Daugiau temų

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ketvirtadienį Kanų kino festivalis paskelbė oficialiosios programos – konkurso ir „Ypatingo žvilgsnio“ filmus. Tarp jų daug pažįstamų ir garsių vardų, ne vieną kūrėją atrado būtent Kanai, kad ir rumunų Naujosios bangos režisierius Cristianą Mungiu ar Cristi Puiu ar ne kartą festivalyje apdovanotus brolius Dardenne’us. Festivalis vyks gegužės 11–22 d. Žiuri vadovaus George’as Milleris, pernai Kanuose parodęs „Pamišusį Maksą: įtūžio kelią“. Festivalį atidarys Woody Alleno filmas „Cafe Society“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ateina toks laikas, kai žmogus tampa nematomas. Jis paprasčiausiai pasensta – nebesutinka gatvėse smalsių žvilgsnių ir pats nežiūri į kitus, kavinėje ilgai laukia, kada prieis padavėjas, parduotuvėje – kada jo menkais norais susidomės pardavėja. Žmogus tarsi atsiduria už nematomos ribos, kurią nubrėžė specialiai vartotojams sukurtas jaunystės kultas. Bet tai geriausias laikas įsiklausyti į save, pagaliau imtis to, ką jau seniai norėjai padaryti.

Nežinau, ar tikroji Philomena Lee jautėsi panašiai, bet Stepheno Frearso filme „Filomena“ (LRT Kultūra, 20 d. 22.30) ją suvaidinusi Judi Dench apie tai primena. Kaip jau supratote, filmas pasakoja tikrą istoriją, kurią savo knygoje aprašė britų žurnalistas Martinas Sixsmithas. Frearsas – iš tų režisierių, kurie nestengia būti atpažinti iš pirmo filmo kadro. Greičiau atvirkščiai. Regis, šįkart jis nori kuo tiksliau perteikti Filomenos istoriją, kuri savaime yra sentimentali. Iš „Pavojingų ryšių“, „Mano gražiosios skalbyklos“ ar „Karalienės“ autoriaus – dendžio ir chuligano – to lauki mažiausiai. Bet galiausiai pradedi suprasti, kad paprasta istorija, verčianti ir juoktis, ir verkti, iš tikrųjų provokuoja, ypač suvokus, kad režisierius pakeliui dar ir gilinasi į tiriamosios žurnalistikos metodus bei poveikį masinei vaizduotei.

Eglė Rindzevičiūtė

Dar kartą apie Skaidros Trilupaitytės knygą „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“

Skaidros Trilupaitytės knygos „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Demos, 2015) laukiau itin nekantriai. Knygos šia tema mums reikėjo tikrai labai seniai; iš tiesų, būtų buvę gerai ją perskaityti jau 10-ojo dešimtmečio pradžioje: knygos tema buvo aktuali ir tada, ir yra dabar. Tačiau turėjo praeiti net ketvirtis amžiaus – o taip pasakius tampa visiškai nebejuokinga, – kad Lietuvoje pasirodytų rimta studija, apmąstanti vietinės šiuolaikinės kultūros politikos ir kultūros raidą kaip integralią pasaulinių procesų dalį.

„Kūrybiškumo galią“ turėtų perskaityti visi kultūros sferos darbuotojai nuo menininkų iki administratorių ir politikų. Mums reikia rasti naujas kritinio diskurso atramas, o kompetentinga diskusija apie tai, ar egzistuoja neoliberalios kultūros valdymo sistemos ir ar neoliberalizmo kritikai teisūs, būtų svarbus tolesnis žingsnis. Šioje esė ir pamėginsiu paliesti keletą šių klausimų; esė daugeliui atrodys kritiška – tai radikalios neoliberalizmo kritikos kritika, kuria siekiu parodyti, kad politinių ideologijų kova neturėtų pakeisti empirinio žinojimo ir supratimo.

Bet pirmiausia „Kūrybiškumo galia“ svarbi tuo, kad tai – visiškai naujo tipo knyga apie kultūros sektorių Lietuvoje. Kodėl tai pirma knyga? Kuo būtų galima paaiškinti sisteminės, empiriškai pagrįstos refleksijos apie Lietuvos kultūros gyvenimą trūkumą? Dažnai savęs to klausiu ir tuoj pat sau atsakau, nes tai yra visiškai akivaizdu: tai ne tik specialistų, mokslinių tyrėjų trūkumas, bet ir tų negausių kultūros politikos problemomis besidominčių specialistų laiko trūkumas. Lietuvos viešasis, o ir privatus sektorius, nors ir sparčiai besivystantys, vis dar toli atsilieka nuo vakarietiškų žinojimo ekonomikų: ir valstybės institucijų užsakomų tyrimų kiekiu bei pobūdžiu, ir nepriklausomų mokslinių tyrimų atvejais. Įvedusi „Lietuvos“ ir „kultūros politika“ į „Google Scholar“ paiešką, gaunu tik 224 rezultatus, o švediškas „svensk kulturpolitik“ – apie 14 000, „Irish“ ir „cultural policy“ – tarp 5000 ir 7000. Tik frazė „Lithuanian cultural policy“ duoda geresnį rezultatą – 3000, kas rodo, jog angliškai parašyta daugiau mokslinės literatūros apie Lietuvos kultūros politiką negu lietuviškai. Nesiūlau fetišizuoti skaičių, tačiau šie duomenys atspindi šiokią tokią Lietuvos akademinių tyrimų apie kultūros politiką situaciją, kuri galėtų ir turėtų būti daug geresnė.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kiekvienais metais Kanų kino festivalis kviečia garsų režisierių pasidalyti savo mintimis apie profesiją. Tai vadinama kino pamoka. Po Martino Scorsese’s, Wong Kar-Wai, Quentino Tarantino, Nanni Moretti, šiemet su žiūrovais kalbėsis amerikiečių režisierius Williamas Friedkinas. Paskaita vyks gegužės 18 dieną.

Friedkinas – vienas svarbiausių 8-ojo dešimtmečio kino kūrėjų. Jis išgarsėjo 1971-aisiais, sukūręs filmą „Prancūzų ryšininkas“. Ši policinė drama apie narkotikų kontrabandą gavo 5 „Oskarus“ ir leido režisieriui surinkti lėšų filmui „Egzorcistas“, susilaukusiam didžiulės sėkmės visame pasaulyje. Kino paskaitai skirtame spaudos pranešime Friedkinas sako, kad jam didelė garbė pasidalyti savo mintimis su pasaulinio kino tėvynės ir Kanų kino festivalio žiūrovais.

Kokie filmai bus rodomi 69-ajame Kanų kino festivalyje, paaiškės jau šią savaitę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusią savaitę per LRT Kultūrą pasižiūrėjau dvi ceremonijas: vienoje buvo teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“, kitoje – atidaromas „Kino pavasaris“. Tai turėjo būti šventės gražiose ir iškilmingose Filharmonijos ir Operos teatro salėse susirinkusiems žmonėms, bet kai kamera rodė žiūrovų eiles, atmintyje kažkodėl iškart iškildavo gerokai primirštas vaizdas – komunistų partijos suvažiavimai. Sėdinčiųjų veidai buvo be jokios išraiškos, kaip ir klausantis Leonido Iljičiaus kalbų. Juose neįžvelgsi jokių emocijų – nei nuobodžio, nei džiaugsmo. Todėl abi šventės paliko gana fantasmagorišką įspūdį. Svarstau, ar todėl, kad Marijus Žiedas visą laiką scenoje maivėsi lyg infantilus mokinukas, ar kad su „Kino pavasario“ svečiais bandžiusi kaip su politikais kalbėtis Ugnė Galadauskaitė (kažkodėl stilizuota a la lėlytė Barbė) nuolat painiojo žodį „filmai“ su Kinijos gyventojais. Bet tarp svečių kinų nepastebėjau. Kita vertus, į popierius nosis įkniaubę vedėjai, keistų balsų ir manierų atlikėjai, matyt, atspindi naujųjų lietuvių skonį ir dar kartą primena – esu atsilikęs ir nesuprantu, kas vyksta lietuvių kultūroje.

Beata Baublinskienė

Apie naują knygą „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia ne tik į spektaklius ir koncertus. Jau daugiau nei dešimt metų teatras leidžia žurnalą „Bravissimo“ ir rengia tarptautinius operos kritikų seminarus. Sukaupta patirtis ir žinios paskatino parengti dvikalbę dešimties įvykusių seminarų pranešimų rinktinę „Opera naujųjų medijų amžiuje. Istorinė ir kritinė peržvalga / Opera in the World of New Media. A Historical and Critical Perspective“ (sudarytojos Beata Baublinskienė ir Laima Vilimienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2015). Visiems, kurie domisi operos ir apskritai muzikinio teatro problematika, ši knyga turėtų būti įdomi. Jūsų dėmesiui – knygos įžangos straipsnis.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 11 dieną 69-ąjį Kanų kino festivalį atidarys naujas Woody Alleno filmas „Café Society“. Filmas pasakoja apie jaunuolį (Jesse Eisenberg), kuris 4-ajame dešimtmetyje atvažiuoja į Holivudą, svajodamas dirbti kino pramonėje. Čia jis įsimyli merginą (Kristen Stewart) ir, kaip rašo festivalio rengėjai, tampa „draugijos, kuri nulėmė to laiko dvasią, dalimi“. Filme taip pat vaidina Blake Lively, Parker Posey, Steve’as Carellas ir Corey’is Stollas. Šiame filme Allenas pirmąkart bendradarbiavo su vienu garsiausių nūdienos kino operatorių, keturių „Oskarų“ savininku Vittorio Storaro. „Café Society“ – 14 Alleno filmas, rodomas nekonkursinėje Kanų programoje. Pirmasis buvo „Manhatanas“ (1979).

Savaitgalį įvyko seniausios rusų kino premijos „Nikė“ apdovanojimų ceremonija. Geriausiu 2015 m. Rusijos filmu tapo Aleksandro Mindadzės „Mielasis Hansas, brangusis Piotras“. Mindadzė taip pat gavo geriausio scenaristo apdovanojimą. Geriausio režisieriaus „Nikė“ įteikta Stanislavui Govoruchinui už filmą Sergejaus Dovlatovo apsakymų motyvais „Nuostabios epochos pabaiga“ („Konec prekrasnoi epochi“). Pastarojo filmo kūrėjai taip pat tapo „Nikės“ laureatais“: Genadijus Kariukas apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą, Valentinas Gindulianovas – už dailininko darbą, metų atradimo „Nikė“ paskirta aktoriui Ivanui Kolesnikovui, suvaidinusiam filme pagrindinį vaidmenį.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pasaulis sensta, gyvenimas ilgėja ir pagyvenusių žmonių problemos tampa vis aktualesnės. Dar prieš keliolika metų seksualinės šešiasdešimtmetės problemos, ko gero, būtų sudominusios tik neišradingų komedijų kūrėjus. Bet laikai keičiasi. Sebastiano Lelio „Glorijos“ (LRT kultūra, 6 d. 22.30) herojei yra maždaug tiek ir ji kupina įvairiausių talentų. Po skyrybų su vyru, kuris išėjo pas jaunesnę, Glorija jaučiasi vieniša. Vaikai suaugę ir motinai neturi laiko. Ir nors moteris suvokia, kad senėjimo nesustabdysi, artimiausiu metu ji nesirengia tapti senute. Smulkutė, energinga Glorija vaikšto į pagyvenusiems žmonėms rengiamus šokius, pro didelius akinių stiklus smalsiai žvalgosi į potencialius partnerius, lanko įvairiausius užsiėmimus ir nori gyventi visavertį gyvenimą. Šokiuose ji sutinka Rodolfą, kuris prieš metus išsiskyrė su žmona. Tarp jų užsimezgęs ryšys žada tikrą, gal paskutinį jausmą.

Už geriausią moters vaidmenį Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ apdovanota Čilės teatro ir kino žvaigždė Paulina Garcia filme subtiliai atskleidžia staiga gimusią moters viltį ir aistrą. Jos Glorija negali nesižavėti. Režisierius ir aktoriai neslepia pagyvenusių nuogų kūnų, bet sugeba apsaugoti filmą nuo vulgarybių. Glorijos problemas gilina Rodolfo neryžtingumas. Buvęs karininkas, matyt, sėkmingas žmogus, jis nesugeba (ar nenori) suprasti Glorijos, todėl pasirengęs palikti moterį bet kurią minutę, kai jo prireiks nesavarankiškoms dukterims.

Agnė Pulokaitė

Daiva Šabasevičienė, Rasa Vasinauskaitė. Muzika kaip teatras. Kompozitorius Faustas Latėnas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015.

Knygų apie lietuvių teatro ir kino vyrus nei pastaraisiais metais, nei anksčiau, regis, netrūkdavo (įdomu, kad daugumos jų, su keletu išimčių, autorės yra moterys): vien 2015-aisiais aprašyti lėlių teatro režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras, dailininkas ir scenografas Liudas Truikys (šis ne tik aprašytas, bet ir nepaprastai apipavidalintas – albumas pateko tarp gražiausių 2015 metų knygų), pasirodė knygos apie aktorių Juozą Budraitį ir kompozitorių Faustą Latėną. Besižvalgant po šį derlių, Margaritos Matulytės knygos apie Juozą Budraitį „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pavadinimas regisi ypač tikslus – šis pasaulis išties priklausė (vis dar priklauso?) vyrams.

Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės sumanymas imtis knygos apie teatro kompozitorių – drąsus, kreipiantis žvilgsnį į paprastai mažiau aptariamą teatro elementą: muziką. Antrindama Daliai Karatajienei, rašiusiai apie Audronės Girdzijauskaitės knygą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“, sakyčiau, kad spektaklio muzika, kaip ir scenografija, dažnai atsiduria tarsi kryžkelėje: muzikologai ir muzikos kritikai retai skiria dėmesio teatro muzikai, o teatrologai apsiriboja tik keliomis mintimis apie spektaklio garsinę faktūrą. Tad knyga, vedanti šiuo dar nenuvalkiotu teatrinės kritikos maršrutu, juolab skirta turbūt reikšmingiausiam lietuvių teatro kompozitoriui, prašosi paimama į rankas ir, kaip paaiškėja beskaitant, – visai ne be reikalo.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 18 d. Prahoje mirė kino režisierius, vienas čekų Naujosios bangos kūrėjų Janas Němecas. Jam buvo 79 metai. Debiutinis pilno metražo Němeco filmas „Nakties deimantai“ (1964) pasakojo apie du jaunus žydus, pabėgusius iš konclagerin važiuojančio traukinio. Jau šiame filme, apdovanotame Manheimo kino festivalio prizu, Němecas atsisakė tradicinio pasakojimo. Vėliau jis ne kartą eksperimentavo su kino pasakojimo galimybėmis, filmuose dažnai pasitelkdavo alegoriją, satyrą, poetinio ir siurrealistinio kino elementus. Němecas savo stilių vadino „sapnų realizmu“. 1965 m. kartu su Jiři Menzeliu, Vera Chytilova ir Jaromiru Jirešu Němecas ekranizavo Bohumilo Hrabalo noveles – filmas „Perlai dugne“ tapo naujojo čekų kino manifestu ir iki šiol lieka viena 7-ojo dešimtmečio autorinio kino viršūnių. Provokuojanti Němeco „Ataskaita apie vakarėlį ir jo svečius“ (1966) tapo karčia totalitarinės sistemos ir kartu žmonių elgesio joje satyra. Filmas įsiutino tuometinius valdančiuosius. 1968 m., kai sovietų tankai nuslopino „Prahos pavasarį“, Němecui pavyko slapta nufilmuotą medžiagą išvežti į Vakarus. Ją režisierius panaudojo filme „Oratorija Prahai“ (1968). Netrukus Němecas pateko valdžios nemalonėn, jam buvo uždrausta kurti filmus. 1974 m. režisierius emigravo, jis dirbo Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Britanijoje ir JAV. 1989 m. jis grįžo į Čekiją, kūrė filmus ir dėstė Prahos kino mokykloje (FAMU). Prieš mirtį Němecas filmavo autobiografinę komediją „Vilkas iš Karališkųjų vynuogynų gatvės“. Pernai rudenį „Scanorama“ Vilniuje parodė trijų režisieriaus filmų retrospektyvą, pavadintą „Janas Němecas iš arčiau“.