriam Juozapas Miliūnas (1933–2016)

Gegužės 9-ąją pasklido liūdna žinia – mirė dailininkas, ilgametis Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vadovas, mokytojas Juozapas Miliūnas. Visi, artimiau pažinoję dailininką, o ypač – šios mokyklos darbuotojai, nusiminėme ir sutrikome – nejau apie šį gerbiamą, taurų ir šiltą žmogų nuo šiol turėsime kalbėti būtuoju laiku? Juk ką tik, dar prieš keletą mėnesių, mokykloje su juo kone kasdien labindavomės, šnekučiavomės. Buvo taip įprasta matyti Juozapą, besiruošiantį eilinei tapybos ar kompozicijos pamokai, dėliojantį molbertus, kėdes, ruošiantį natiurmortą... Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, dailininkas išliko visai toks pat, kaip ir anais laikais, kai vadovavo mokyklai – didelis, galingo stoto vyras, įtaigaus balso, nepamirštamos, jaukios kalbėjimo manieros, išlaikęs šviesią galvą, puikų humoro jausmą, atviras, atidus, rūpestingas ir geras.

Banali, tačiau skaudi tiesa, su kuria susiduriame netekę kažko brangaus – mūsų kasdienybė, įprasti ritualai, kurie, rodos, tęsis amžinai, iš tiesų tėra trumpa ir neįkainojama laiko atkarpa. Visa neišvengiamai baigiasi. Suėmė apmaudas, kad savo pirmojo tapybos ir kompozicijos mokytojo, kurio globėjišką ranką, palaikymą jutau ne tik besimokydama šioje mokykloje, bet ir gerokai vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, taip pat – pradėjusi dirbti mokykloje, taip niekada giliau ir nepakalbinau. Tiesa, kalbėdavomės dažnai ir daug: ir apie mokyklą, ir apie mokinius, kartais – tiesiog apie šį bei tą. Ne sykį esu mačiusi dešimtis dailininko paveikslų, teko rašyti apie jo kūrybos parodas. J. Miliūnas yra nemažai papasakojęs apie savo kolegas, kurių taip pat jau nebėra – apie Vytautą Šerį, Mariją Teresę Rožanskaitę, Igorį Piekurą, Vincą Kisarauską ir kitus. Tačiau juk besistengdama surankioti ano laiko nuotrupas galėjau kur kas daugiau pakamantinėti apie ilgą ir turtingą paties dailininko gyvenimą...

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kol vyksta Kanų kino festivalis, beveik visos kino naujienos atskrenda iš ten. Apie Kanų naujienas „7 meno dienų“ skaitytojai sužinos iš Aistės Račaitytės straipsnių. Todėl šįkart – apie tai, kad „The Hollywood Reporter“ žurnalistai nusprendė sudaryti 69 Kanų kino festivaliuose „Auksine palmės šakele“ apdovanotų filmų reitingą, trumpai tariant, išrinkti geriausią Kanų laureatą.

Dauguma šio sąrašo viršūnėje atsidūrusių filmų sukurti prieš keliasdešimt metų. Pirmoje vietoje atsidūrė Luchino Visconti filmas „Leopardas“ („Il Gattopardo“, 1953). Tai italų literatūros klasiko Giuseppe’o Tomasi di Lampedusa romano ekranizacija, pasakojanti turtingo aristokrato meilės istoriją sudėtingų politinių XIX a. Italijos permainų fone. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė amerikiečių aktorius Burtas Lancasteris.

Į pirmą penketą taip pat pateko: Federico Fellini „Saldus gyvenimas“ („La Dolce vita“, 1960), Martino Scosese’s „Taksistas“ („Taxi Driver“, 1976), Michelangelo Antonioni „Fotopadinimas („Blow-Up“, 1966) ir Jacques’o Demy „Šerbūro lietsargiai“ („Les Parapluies de Cherbourg“, 1964).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šią savaitę prasidėjo Kanų kino festivalis, per visas žinias šmėkščios raudonas kilimas, todėl, matyt, ir televizijose bus palyginti daug prancūzų kino. Jaučiuosi kaip Ostapas Benderis, kuriam viskas turėjo būti gražu, nes netrukus pradėsiu siūlyti žiūrėti gražius filmus.

Valerie Guingnabodet 2006 m. filmo „Šok su juo“ (LRT Kultūra, 18 d. 23 val.) siužetas primena saldų meilės romaną: Aleksandra (Mathilde Seigner) sužino apie vyro neištikimybę. Sukrėsta ji šoka ant savo arklio, bet sužeidžia ir jį, ir save. Apie nelaimę sužinojęs vyras skuba pas ją, bet žūsta autokatastrofoje. Arklys užmigdomas, o Aleksandra patenka į kliniką. Praėjus trejiems metams ji vis dar mokosi gyventi iš naujo ir likimas ją nusiunčia į arklidę. Čia Aleksandra sutiks buvusį kaskadininką (prancūzų Naujosios bangos filmuose įsiminęs Samy Frey’us) ir jo arklį. Prisiminimai privers moterį vėl sėstis ant balno... Daugtaškis visada žada banalybę, bet arkliai nėra banalūs. Apskritai, gyvūnai. Neatsitiktinai juos vis rodo per žinias – vaizdai su meškomis, katėmis ar egzotiškais paukščiais nuima įtampą.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

2016 m. rugsėjo 24 d., per 41-ojo Gdynės kino festivalio uždarymą, „Platininius liūtus“ atsiims garsus lenkų režisierius ir scenaristas Januszas Majewskis. Šį apdovanojimą festivalio organizatoriai skiria už kūrybos nuopelnus. Tarp ankstesnių metų laureatų yra Jerzy Antczakas, Tadeuszas Konwickis, Romanas Polanskis. Pernai naujausias Majewskio filmas „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“ Gdynėje buvo apdovanotas „Sidabriniais liūtais“.

Majewskis gimė 1931 m. Lvove, jis  mokėsi architektūros Krokuvoje ir kino režisūros Lodzėje. Darbą kine pradėjo 6-ajame dešimtmetyje kaip scenografas, vėliau kūrė dokumentinius ir televizijos filmus,  didžiajame kine debiutavo 1966 metais.

Majewskis išgarsėjo filmais „Lokis“ (1970), „Gorgonovos byla“ (1977), „Mirusios kalbos pamoka“ (1977), „Epitafija Barborai Radvilaitei“ (1982), televizijos serialu „Karalienė Bona“ (1980). Per 50 kūrybos metų Majewskis sukūrė įvairiausių žanrų filmų – istorinių, muzikinių, komedijų, televizijos spektaklių. Taip pat jis yra kuria biografines knygas ir apsakymus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žiedinių kopūstų kaina ir „Eurovizija“ lietuviams suteikia daug progų įrodyti, kokie esame ypatingi. Norime boikotuoti prekybos centrus ne todėl, kad daug prekių, atvežtų iš trečiojo pasaulio šalių, gaminamos nežmoniškomis sąlygomis. Mes tiesiog mėgstame žiedinius kopūstus ir nenorime, kad jie brangtų. Nors ir neseku viso to cirko, pasislėpti nuo jo neįmanoma – temos persikėlė į žinias. Sekmadienį net LRT „Savaitės“ vedėja kantriai klausėsi šių metų Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“ postringavimų, tarsi sakydama – štai ji, naujoji karta, užaugusi nepriklausomybės sąlygomis. Pasižiūrėkite, pasigrožėkite, palaikykite. Neabejoju, kad lietuviai daug laiko skirs šiai masinės kultūros šventei, kuri, bijau, primins apie puotą maro metu. Įdomu bus pasižiūrėti, kaip tautine vėliavėle Stokholmo salėje mosuos lietuvių kultūros ministras.

Linas Vildžiūnas

Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ kontekstai

Nuo kitų Holokaustą Lietuvoje aptariančių knygų Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji buvo sumanyta ir rašyta kaip bestseleris. Kaip populiarios autorės, gerai išmanančios apie viešuosius ryšius, apeliacija į šiandienos Lietuvos visuomenę, iškeliant jai skaudžiausią ir aktualiausią, nors giliai pasąmonėn nustumtą, istorinės atsakomybės problemą. Autorė nevengia jos suasmeninti (kitaip turbūt ir neįmanoma – tai asmeninės pozicijos, asmeninės atsakomybės klausimas), užaštrina kampus, pasitelkia makabrišką juodąjį humorą, jai nesvetimas tam tikras aplombas ir pranašumo jausmas. Pastarieji dalykai gali erzinti, kita vertus, autorė turi tam pakankamai pagrindo. Visa tai galima vertinti ir kaip papildomą poveikio priemonę taikant į dešimtuką (ar tiesiai į kaktą), ir smūgis tikslą pasiekia.

Rūtos Vanagaitės palydovas „kelionėje į tamsumas“ Efraimas Zuroffas, kurį autorė pabrėžtinai tituluoja „priešu“, taip apibūdino dar tik rengiamos knygos ypatumą: „(...) jūs man sakėte, kad Lietuvoje apie Holokaustą beveik viskas parašyta ir beveik niekas neperskaityta. Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji istorikų atskleistą tiesą padarys suprantamą daugeliui žmonių, nes tai bus knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones.“ (p. 283) Vargu ar tokia „vidinė recenzija“ dėtina į patį tekstą, bet ji tiksliai nusako knygos adresatą. R. Vanagaitė kreipiasi į tuos, anot jos, „geruosius lietuvius“, kurių „giminėje niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų“, nei gviešėsi jų turto, kurie gimė po Holokausto, tad neturi ir nenori turėti su juo nieko bendro, tačiau kažkas (žinoma, tie patys žydai) vis bando jiems kažką primesti. Audringa reakcija internete ir jau keturi knygos leidimai rodo, kad ji buvo ir bus perskaityta.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai pavargstu nuo pilkos lietuviškos realybės, kurioje, matyt, neatsitiktinai vis labiau dominuoja simboliški valstiečiai, – policininkas Skvernelis ar palapinę prie Operos ir baleto teatro pasistatę ūkininkai, – slepiuosi nuo jos internetiniuose meno aukcionų tinklalapiuose. Puikiai suprantu, kad visi ten pristatomi meno kūriniai ar daiktai man paprasčiausiai neįkandami, na, nebent koks nors Rosenthalio puodelis, bet tai nesvarbu. Seni paveikslai ar neįtikėtinos sagės su brangakmeniais užburia savaime. Tai, ką vadiname tikru gyvenimu, paprasčiausiai išnyksta. Todėl gerai suprantu Giuseppe’s Tornatore’s filmo „Geriausias pasiūlymas“ (LRT Kultūra, gegužės 4 d. 22.30) herojų Virdžilą Oldmaną (kaip visada nuostabus Goeffrey’is Rushas), kuriam tikrovė paprasčiausiai nereikalinga. Jis – meno žinovas, sugebantis atpažinti kiekvieną falsifikatą, ir aukcionų vedėjas, įžvalgus kolekcionierius, mokantis pasinaudoti proga ir apgauti neišmanėlius. Jo gyvenimą užpildo meilė menui, bet Tornatore supranta, kad to romantiškam menotyriniam trileriui neužtenka, todėl įveda į veiksmą išblyškusią paveldėtoją Kler (Sylvia Hoeks), kuri paprašo Oldmaną inventorizuoti jos palikimą – seną vilą, prigrūstą meno kūrinių. Tačiau su mergina neįmanoma susitikti, nes Kler serga keista liga – bijo atvirų erdvių. Kartu su ja filme atsiranda meilės, susižavėjimo, apgavystės tema.

Monika Krikštopaitytė

Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį, sudarė Erika Grigoravičienė ir Aistė Kisarauskaitė, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, Vilnius, „Inter Se“, 2015, 700 egz.

„Kol kas viešumoje matyti tik nedidelis jo gyvenimo ir kūrybos kraštelis, pati viršūnė. Todėl ir sakau, kad jis dar ateityje, kad jis dar pasirodys pilnesnis, platesnis. Daug kas turi išrūgti, išsivaikščioti, nusėsti drumzlės, kol visa bus pamatyta perspektyvoje – į praeitį ir į ateitį“, – taip rašė Marcelijus Martinaitis pomirtiniame Vinco Kisarausko kūrybos albume (Vaga, 1996; leidinį parengė Saulė Kisarauskienė; dail. Alfonsas Žvilius). Iki visai neseniai šis albumas su pranašiškais žodžiais buvo pagrindinė Kisarauską išsamiau pristatanti knyga. Ją pakeisti turėtų naujasis pernai išleistas albumas: „Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį“, kurį ir mėginsiu aptarti. Pasirodo, kad nemažai iliustracijų, patekusių į naująjį, yra perimtos iš kruopščiai rengtų geros kokybės skaidrių pirmajam. Tad nemažai vaizdų sutampa. Tik gerokai skiriasi spaudos kokybė. Dabar, be abejonės, – geresnė. Nekyla klausimų, kodėl ataidi svarbieji darbai. Bet naujos knygos apimtis didesnė, todėl šalia atmintinai žinomų darbų atsiranda ir kompozicijos vinilų vokams, ir koliažai ant grafikos, scenografijos eskizai ir žinomų darbų variacijos, rodančios, kad prie vienos temos dailininkas dirbdavo nuodugniai, prigamindamas ištisus telkinius vienas kitą papildančių darbų.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Steveno Spielbergo sesuo Nancy Spielberg prodiusuoja bendros amerikiečių ir lenkų gamybos filmą apie pogrindinį Varšuvos geto archyvą. Pagrindinis filmo herojus Emanuelis Ringelblumas (1900–1944) buvo istorikas. Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvos gete jis subūrė pogrindinę intelektualų ir visuomenininkų grupę „Oneg Szabat“. Grupė sukaupė dokumentų rinkinį, kuriame buvo oficialūs laiškai, plakatai, laikraščiai, teatrų programėlės, rankraščiai, piešiniai ir kiti gyvenimo gete liudijimai. Grupės nariai dokumentus slėpė metalinėse dėžėse ir pieno bidonuose. 1942-ųjų rugpjūtį ir 1943-iųjų vasarį jie paslėpė šį lobį vieno namo rūsyje. Ringelblumą vokiečiai sušaudė geto griuvėsiuose, aptikę bunkerį, kuriame jis slapstėsi. 1946 metais buvo rasta dešimt dėžių su dokumentais. Dar dvi dėžes 1950 metais rado statybininkai, statantys naują namą. Išgelbėtą archyvą sudaro 30 tūkstančių dokumentų, jį saugo Žydų istorijos institutas.

Būsimo dokumentinio su vaidybiniais elementais filmo pagrindas – amerikiečių istoriko Samuelio D. Kassowo knyga apie Ringelblumo archyvą „Kas parašys mūsų istoriją?“ („ Who Will Write Our History?“). Filmo scenarijaus autorė ir režisierė – Roberta Grossman, filmuos britų operatorė Dyanna Taylor, pelniusi 5 „Emmy“ apdovanojimus. Beveik visi filme vaidinantys aktoriai yra lenkai. Ringelblumą vaidins Piotras Głowackis, jo žmoną – Karolina Gruszka, „Onega Szabat“ bendradarbę – Jowita Budnik. Filmas gavo Lenkų kino meno instituto (PISF) paramą. Jis pasirodys 2017-aisiais.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Italų dainininkas, aktorius, režisierius Adriano Celentano savo šalyje laikomas nacionaline vertybe. Jo įtaką ar reikšmę ne vienas lygina su Elvio Presley’io. Jis turtingas ir įtakingas. Celentano buvo neįtikėtinai populiarus sovietų šalyje, jis filmavosi kartu su didžiausiomis žvaigždėmis – Sophia Loren ar Anthony Quinnu, o laiminga idioto šypsena, nušvisdavusi Celentano personažų veiduose, ne vienam asocijavosi su komedijomis, kuriose skamba daug dainų, o humoras – paprastas ir visiems suprantamas. Dabar tokių personažų šou versle beveik neliko, net lietuvių žvaigždės nori atrodyti protingesnės nei yra iš tikrųjų, o idiotai kartais visai vykusiai apsimeta intelektualais.

Tačiau Celentano buvo ne tik išmintingas, bet ir teisus – laimingo idioto įvaizdis padeda. Ir ne tik išgyventi kino ar televizijos džiunglėse. Iš jo galėtų pasimokyti ir politikai, juolab kad rinkimai ne už kalnų. Todėl siūlau pasižiūrėti režisierių dueto Franco Castelano ir Giuseppe’s Moccia 1979 m. sukurtą komediją „Aksominės rankelės“ (TV1, 24 d. 19.10). Joje Celentano suvaidino inžinierių Gvidą, kuris praturtėjo pardavinėdamas neperšaunamą stiklą juvelyrinėms parduotuvėms. Laikinai praradusį atmintį ir balsą Gvidą priglaudė vagišių šeimynėlė, nes palaikė jį savo kolega. Tačiau šis ir atsipeikėjęs neskuba prisipažinti, kas yra iš tikrųjų.