Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žiniasklaida nuolat įtikinėja, kad esame seksualiai susirūpinusi tauta. Kasdien net pretenduojančiuose formuoti visuomenės nuomonę portaluose mirga tekstai, masinantys žodžiu „seksas“. Televizijos pokalbių šou kažkokie keisti dėdės ir tetos giriasi savo seksualiniu gyvenimu, tokiose laidose lankosi net politikai ir politikės. Vis dar esu įsitikinęs, kad pornografiškiausia lietuviška televizijos laida yra „Bėdų turgus“. Joje prievartaujami vargšai ir apnuoginami turtuoliai, nes juk tikroji labdara yra anonimiška, tyli ir nežeidžianti tų, kuriems reikia padėti. Tačiau panaši „dvasios pornografija“ klesti ir kine. Vieną tokį atvejį nebe pirmą kartą (29 d. 23 val.) primins LRT Kultūra. Turiu galvoje Steve’o McQueeno filmą „Gėda“ (2011), itin populiarų tarp intelektualų, mėgstančių menines provokacijas. Tai antrasis garsaus britų menininko filmas. Michaelas Fassbenderis jame vaidina niujorkietį, dirbantį reklamos agentūroje, bet iš tikrųjų galvojantį tik apie seksą. Erotinę veikėjo kasdienybę sudrumsčia jo sesuo (Carey Mulligan), kuri atvyksta į Niujorką ir neturi kur gyventi.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Prieš kelerius metus filmu „Atkirtis“ („Whiplash“) Kanuose išgarsėjęs amerikiečių režisierius Damienas Chazelle’as šiemet atidarys 73-ąjį Venecijos kino festivalį, vyksiantį rugpjūčio 31– rugsėjo 10 dienomis Naujasis Chazelle’o filmas vadinasi „La La Land“, pagrindinius vaidmenis jame sukūrė Emma Stone ir Ryanas Goslingas. Jų herojai – pradedančioji aktorė ir džiazo pianistas – susitinka ir įsimyli vienas kitą Los Andžele. Festivalio programa bus paskelbta birželio pabaigoje. Žiuri šiemet vadovaus teatro ir kino režisierius Samas Mendesas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vaikystėje vasaros prasidėdavo knygų ryšuliu iš miesto bibliotekos. Kasmet keitėsi jo turinys, bet įprotis liko: ir dabar atsibudęs matau knygas, kurias skaitysiu per atostogas. „Jokių filmų, televizoriaus ar kompiuterio – tik knygos“, – sakau sau užmigdamas. Jų autorių ir pavadinimų nesakysiu, nes nenoriu žadinti nesveiko pavydo, juk ko verti net pirmieji trys Karlo Ove’s Knausgärdo „Mano kovos“ tomai. Žinoma, iki atostogų dar liko laiko, tad trumpai apie kelis filmus, kuriuos primins televizijos.

Vienas pirmųjų mano vaikystės stebuklų buvo Jules’is Verne’as. Jo 1874 m. parašytą romaną kitą ketvirtadienį (23 d. 21.30) primins BTV. Marko Sheppardo „Paslaptingoji sala“ (2012) pasinaudojo knygos motyvais ir nukels į 1864-uosius, kai JAV vyksta pilietinis karas. Penki karo belaisviai pabėga oro balionu, bet audra nuneša juos tolyn į vandenyną ir išmeta paslaptingos salos pakrantėje. Abejoju, ar šis pasakojimas apie laiko duobėn patekusius žmones skirtas suaugusiems žiūrovams ir jį reikėtų rodyti vėlų vakarą. Kita vertus, šiuolaikinių žmonių intelekto lygis akivaizdus kad ir pasiklausius „Auksinio proto“ vedėjų. Todėl nenustebsiu, jei animacinius filmus vaikams televizijos pradės rodyti ir po 24 valandos, nors, man regis, TV3 jau ir dabar elgiasi panašiai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Aną savaitę taip ir neparašiau, kad LNK sekmadieniais rodo naują britų serialą „Karas ir taika“ pagal Levo Tolstojaus romaną. Britai serialą išliaupsino, bet ar verta jam skirti šešis sekmadienio vakarus, nes sudėjus visas begalines reklamas reiktų praleisti prie televizoriaus nuo 20.35 iki pat 22 valandos? Pasižiūrėjau ir nepajutau susierzinimo, kuris ištinka, kai Holivudo filmuose rusų aristokratai šaukštais valgo ikrus, dėvi, švelniai tariant, keistus kostiumus ir kažkodėl primena Vladimirą Leniną. Nors pirmoje serijoje Tolstojaus apmąstymų neišgirdau (skaičiusiam romaną bene keturis kartus, jie man išlieka svarbiausi), prabangos ir bučinių buvo aiškiai pernelyg daug, kai kurie kostiumai net iš kito laiko, bet pasižiūrėti verta. Serialas akivaizdžiai skirtas jauniems žiūrovams. Net pradėjau svajoti, kad kai kurie iš jų gal perskaitys romaną. Juk po to, kai BBC radijas perskaitė Vasilijaus Grosmano romaną „Gyvenimas ir likimas“, britai puolė ieškoti rašytojo knygų. Kitas klausimas, ar bėgs lietuviai ieškoti Tolstojaus, ar tik žavėsis Vilniaus vaizdais ir lietuviška masuote. Tačiau už lietuvišką įgarsinimą LNK tikrai galima pagirti.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį apdovanoti 56-ojo Krokuvos kino festivalio nugalėtojai. Trumpo metražo konkurse dalyvavęs Lino Mikutos filmas „Šaltos ausys“ gavo „HBO Polska“ prizą už geriausią operatoriaus darbą Kristinai Sereikaitei. Žiuri taip suformulavo savo sprendimą: „Už darbą, kuriame pavyko užfiksuoti subtilią pusiausvyrą tarp tėvo, sūnaus ir gamtos, protingai ir subtiliai atskleidžiant šalia esantį pasaulį, lydintį mus dar ilgai po peržiūros.“

„Prix Efa Kraków 2016“ geriausiam Europos filmui (nominacija Europos kino apdovanojimui trumpo metražo filmo kategorijoje) skirta filmui „Čia aš tik svečias“ („Yo no soy de aqui“, Čilė, Lietuva, Danija), kurio režisierės yra Giedrė Žickytė ir Maite Alberdi. Žiuri apdovanojimą skyrė už „giliai humanistinį gyvenimo, atminties ir orumo vaizdą moters, kuri nepaisydama sunkios ligos įkūnija garbę ir ryšį su savo tėvyne, kultūra ir kalba. Ir nors jos istorija rutuliojasi toli už Europos ribų, ji skamba kaip tobulas Europos Sąjungos moto „In Variete Concordia“ įgyvendinimas“.

Keturiuose festivalio konkursuose ir 12 nekonkursinių programų buvo parodyta 250 filmų iš Lenkijos ir viso pasaulio. 114 iš jų dalyvavo konkursuose, filmus pasižiūrėjo apie 25 tūkstančius žiūrovų. Festivalio garbės apdovanojimas už kūrybos nuopelnus „Drakonų drakonas“ įteiktas režisieriui Marceliui Łozińskiui – vienam didžiausių lenkų kino dokumentininkų, ne kartą tapusiam Krokuvos laureatu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmadienį LRT „Teisės žinoti“ pabaigoje išgirdau Ritos Miliūtės prisipažinimą: „Man buvo visai smagu.“ Iš tikrųjų, visą valandą vedėja smaginosi įžeidinėdama, nutraukinėdama, pašaipiai reaguodama į laidos svečių žodžius, nors jos funkcija šįkart buvo elementari – leisti piliečių iniciatyvinės grupės nariams pristatyti jų siūlomo referendumo tezes. Bet, matyt, vedėja savo užduotį suvokė kitaip ir visais būdais stengėsi diskredituoti ne tik laidos dalyvius, bet ir jų sumanymą. Antraip, ko gero, nebūtų rinkusi „kompromato“ apie kažkaip su jais susijusią pensininkę iš Kauno, kuri pati klojo plyteles ir nesumokėjo mokesčių.

Miliūtė niekad nepraleidžia progos įgelti laidos svečiams ir su tuo per kelis dešimtmečius, ko gero, jau susitaikė visi. Bet šįkart akivaizdu buvo kas kita. LRT vedėjai visada pabrėžia, kad priklauso elitui, jie jaučiasi iškilesni ir leidžia suprasti reiškiantys elito nuomonę, net jei tai tik paslaptingieji Edmundo Jakilaičio informatoriai. Šįkart tas požiūris buvo kaip reta akivaizdus, nes juk šiam elitui nepriklausantys žmonės, regis, dar iš Kauno, negali kėsintis į valdžios, politikų bei turčių privilegijas, aiškinti, kad dabar piliečiai neturi svertų, kad paveiktų valdžią, ir siūlyti savo sprendimo būdus. Kas jie tokie? Kodėl jie kalba, kad nėra valstybės vizijos? Kodėl jie teigia, kad nereikia bijoti žmonių?

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 22 d. vienoje Belgrado ligoninėje mirė Velimiras Bata Żivojinovićius – didžiausia jugoslavų kinų žvaigždė, kurią prisimena ir ne vienas lietuvių sinefilas. Żivojinovićius gimė 1933 m. Mladenovace, dabartinėje Serbijoje. Kine jis debiutavo 1955 metais. Tačiau jau prieš tai, būdamas penkiolikmetis, jis buvo statistas teatre. Baigęs Belgrado teatro, kino ir muzikos akademiją Żivojinovićius dirbo teatre, kuriam visada atiduodavo pirmenybę, nors sakoma, kad jis buvo daugiausiai vaidmenų Jugoslavijos kine suvaidinęs aktorius. Iš viso jis suvaidino per 300 filmų ir serialų.

Żivojinovićiaus populiarumo viršūnė – 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai, kai aktorius daug filmavosi filmuose, kurių veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus ir pasakojama apie jugoslavų partizanus. Faktūriškas, masyvus, išraiškingas, gilių akių aktorius buvo labai tikroviškas. Jis išgarsėjo filmuose „Kozara“ (1962, rež. Velko Bulajič), „Trys“ (kitas pavadinimas „Papartis ir ugnis“, rež. A. Petrovičius, 1965). Žiūrovai mėgo ir socialines dramas bei komedijas, kuriose vaidino Żivojinovićius. Būtent jis sukūrė įsimintiną čigoną Mirtą poetiniame A. Petrovičiaus filme „Aš mačiau net laimingų čigonų“ (1967), budelį istoriniame filme „Dervišas ir mirtis“ (rež. Z. Velimirovic, 1974). Pats garsiausias Żivojinovićiaus filmas „Valteris gina Sarajevą“ (rež. H. Krvavac, 1972) – aktorius pelnė žvaigždės statusą net Kinijoje, mat filmą čia kasmet rodo televizija.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Steveno Knighto „Lokas“ (LRT, šįvakar, 27 d. 22.45) – geriausias pavyzdys, kad filmas gali išsaugoti įtampą iki paskutinio kadro, net jei kadre visą laiką tik vienas žmogus, vairuojantis automobilį ir kalbantis mobiliuoju telefonu. Aivenas Lokas – paprastas žmogus, darbų vykdytojas. Rytą atsitiks tai, nuo ko priklausys tolesnė didžiulio daugiaukščio statybų eiga. Tačiau vėlai vakare palikęs aikštelę automobilyje jis sulaukia skambučio, kuris apvers aukštyn kojom visą gyvenimą. Filmas apie tai, kokia yra moralinio pasirinkimo kaina. Lokas supranta, kad pasirinkęs kelionę pas jo kūdikį gimdančią moterį jis sugriaus savo šeimą ir karjerą. Atsisakyti visko, ką puoselėjai ir ką tikrai myli, nebus paprasta. Situacija labai konkreti ir nuo to, kaip pasielgs Lokas, priklausys visas tolesnis jo likimas.

Patyręs scenaristas ir režisierius Knightas supranta, kad svarbiausia yra sumanymas. „Lokas“ – minimalistiškas filmas, iš dalies jis laikosi ant aktoriaus Tomo Hardy pečių ir ant jo stambaus plano magijos, kartu su personažu išgyvename visą istoriją, o nematomi vyro pašnekovai padeda suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Jau nuo pirmų minučių užsimezga visi mazgai – sudėtinga statyba, vyro ir tėvo laukianti mylima šeima, atsitiktinai sutikta moteris, dabar gimdanti Loko vaiką, ir GPS ekranas, nuolat pabrėžiantis, kiek laiko liko iki kelionės ir filmo pabaigos. Bet tai netrukdo Knightui prisodrinti filmą metaforų, kurias generuoja kad ir herojaus pavardė – nuoroda į žymų anglų filosofą empiriką.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienio vakarą į 69-ojo Kanų kino festivalio uždarymą susirinkusi puošni publika, ko gero, liko apstulbinta žiuri, kuriam vadovavo australų režisierius George’as Milleris, sprendimo. Kartu su kadaise savo atrastu aktoriumi Melu Gibsonu, „Pašėlusio Makso“ autorius „Auksinę palmės šakelę“ įteikė britų režisieriui Kenui Loachui, sukūrusiam filmą „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“). Padėkos kalboje Loachas ne tik dėkojo festivaliui, saugančiam autorinio kino tradiciją, bet ir smerkė Europą valdančius neoliberalus, atvedusius Europą, pasak jo, prie paskutinės ribos. Jis sakė, kad savo filmu nori suteikti vilties. Loachas tapo devintuoju režisieriumi, dukart gavusiu „Auksinę palmės šakelę“, jo filmai dažnai rodyti Kanuose.

Šiųmečio žiuri sprendimą plačiau straipsnyje pakomentuos Aistė Račaitytė. Trumpai apie kitus Kanų laureatus. Antru pagal svarbą Didžiuoju prizu apdovanotas kanadiečio Xavier Dolano filmas „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Just la fin du monde“). Prizą už geriausią režisūrą pasidalijo rumunų režisierius Cristianas Mungiu už filmą „Bakalauras“ („Bacalaureat“) ir prancūzų režisierius Olivier Assayasas už filmą „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“). Prizu už geriausią scenarijų apdovanotas Irano režisierius Asgharas Farhadi už filmą „Klientas“ („Forushande“). Žiuri prizas įteiktas Andrea Arnold už filmą „Amerikietiškas medus“ („American Honey“). Tai pirmasis britų režisierės filmas, kurtas JAV. Prizu už geriausią moters vaidmenį įvertinta Filipinų aktorė Jaclyn Jose už vaidmenį režisieriaus Brillante Mendozos filme „Ma’Rosa“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Shahabas Hosseini, suvaidinęs Farhadi filme „Klientas“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kelias dienas karaliavęs susikompromitavusių liberalų vadas labiau primena klouną nei politiką. Kartu su kitu liberalu – Vilniaus meru – jie galėtų pakeisti „Dviračio šou“ peliukus. Lietuvių politikai nuolat įrodinėja, kad tikrovė vis dar gali būti groteskiškesnė už humoristo fantaziją. Matyt, tai, kad vis daugiau rinkėjų patiki tokiais personažais, yra kaina, kurią mokame už teisę būti vartotojais.

Martino Scorsese’s „Volstryto vilko“ (LRT, 26 d. 22 val.) personažas – taip pat realus žmogus, sugebantis įtikinti daugybę žmonių atiduoti jam savo pinigus. Filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Įtikinėjimo dovana sukrovė Belfortui bei jo pusgalviams draugeliams milijonus. Tačiau „Volstryto vilkas“ – tai dar vienas režisieriaus pasakojimas apie Ameriką, jos šaknis ir mitus.