Ar ne laikas išslaptinti?

Ekspozicija „Projektas – Homo sovieticus“ atsidarė dar gana neseniai, pernai rugsėjį. Iki VDA pasiūlytos ekskursijos nei apie muziejų, nei apie šią ekspoziciją girdėti neteko. Nors esu vilnietė, šioje vietoje lankiausi pirmą kartą. Nieko nežinojau ir apie Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, apie šioje teritorijoje buvusias slaptas politinių kalinių masines kapavietes, jas apžiūrėjusi likau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad apie tai girdžiu pirmą kartą.Atrodo, kad slaptumo atmosfera, šioje teritorijoje tvyrojusi sovietmečiu, neišsisklaido iki šiol.

Nauja muziejaus ekspozicija taip pat yra tarsi „paslėpta“ viename iš dvaro komplekso pastatų ir atsitiktinis praeivis turbūt nė neįtaria, kad tokio muziejaus ten esama. Iš darbuotojų išgirstame, kad visos ryškios rodyklės ir kitos reklaminės priemonės – skydai, stendai, vėliavos – labai griežtai reglamentuojamos savivaldybės ir negali išsiskirti iš bendros dvaro vizualinės stilistikos. Įdomu, kad tam iškart paprieštaravo kaip tik tuo metu užsukusi ir mūsų pokalbį nugirdusi lankytoja, kuri, pasirodo, buvo iš Vilniaus miesto savivaldybės. Jau vien ši visiškai atsitiktinė ir netikėta muziejaus darbuotojų ir savivaldybės atstovų akistata perša mintį, kad kažkokio nesusikalbėjimo tarp šių dviejų institucijų dėl muziejaus reklamos ir pristatymo visuomenei esama. Mano akimis, dėmesį atkreipiančios informacinės sklaidos akivaizdžiai trūksta.

Bet galbūt tai šiek tiek kirstųsi su muziejaus koncepcija. Ji, pasak darbuotojų, buvo vystoma daugybę metų, patyrė ne vieną transformaciją, greičiausiai neatpažįstamai pasikeitė nuo pirminių versijų, ypač – dėl per tuos metus vykusios darbuotojų kaitos, ekonominės krizės ir pan. Taigi, kokia gi galutinė „Projekto – Homo sovieticus“ ir muziejaus koncepcija?

Tik įžengęs į klasicizmo stiliaus dvaro rūmų erdvę, patenki tarsi į kitą realybę: raudonos aksominės užuolaidos skirsto erdvę į atskiras zonas, kažkur fone skamba klasikinė muzika. Pasitinka simpatiški, juodais drabužiais vilkintys muziejaus darbuotojai tobulai išpuoselėtomis hipsteriškomis šukuosenomis. Pirmas įspūdis, kad patekau arba į savo mėgstamo kino režisieriaus Davido Lyncho Laukiamąjį (Raudonąjį kambarį, „Black Lodge“) iš „Tvin Pykso“, arba į kokį slaptą buduarą ar saloną. Į akis krenta estetikos sterilumas. Labai daug stiklo. Visas muziejus – tai ištisinės eksponatų prikrautos stiklo „spintos“. O jų daugybė – apie 250. Ir dar keletas tūkstančių – saugyklose. Tarytum kokioje laboratorijoje. Toks, pasak muziejaus darbuotojų, ir buvo muziejaus ekspozicijos architekto Dariaus Baliukevičiaus sumanymas. Paversti muziejų sovietine, kruvina laboratorija, vadinamojo Homo sovieticus – sovietinio žmogaus – kalve. Ekspozicijos tikslas, pasak muziejaus darbuotojų, yra atskleisti sovietinio totalitarinio režimo pastangas ir priemones sukurti naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką, suformuoti tariamai pažangų sovietinį pilietį. Kitaip tariant, ekspozicija turėjo padėti suprasti, kaip totalitarinėje sovietinėje sistemoje buvo „kuriamas“ Homo sovieticus.

Ekspoziciją sudaro penkios temos, pateiktos atskirose salėse: kultūra, moralė ir vertybių transformacija, religija, tapatybės transformacija ir kasdienis gyvenimas. Taip pat yra simbolinė „Prisiminimų alėja“, kurioje eksponuojami sovietmečiu gyvenusių konkrečių asmenybių portretai (pvz., agentas, melžėja ir pan.).

Kiekviena tema pateikiama trimis lygiais ar sluoksniais – propaganda, realybė ir alternatyva. Tai, kas buvo oficialiai priimtina, kas iš tiesų vyko realybėje ir kaip buvo nukrypstama, pasipriešinama oficialiajai ideologijai. Tarkim, menas: sovietmečiu oficialiai buvo priimtinas socialistinis realizmas, egzistavo tinkamų kurti temų sąrašas (pvz., dailėje daugiausia buvo mokama už daugiafigūres ideologines kompozicijas), „eiti prieš sistemą“ finansiškai neapsimokėjo, nes pagrindinis užsakovas buvo valstybė, o privati meno rinka neegzistavo, kūrinių tinkamumą vertino kūrybinės meno sąjungos, narystė jose garantavo didesnes privilegijas – įvairias socialines garantijas, didesnį atlygį, galimybę išvykti į užsienį ar gauti kūrybinę studiją. Realybėje, įsibėgėjus sovietmečiui ir didėjant kiekybiniam dailės kūrinių poreikiui, ypač Baltijos šalių menininkai jautėsi laisviau, galėjo imtis įvairesnių temų, remtis folkloro motyvais, naudotis Ezopo kalba paslėptai ištarmei, įvesti į savo kūrybą daugiau modernistinio meno apraiškų. Alternatyvos lygmenyje šiame kontekste atsidurtų kūriniai, kurie pirmuose dviejuose lygmenyse buvo nepriimtini ir net galėjo griauti menininko karjerą, pavyzdžiui, Antano Kmieliausko skulptūra „Šv. Kristoforas“ (1959). Skulptoriui buvo liepta ją nugriauti, o atsisakęs tai padaryti jis buvo pašalintas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, neteko galimybės dalyvauti parodose, negavo dirbtuvės, negalėjo pirkti dažų...

Kiekvienoje salėje pagal atitinkamas temas suskaidant į minėtus tris lygmenis pateikiama apie 250 eksponatų – tikrai įspūdingas kiekis sovietinio ideologinio, kultūrinio ir kasdienio gyvenimo artefaktų, turint omenyje, kad dar keli tūkstančiai saugomi saugyklose. Visi jie surinkti iš įvairių institucijų ir sunešti paprastų žmonių. Neabejotinai atliktas milžiniškas tiriamasis mokslinis darbas, tuos artefaktus atrenkant ir pateikiant visuomenei. Tai lyg įspūdingo dydžio sovietinio gyvenimo antropologinė „rentgeno nuotrauka“. Manau, tai neabejotinai turi išliekamąją vertę istorinės atminties ir nepatogaus paveldo „įmuziejinimo“ prasme. Galbūt daugiausia klausimų kelia, kaip tą „nuotrauką“ perskaito ir iššifruoja šiuolaikinė auditorija, ypač jaunesnioji jos dalis ar svečiai iš užsienio. Muziejaus ekspozicija yra tikrai konceptualaus turinio ir gan rafinuotai (gal net pernelyg rafinuotai) pateikta. Temų, potemių, skirtumų tarp trijų sluoksnių supratimui reikia gan gero konteksto išmanymo ir nemažos motyvacijos gilintis į kiekvieno eksponato smulkiu šriftu pateiktus aprašymus, kurie nėra itin informatyvūs žmogui, nesusidūrusiam su sovietine realybe (knygos, plokštelės ar filmo pavadinimas dažniausiai nelabai ką pasakys nežinant jų turinio). Taigi, kad viską perskaitytų, iššifruotų, susietų skirtingus sluoksnius ir dar pabandytų suprasti, kaip jie galėjo formuoti ir kurti tuometinį žmogų, muziejaus lankytojas ir pats turėtų turėti tiek pakankamą intelektualinį potencialą, tiek ir motyvaciją tai daryti (aišku, šiuo atveju labai gelbėja gidai).

Prisipažinsiu, jog man pačiai, gimusiai dar sovietmečiu, įpusėjus ekspoziciją, susidomėjimas ir motyvacija viską išsamiai analizuoti ėmė blėsti. Ėmė šiek tiek varginti daugybė ne visada informatyvaus teksto – itin tikslūs kiekvieno sakinio autoriai, šaltiniai ir pan. po kiekvienu eksponatu, daugybė mirguliuojančių ekranų. Kartais abejones kėlė ir visų eksponatų (net kokio cigarečių pakelio, muilo ar degtinės butelio) vienodai „prabangus“ eksponavimas ant „postamentų“, kruopščiai apšviestų, tarsi tai būtų kokios antikinės vertybės. Visa ta sovietinė realybė užkonservuota lyg kokioje prabangioje krištolinėje vazoje (o ne trilitriniame stiklainyje), racionalizuota ir komfortiškai stebima iš saugios distancijos. Suprasti ją turint žinių įmanoma, bet pabandyti patirti, pajusti jos griaunamąją jėgą – vargiai. Manau, kad vienas šios ekspozicijos trūkumų ir yra akistatos su kraupia to meto realybe, emocinio įtraukimo, patyriminio sąlyčio stygius. Ypač tai aktualu tiems, kurie su šia realybe neturėjo nieko bendro. Viskas pernelyg sterilu ir komfortiška, kad pajustum, kokioje gniuždančioje sistemoje turėjo gyventi žmonės ir kokių vidinių resursų reikėjo, kad netaptum vienu iš tos sistemos klonuojamų frankenšteinų – Homo sovieticus.

Kita vertus, šį trūkumą su kaupu kompensuoja Tuskulėnų dvaro teritorijoje įrengta koplyčia-kolumbariumas, skirtas šioje teritorijoje rastoms sovietinio genocido aukoms, ir sovietmečio represijoms skirta ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Tas kolumbariumas greičiausiai buvo labiausiai emociškai sukrėtęs objektas. Pirmiausia dėl savo emocinio krūvio, monumentalumo, architektūros, daugiau nei 700 urnų, puslankiais gaubiančių tuščią centrinę kolumbariumo erdvę, kurios viršuje esantį kupolą puošia tapytojo monumentalisto Gitenio Umbraso skliautinė mozaika „Trejybė“, simbolizuojanti Likimą, Laisvę ir Laimę. Jį būtina aplankyti kiekvienam Lietuvos gyventojui ir turistui. Deja, savo aplinkoje nesutikau nė vieno jame buvusio ar apie jį girdėjusio žmogaus.

Nežinau, kaip tai nutiko, ir čia grįžtu prie teksto pradžioje iškelto sklaidos klausimo. Nei apie naujai atvertą muziejaus ekspoziciją „Projektas – Homo sovieticus“, nei apie kolumbariumą ir represijoms skirtą ekspoziciją niekas iš esmės nebuvo girdėjęs. Net ir viena bendramokslė, neseniai baigusi Tuskulėnų gimnaziją ir visą gyvenimą gyvenusi visai netoliese. Kažkodėl mokytojai čia neveda net šalimais besimokančių mokinių. O juk sujungus abi Tuskulėnų dvaro ekspozicijas ir kolumbariumą, turėsime iš tiesų tiek emocine, tiek pažintine-intelektualine prasme labai stiprų „nepatogaus paveldo“ įmuziejinimo atvejį, kurį, manau, verta patirti kaip nedalomą. O kol kas turbūt svarbiausia būtų visas pajėgas sutelkti į šio „nepatogaus paveldo“ išviešinimą – Tuskulėnų dvaro paslapties išsklaidymą.