Baigiantis Pakui Hardware parodai „Uždegimas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje
Taip galėtų atrodyti Žemė po tūkstančio, o gal net po šimto metų. Vietoj mėgstamų balkšvo Nidos smėlio kopų – blausiai pilko plastiko dykumos, vietoj vasariškai sūraus jūros dvelksmo – aitrus, dusulį keliantis plastmasės kvapas ir dūmai, vietoj meditatyvaus jūros ošimo – spengianti tyla ir kartais ją pertraukiantys elektriniais takeliais judančių mechaninių konstrukcijų džiržgesiai, vietoj švelnių kutulį keliančių saulės spindulių – prietema su karščiuojančiais raudono oranžo organais ir deginančiais lazerių ornamentais. Norisi prisijungti dirbtinį kvėpavimą iš protezinių plaučių, judančių mums nepažiniomis trajektorijomis po plastiko daubas ir kalvas, kad galėtum dar kiek pratęsti savo egzistenciją ten, kur gyvybės jau nebėra.
Godos Palekaitės ir Marijos Puipaitės paroda „Fetišo anatomija“ galerijoje „Vartai“
Galerija „Vartai“ pasitiko svetingai, nors ir uždaryta dėl remonto beveik visai savaitei. Nieko neįtardama apie technines kliūtis užsukau ir, gražiai paprašiusi galerijos darbuotojo, buvau įleista apžiūrėti to, kas savaitę tapo nepasiekiama ir „uždrausta“ paprastam lankytojui, – parodos „Fetišo anatomija“. Netikėtai pati tapau slapta ir vienintele stebėtoja to, kas paslėpta nuo kito akių ir kas tapo tarsi mano pačios neįprastu geismo objektu – fetišu.
„Projektas – Homo sovieticus“ Tuskulėnų dvaro rūmuose
Ekspozicija „Projektas – Homo sovieticus“ atsidarė dar gana neseniai, pernai rugsėjį. Iki VDA pasiūlytos ekskursijos nei apie muziejų, nei apie šią ekspoziciją girdėti neteko. Nors esu vilnietė, šioje vietoje lankiausi pirmą kartą. Nieko nežinojau ir apie Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, apie šioje teritorijoje buvusias slaptas politinių kalinių masines kapavietes, jas apžiūrėjusi likau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad apie tai girdžiu pirmą kartą.