Vengrų kinas – retas Lietuvos kino teatrų ir televizijų svečias. Garsių vardų jame vis mažiau, matyt, nepasiteisino prieš tris dešimtmečius reklamuotas pasirinkimas originalios nacionalinės kinematografijos pagrindu kurti naująjį Holivudą. Per tą laiką įsidėmėjau vos kelis naujus vardus. László Nemesas sukūrė „Saulėlydį“ (LRT Plius, 16 d. 21.30) praėjus dvejiems metams po „Oskaru“ apdovanoto debiutinio „Sauliaus sūnaus“ (2016), bet ir šiame filme išsaugojo kraštutinai subjektyvų pasakojimo principą – pagrindinė herojė Iris arba dalyvauja kiekvienoje filmo scenoje, arba įvykius matome jos akimis. Kino kamera vengia bendrų planų, kadrai primena pageltusias fotografijas, lyg vartytume seną albumą. Tačiau už gana įmantrios „Saulėlydžio“ formos slypi paprastas siužetas: 1913 m. Iris (Juli Jakab) sugrįžta į Budapeštą, tikėdamasi gauti darbą kadaise jos tėvams priklausiusioje skrybėlaičių parduotuvėje. Bet naujasis savininkas nori kuo greičiau atsikratyti merginos, o Iris netikėtai sužino, kad turi brolį. Bandydama įminti niūrias šeimos paslaptis ir klajodama po vaikystės prisiminimų miestą, kuris pamažu grimzta į chaosą, Iris taps liudininke įvykių, pakeisiančių Europos, kuri yra ant Pirmojo pasaulinio karo slenksčio, likimą. Nors iš pirmo žvilgsnio Budapešte gyvenimas teka įprasta vaga: damos perka skrybėlaites, aristokratai ir buržua priėmimuose mėgaujasi šampanu, netrukus į miestą su oficialiu vizitu atvyks imperatorius. Tik kad už prabangaus imperijos fasado slepiasi demonai. Netrukus jie pasirodys dienos šviesoje. Tad žiūrint elegiškąjį „Saulėlydį“ bus sunku atsikratyti minčių apie šiuolaikinę politinę Europos situaciją.
Vasarą televizijos bedieviškai kartoja filmus ir su tuo sutaikyti gali nebent žinios apie prisiminimų terapiją, kurią neseniai aprašė „The New York Times“. Ji padeda pagyvenusiems pacientams prisiminti jaunystės ir vaikystės metus. Nesakau, kad televizijos žiūrovai ar programų sudarytojai visi kaip vienas serga senatvine demencija ar Alzheimerio liga, bet reminiscencijų terapijos metodai panašūs – muzika, senos fotografijos ar filmai pažadina prisiminimus ir net sugrąžina gyvenimo prasmę vyresniems pacientams. Suprantama, televizija neleis jums pasivaikščioti po jaunystės kalnus ar miestus, užsidėjus specialius akinius, bet leis prisiminti, kaip, pavyzdžiui, pirmą kartą žiūrėjote Roberto Zemeckio „Forestą Gampą“ (LNK, 11 d. 15.05) kokioje nors nelegalioje videosalėje ar namuose, iš pusrūsyje išsinuomotos piratinės rusiškai įgarsintos vaizdajuostės.
1994 m. sukurtas filmas jau tapo kino klasika, jame skambančios frazės, kad ir ta apie gyvenimą kaip šokoladinių saldainių dėžutę, kai „niekad nežinai, kas tau teks“, – cituojamos nuolat, ir tai suprantama, nes „Forestas Gampas“ pasakoja apie tai, kaip, švelniai tariant, nelabai protingas, bet geros širdies vaikinas sugebėjo pelnyti nepaprastą gyvenimą. Tomo Hankso herojaus pasakojimas prasideda nuo vaikystės 6-ojo dešimtmečio JAV. Ligotas Forestas gyvena su mama, berniuko IQ labai žemas, bet mama tiki, kad Foresto galimybės tokios pat kaip ir kitų. Manau, kad su panašiu įsitikinimu išaugo ir šiuolaikinių lietuvių politikų ir svarbių valdininkų, sakančių kalbas apdovanojimų ceremonijose, karta, bet filmas vis dėlto ne apie tai. Apskritai, apykvailio herojaus akimis parodytas gyvenimas yra nepaprastai šviesus ir blogų personažų jame beveik nėra, o Forestas lieka optimistu kiekvienoje situacijoje. Jo gyvenimo būdas – labai konservatyvus.
Kartu „Forestas Gampas“ – tai žvilgsnis į maždaug trisdešimt JAV istorijos metų ir bandymas suformuluoti amerikiečių nacionalinio charakterio esmę. Kita vertus, filmo interpretacijos nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, kokios idėjos dominuoja visuomenėje, ir dabar istorija apie kvailelį, kuriam pasisekė, ar pasakojimas apie amerikietišką svajonę apaugo daugybe prasmių ir dažnai suvokiama kaip filmas, kalbantis apie vadinamųjų kitų teises ir skatinantis siekti tikslo, mat negebantis abejoti herojus yra vienintelis, sugebėjęs pakeisti savo likimą.
Mielai prisiminsiu Davido Fincherio „Dingusią“ (LNK, šįvakar, 10 d. 22.55). ...Vieną gražų rytą, per penktąsias vedybų metines, dingsta Niko Dano (Ben Affleck) žmona. Grįžęs į namus, Nikas randa tik katiną, sudaužytą stiklinį stalą, kraujo pėdsakus ir įtartiną tuštumą. Palaipsniui įkalčių vis daugėja. Kartu auga ir policijos įtarimai, kad būtent Nikas nužudė ir gerai paslėpė savo žmoną Eimę (Rosamund Pike). Tačiau ir Niko prisiminimai atskleidžia vis daugiau faktų apie iš pirmo žvilgsnio idealią santuoką. Po ja slypi rutina, kuri abiem personažams – ambicingiems žurnalistams – tapo nepakeliama.
Filmas prasideda kaip trileris, bet Fincheris paspendžia spąstus ne tik žiūrovams: rašantis jokiu būdu negali išduoti siužeto peripetijų. Svarbu neprasitarti, nes antraip atimsi iš žiūrovo ne netikėtumą ar tiesos atradimo malonumą, kurį jam parengė režisierius, bet ir savarankišką kelią į finalą – visos filmo kelionės tikslą. Klaidžiodamas kartu su „Dingusios“ personažais pabaigoje randi visai kitą filmą, nors pradžios ir pabaigos kadrai – beveik identiški: veidą dengiantys šviesūs Eimės plaukai, kuriuos glosto jos vyras. Tačiau pabaigoje nepastebimas judesys (kameros, galvos?) atidengs moters žvilgsnį, kuris ir apibendrins beveik tris filmo valandas. Tik tai nereiškia, kad pagaliau bus rastas atsakymas. Greičiau atvirkščiai – dar vienas tiksliai režisieriaus suformuluotas klausimas.
Tai, kad „Dingusi“ baigiasi greičiau kaip juoda satyra, be abejo, susiję su visą filmą Fincherio rutuliojamu žiniasklaidos motyvu. Žurnalistai, televizininkai, spaudos atstovai nuolat kišasi į Niko gyvenimą, teisia ir kaltina dar nesibaigus tyrimui ir neįvykus teismui. Kuo daugiau žurnalistai kalba apie tragediją, tuo fantasmagoriškiau ją rodo Fincheris. Žiniasklaida falsifikuoja tikrovę, kuria „stebuklus“, tiki mistifikatoriais ir atvirais kvailiais, formuluoja idiotiškas išvadas, kurias skelbia damos, – nuo šių tobulai nugrimuotų veidų net norėdamas nenuplėši pasitikėjimo savo teisumu grimasos. Viena šiurpiausių „Dingusios“ scenų – Beno interviu vienai tokiai televizijos pitijai. Fincherio dabarties diagnozė, žinoma, neguodžia, bet ji tiksliai konstatuoja ne tik filme rodomos visuomenės būseną.
Jūsų – Jonas Ūbis
