7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sunki kelionė

Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ kontekstai

Linas Vildžiūnas
Nr. 18 (1170), 2016-05-06
Knygos

Rūta Vanagaitė. Mūsiškiai. Vilnius, Alma littera, 2016, 302 p.

 

Nuo kitų Holokaustą Lietuvoje aptariančių knygų Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji buvo sumanyta ir rašyta kaip bestseleris. Kaip populiarios autorės, gerai išmanančios apie viešuosius ryšius, apeliacija į šiandienos Lietuvos visuomenę, iškeliant jai skaudžiausią ir aktualiausią, nors giliai pasąmonėn nustumtą, istorinės atsakomybės problemą. Autorė nevengia jos suasmeninti (kitaip turbūt ir neįmanoma – tai asmeninės pozicijos, asmeninės atsakomybės klausimas), užaštrina kampus, pasitelkia makabrišką juodąjį humorą, jai nesvetimas tam tikras aplombas ir pranašumo jausmas. Pastarieji dalykai gali erzinti, kita vertus, autorė turi tam pakankamai pagrindo. Visa tai galima vertinti ir kaip papildomą poveikio priemonę taikant į dešimtuką (ar tiesiai į kaktą), ir smūgis tikslą pasiekia.

 

Rūtos Vanagaitės palydovas „kelionėje į tamsumas“ Efraimas Zuroffas, kurį autorė pabrėžtinai tituluoja „priešu“, taip apibūdino dar tik rengiamos knygos ypatumą: „(...) jūs man sakėte, kad Lietuvoje apie Holokaustą beveik viskas parašyta ir beveik niekas neperskaityta. Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji istorikų atskleistą tiesą padarys suprantamą daugeliui žmonių, nes tai bus knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones.“ (p. 283) Vargu ar tokia „vidinė recenzija“ dėtina į patį tekstą, bet ji tiksliai nusako knygos adresatą. R. Vanagaitė kreipiasi į tuos, anot jos, „geruosius lietuvius“, kurių „giminėje niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų“, nei gviešėsi jų turto, kurie gimė po Holokausto, tad neturi ir nenori turėti su juo nieko bendro, tačiau kažkas (žinoma, tie patys žydai) vis bando jiems kažką primesti. Audringa reakcija internete ir jau keturi knygos leidimai rodo, kad ji buvo ir bus perskaityta.

 

Visus nepriklausomybės metus diskursui apie Holokaustą galbūt ir stigo tokios tiesioginės publicistinės apeliacijos. Diskursas vyko, bet akademinėje plotmėje (taigi, liko neperskaitytas), o visuomeninėje buvo pernelyg korektiškas (taigi, nepakankamai veiksmingas, jei norite, šiek tiek konformistiškas). Jis neoponavo valdžiai, kuri tik simuliuoja Holokausto atminimą, o iš tikrųjų pritaria jo nutylėjimui, kuria naująją tautinę mitologiją ir net neketina skatinti visuomenę apsivalyti. Jis viešai nepasmerkė geltonosios spaudos inspiruojamų ir valdžios institucijų vykdomų antisemitinių akcijų (kaip antai mėginimo apkaltinti žydų partizanus karo nusikaltimais). Tai ne ta baimė kalbėti, apie kurią rašo R. Vanagaitė, iki šiol persekiojanti įvykių liudininkus. Veikiau nuovargis ir nusivylimo jausmas. Juk visos pilietinės iniciatyvos buvo „suvalstybintos“, formalizuotos ir galų gale numarintos.

 

Istorijos nutylėjimai ar iškraipymai (vardan tos Lietuvos) nėra vaistas nuo Holokausto traumos. Vienintelis būdas ją gydyti – tai pripažinti kraupią Lietuvos žydų žudynių tiesą, atlikti atgailą ir pasmerkti žudikus, neieškant pateisinimų nežmoniškomis istorinėmis aplinkybėmis. R. Vanagaitė ir kviečia skaitytojus būti atviriems šiai tiesai, pabrėždama, kad rėmėsi tik mūsų istorikų arba Lietuvoje išleistais darbais bei archyviniais šaltiniais. Be jokių įtakų iš šalies. O kalbant tiesiai ir be užuolankų ryškėja mažai malonūs dalykai: pastangos „eiti obuoliauti“ su Hitleriu atvedė į tai, kad didžioji dauguma Lietuvos žydų buvo išžudyta jų kaimynų lietuvių rankomis. Galima kiek nori spekuliuoti, kad laikas buvo siaubingas, kad visuomenė buvo sutrikusi ir sukrėsta stalininio teroro, o dar likęs politinis elitas vadovavosi kilniais nepriklausomybės atkūrimo idealais, kad bepigu samprotauti iš dabarties pozicijų, tačiau esmės tai nekeičia.

 

Nacių politika puikiai pasinaudojo šiomis iliuzijomis, antisemitinėmis nuotaikomis ir meistriškai sulošė „žydo-bolševizmo“ korta. K. Škirpos Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) buvo sukurtas Vokietijoje, jos karinės žvalgybos padedamas jis plėtojo savo agentūrinį tinklą, skleidė nacistinę antisemitinę propagandą ir rengėsi sukilimui, kuris buvo planuojamas ir prasidėjo drauge su vokiečių armijos puolimu ir buvo paženklintas pirmaisiais žydų pogromais. LAF sudarė ir Laikinąją vyriausybę, kuri paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pasiuntė padėkos telegramą Hitleriui už „atvadavimą iš žydų ir bolševikų visa naikinančios okupacijos“ bei išreiškė viltį, kad lietuvių tautai bus lemta dalyvauti pergalingame žygyje „naujai Europos tvarkai įgyvendinti“. Nors Laikinoji vyriausybė visaip stengėsi įsiteikti, Vokietija jos nepripažino, pasinaudojo ja savo interesams ir rugpjūčio 5 d. įsakė jai veiklą nutraukti. Deja, tos veiklos pasekmės buvo tragiškos. Vyriausybė priėmė (ar buvo priversta priimti) antižydiškus potvarkius, pritarė koncentracijos stovyklos steigimui, vokiečių spaudžiama perorganizavo sukilėlių būrius į reguliarų policijos (Tautinio darbo apsaugos) batalioną, liepos pradžioje įvykdžiusį masines žudynes Kauno VII forte, o rugpjūčio 1 d. patvirtino rasistinius „žydų padėties nuostatus“.

 

Tačiau blogiausia, kad pasitraukdama Laikinoji vyriausybė nenurodė trauktis jos atkurtai nepriklausomybės laikų administracijai, vietos savivaldai, policininkams, pasmerkdama juos tapti Lietuvos žydų Holokausto vykdytojais. Talkininkų naciai būtų radę ir patys, juk kai kuriuose miesteliuose su žydais buvo susidorota „savo jėgomis“. Bet padedant vietos valdžiai gerai „organizuoti“ žudymą, t. y. suvaryti žydus į getus, juos saugoti, konvojuoti ir šaudyti, buvo kur kas parankiau. Taip atsirado sistemai paklūstantys žmonės, anot R. Vanagaitės, „žudikai žmogišku veidu“.

 

„Ar mes atsakingi už savo istoriją?“ – retoriškai, bet su neslepiama ironija klausia R. Vanagaitė, komentuodama būtent taip pavadintą, nors atsakymo taip ir neduodantį skyrių apie Holokaustą istorijos vadovėlyje 10-ai klasei. Sunku įsivaizduoti tokios atsakomybės nesuvokiančią šiuolaikinę demokratinę visuomenę. Deja, Lietuvoje šį suvokimą apsunkina nacionalistinės ideologijos naratyvas, birželio sukilimą ir Laikinosios vyriausybės skelbtą nepriklausomybės atkūrimą traktuojantis tik kaip tautos pasipriešinimą bolševikinei priespaudai. Riba tarp rezistencijos prieš sovietų režimą ir kolaboracijos su naujuoju okupantu čia, švelniai tariant, labai išplaukusi.

 

„Lietuvos laikinoji vyriausybė stengėsi vardan Lietuvos. Ji nepadarė nieko žydų padėčiai pabloginti, sakoma dabar buvusių tos vyriausybės narių prisiminimuose ir prof. Vytauto Landsbergio tekstuose“, – taip R. Vanagaitė reziumuoja V. Landsbergio 2012 m. sudarytą leidinį „Rezistencijos pradžia: 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių laikinąją Lietuvos vyriausybę“ (p. 63). Kolaboracinis šios rezistencijos pobūdis jau birželio 25 d. atsiskleidžia Laikinosios vyriausybės pareiškime lietuvių tautai, kuriame sakoma, kad tik „išryškėjus bendradarbiavimo santykiams su Vokietija bus sudaryta nuolatinė vyriausybė“. Kitaip tariant, priklausomai ne nuo savo piliečių valios, o nuo nacių Vokietijos valios (p. 59), – daro išvadą Alfonsas Eidintas, remdamasis 1999 m. „Akiračiuose“ publikuotu Zenono Rekašiaus straipsniu „Kodėl Lietuva 1941 m. netapo Trečiojo Reicho satelitu“, kurį verta pakomentuoti plačiau.

 

Parašyti šį straipsnį Z. Rekašių paskatino karšta aktualija – LR Seime tuo metu atsiradusi iniciatyva įteisinti Laikinąją vyriausybę kaip Lietuvos nepriklausomybės tęsėją, kas, anot autoriaus, galėtų „įklampinti šiandieninę Lietuvą į skaudžių 1941 metų klaidų sakralizavimą“. Remdamasis minėtu „žodžiu į tautą“, Z. Rekašius teigia, kad dalies savo suverenumo atsisakymas vargu ar gali būti aiškinamas kitaip, kaip siūlymasis Vokietijai į satelites, bet Vokietija nebuvo linkusi suteikti Lietuvai net satelitinės valstybės statuso. Autorius aptaria LAF’o pasirinktą vienpartinės diktatūros modelį, kuriame nėra vietos kitataučiams piliečiams, Laikinosios vyriausybės deklaruotą atsiribojimą nuo „blogo atminimo režimo prieš 1940 m. birželio 15 d.“ ir pabrėžia, kad savo ruožtu nuo Laikinosios vyriausybės po karo visiškai atsiribojo išeivijos politinė vadovybė (VLIK’as).

 

Deja, išeivijoje esama ir kitokių balsų. Antai Lietuvos istorijos tyrimų centro Čikagoje direktorius Augustinas Idzelis Laikinosios vyriausybės nesirūpinimą žydais sulygina su karo medicinos praktika: „Sužeistieji dalijami į grupes: tuos, kurie turi daugiau galimybių išlikti, ir tuos, kurių išgelbėti kartais nebeįmanoma. Reikia matyti padėtį racionaliai. Tačiau tai nereiškia nusistatymo prieš tą ar kitą grupę. Daroma tai, kas realistiška (išskirta mano, – L. V.). Atsižvelgiant į galimybes ir resursus.“ (p. 64) Net nesitiki, kad tai žodis iš laisvojo pasaulio, pasakytas praėjus daugiau kaip šešiasdešimčiai metų (2010) nuo egzilio. Tiesa, nereikia užmiršti, kad išeivijos sluoksniuose buvo suformuluota ir dvigubo genocido teorija, sėkmingai implantuota nepriklausomybę atgavusioje tėvynėje.

 

Panašių citatų knygoje nemažai. Tačiau ypatingu cinizmu šokiruoja jaunosios istorikų kartos atstovo Nerijaus Šepečio kalkuliacija, anot R. Vanagaitės, ir paskatinusi ją pradėti knygą: „Tie, kas dalyvavo Lietuvoje išžudant mūsų žydus – daugiausia lietuviai. Ir ką? Darykime jų sąrašus, dar geriau – rašykime jų biografijas palengva atskleisdami (jei pavyks) tipinius bruožus, bet tiesiog neatiduokime mūsų žydų tiems, kurie pagal tapatybę yra nacių medžiotojai (kaip Zuroffas) ar istorijos gynėjai (kaip Katzas). Nes jiems mūsų gyvenę ir išžudyti žydai – tik instrumentas“ (p. 35). Štai kada jie tampa mūsų žydais, „mūsiškiais“, – kai išžudžius nusavinami.

 

Istoriko rekomenduojamas sąrašų darymas turi aiškią politinę potekstę: paskelbus baigtinį prie Holokausto prisidėjusių asmenų sąrašą atsakomybės klausimą galima susiaurinti ir laikyti išspręstu. Be to, jį visuomet naudinga palyginti su gelbėtojų sąrašu ir, vadovaujantis simetrijos principu, su pasitenkinimu konstatuoti, kad pastarųjų buvo daugiau. Tai dažna ir pati žemiausia manipuliacijos forma bandant sušvelninti nusikaltimo mastą savo gyvybėmis rizikavusių žmonių sąskaita.

 

Tačiau toks sąrašas, nors užsakytas ir sudarytas (p. 146), niekada nebus ir negali būti baigtinis. R. Vanagaitės kalbinti istorikai mano, kad nustatyti bent apytikrį Holokausto dalyvių skaičių būtų įmanoma, jei grupė tyrėjų intensyviai dirbtų Ypatingajame ir aplinkinių šalių bei Vokietijos ir Izraelio archyvuose kokį penketą metų. Bet ne tai svarbiausia. Holokaustas Lietuvoje buvo toks brutalus ir atviras, kad palietė visus be išimties gyventojus ir paliko neišdildomą psichologinę traumą. Slopintą savisaugos instinkto, išstumtą sovietmečiu ir vėl atsinaujinusią nepriklausomybės metais.

 

Slogų įspūdį palieka antroji knygos dalis – kelionė po žudynių vietas. Kelionė į dabartį. Žinia, kad ji veda į kitą pasaulį, esantį visai čia pat. Pamiškėse ir pakrūmėse šalia beveik visų miestų ir miestelių. Kartais – miško glūdumoje. Tai apleistos, nelankomos vietos. Jas nelengva surasti. Padeda kelią nurodantys granitiniai stulpeliai, 2001 m. pastatyti D. Britanijos Holokausto švietimo fondo iniciatyva. Kai kurie sudaužyti. Reikėjo turėti stiprią neapykantos motyvaciją ir atsitempti didžiulį kūjį. 227 žinomos masinės kapavietės, kaip nurodoma Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus 2011 m. išleistame „Holokausto Lietuvoje atlase“. Tikrai ne visos, sprendžiant iš R. Vanagaitės knygoje pateiktų Marcelijaus Martinaičio prisiminimų (p. 44) ar prie Šiaulių neseniai atkastų kaulų. Ar bent retkarčiais susimąstome, kad vaikštome žeme, kurioje vyko šiurpiausias moderniųjų laikų genocidas? Kurį nuo mūsų skiria vos dviejų kartų atmintis. Ar sąmoninga užmarštis.

 

Nes tai ne mūsų kančių istorija, ne mūsų didvyriškas pasipriešinimas. Šią ideologinę bedugnę tobulai atspindi „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, net pats dviprasmiškas jos pavadinimas. Joje pateikiami savivaldybių žemėlapiai, kuriuose skrupulingai sužymėtos visos pokario partizanų (cituoju) „Žūties vietos“, „Atminimo vietos“, „Atminimo paminklai“ ir nėra net užuominos apie Holokaustą. Tiesa, pirmuosiuose, 2001–2004 m. leistuose tomuose kai kurios žudynių vietos dar nurodomos kaip nacių okupacijos aukų arba žydų genocido aukų kapinės (Anykščių rajono žemėlapyje yra ir R. Vanagaitės aplankyta sušaudymo vieta Pumpučių kaime prie Kavarsko), o vėlesniuose jos tiesiog sistemiškai išnyksta. Bet ir pirmame tome randi stulbinantį dalyką – Alytaus rajono „Masines žudynių vietas“ (daugiskaita). Tai memorialas stalinizmo aukoms prie Klepočių. Per 1944 m. Kūčias NKVD baudėjai sudegino dalį kaimo ir sušaudė 12 vyrų. Bet rajone yra ir Vidzgirio miškas prie pat Alytaus, kur buvo suvaryti ir sušaudyti visos apskrities žydai, kur pastatytas memorialas 2230 žuvusiųjų. Nepritariu skaičių lyginimui, bet kai Holokausto vietos ištrintos, nėra ką nė lyginti.

 

Savo kelionėje R. Vanagaitė susidūrė su gluminančiais dalykais: su liudininkų (jau senų žmonių) baime, su visišku abejingumu žuvusiems, su nežinojimu. Tai labai sudėtingas psichologinis kompleksas, kurį geriau suprasti padeda tokia Zygmunto Baumano įžvalga iš 2010 m. Rasai Rimickaitei duoto interviu „IQ“ žurnalui: „Ir tie, kurie ką nors pavalgydino, kam nors padėjo, ką nors slėpė, ir tie, kurie turėjo tam tikrų interesų ir skundė, ir tie, kurie žudė, ir tie, kurie išsigelbėjo, – visi nešioja kuprą. Mus slegia prisiminimai, kad kai vieną kaimyną vilko iš namų ir žudė, kitas kaimynas tai matė. Taigi lenkai, lietuviai, taip pat ir žydai – visi slegiami sąžinės priekaištų, kurių nei jie, nei jų vaikai ar anūkai nepajėgia numalšinti iki šiol.“

 

Tylėjimas didina nežinojimą. Per dešimtmetį gali išaugti nauja nieko nežinanti (abejinga) karta. Turiu galvoje minėtą kalbėjimo nepasakant metodą bendrojo lavinimo mokyklų vadovėliuose ar R. Vanagaitės įspūdžius iš kraštotyros muziejų: „Visuose leidiniuose tos pačios frazės – veiksmažodžių beasmenė forma: „1941 m. spalio 7–8 d. miške prie Švenčionėlių buvo sunaikinta Švenčionių žydų bendruomenė“... „buvo suvaryti“... „budeliai abejingai nužudė vaikus“... Kas varė? Kas nužudė? Kas tie budeliai?“ (p. 187) Išganinga beasmenė forma vartojama ir enciklopedijos straipsniuose: kiekvieno Lietuvos miestelio žydai „buvo nužudyti nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu“.

 

Oficialiajai mūsų valstybės ideologijai Holokaustas yra neišsprendžiama problema. Jis nuolat temdo tautinės skaistybės ir kankinystės, pasipriešinimo ir didvyriškumo mitą. Užlieta bendrapiliečių žydų krauju tautiškumo ideologija 1941 m. patyrė visišką moralinį bankrotą (nors amžininkai to nesuprato), bet ji ir vėl buvo sugrąžinta atgavus nepriklausomybę (nes sovietiniai amžininkai to taip pat dar nesuprato arba atsisakė suprasti). Grįžo, beje, perėmusi kai kuriuos sovietinės ideologijos požymius, – didvyrių garbinimo kultą ir tendenciją perrašyti istoriją. Iš čia – pomirtiniai pulkininkai, generolai, net prezidentai, Birželio 23-iosios, K. Škirpos gatvės ir paminklai žydšaudžiams.

 

Pamenu Icchoką Merą ištikusią šoko būseną gal 1992 m. jam apsilankius gimtojoje Kelmėje. Grįžęs tarė savo kraštiečiui Vladui Šimkui: „Vladai, ar tu matei, – jie iškalė ant akmens žudikų vardus.“ – „Mačiau“, – niūriai atsakė šis. Abiejų nebepaklausi. Nežinau tų vardų, bet esu tikras, kad juos žino visi vyresnio amžiaus kelmiškiai.

 

Nacionalizmo ideologija nepripažįsta klaidų ir ilgina jų virtinę. Pirmoji ir didžiausia buvo 1991 m. reabilitacija, kai drauge su visais buvusiais partizanais buvo reabilituoti ir už dalyvavimą Holokauste nuteisti asmenys (kai kurie gudrūs istorikai pasakytų, – pagal sufabrikuotas NKVD bylas). Ar ši klaida buvo ištaisyta? Atvirkščiai, įsižeidėme dėl Lietuvai metamų priekaištų. Po to buvo dėl įtarimų karo nusikaltimais iš JAV deportuotų Lileikio, Gimžausko išteisinimas, buvo daugybė patriotinių gestų ir politikų pompastiškų pasisakymų, buvo dvigubo genocido teorijos spekuliacijų – esą Sibiran mus trėmę žydai patys prisišaukė savo lemtį, patys kalti dėl to, kas juos ištiko. Ir iki dabar juodina lietuvių tautą. Kitaip tai vadinasi antisemitizmu be žydų.

 

Kad visuomenės sąmonė palengva keistųsi, reikalingos nuoseklios pastangos, vadinamoji politinė valia. Per 25-erius nepriklausomybės metus tokią valią (grynai asmeninę) pademonstravo tik prezidentas A. Brazauskas, atsiprašęs Izraelio Knesete, už ką sugrįžęs buvo triukšmingai pasmerktas viešosios nuomonės. Simptomiška, kad Holokausto nutylėjimo strategija vienija visą politinių pažiūrų spektrą – ne tik konservatorius, bet ir socialdemokratus ar liberalus. Gal tai ir yra tikroji Lietuvos politikų valia. Šis patogus tylėjimas reiškia ir elektorato baimę, ir paties politinio „elito“ įsitikinimus. O intelektualinis emigruojančios Lietuvos elitas per silpnas tą tylėjimą pralaužti.

 

Rūtos Vanagaitės knyga – drąsaus kalbėjimo pavyzdys. Ji vėl sudrumstė juodus gaivalus, kurie nusės tik į grabą, bet, esu įsitikinęs, atvers akis daugeliui jaunų žmonių, padės tirpdyti nežinojimo / abejingumo ledą. Skatins mąstyti, ieškoti atsakymo į  knygos epiloge kunigo Ričardo Doveikos iškeltą klausimą: kas atsitiko, kad mes tapome naujos, tautinės valstybės ideologijos aukomis?