Alano Moore’o „V– tai vendeta“ laikomas vienu pirmųjų, įrodžiusių, kad komiksas gali kalbėti apie svarbias, aktualias temas. 9-ajame dešimtmetyje jis sulaukė daug dėmesio ir pagyrų, buvo pavadintas komiksų Naujosios bangos pradininku, tad visai nenuostabu, kad tada broliai, o dabar seserys Wachowski ėmėsi rašyti scenarijų. Beje, dar prieš „Matricą“. Filmą pagal jų scenarijų 2006-aisiais sukūrė ilgametis Wachowski bendradarbis Jamesas McTeigue’as. Šįvakar (17 d. 23.40) „V – tai vendeta“ primins BTV. Filmo veiksmas nukelia į jo sukūrimo metais netolimą ateitį, dabar jau praeitį: 2020 metus. Angliją valdanti fašistinė partija pavertė šalį totalitariniu kalėjimu, o gyventojai sekami 24 valandas per parą. Tačiau karą valdžiai paskelbia kaukėtas vyras, vadinantis save V. Jo likimas susipina su jaunos merginos likimu – ją šis Hugo Weavingo suvaidintas partizanas ištraukė iš slaptosios policijos rankų.
Prisipažinsiu, komiksų neskaitau, nors žinau, kad tai madinga. Bandžiau, bet buvo nuobodu. McTeigue’as, matyt, suprato, kad komikso siužetas pernelyg paprastas, nors Moore’as ir tvirtino, kad jį įkvėpė Alexandre’o Dumas „Grafas Montekristas“, todėl prismaigstė filmą įvairių nuorodų ir citatų. Kai kurios iš jų daliai žiūrovų dabar bus jau nebeperskaitomos, kaip kad juodi maišai ant kalinių galvų – nuoroda į Abu Graibo kalinius Irake, ar užuominos apie paukščių gripo, islamo grėsmę. Dabar grėsmės jau kitos, tad išlieka tai, kas egzistuoja seniai, kad ir nuorodos į filmą „1984“ ar V kostiumas ir kaukė, primenantys Guy Fawkes’ą ir jo nepavykusį Parako sąmokslą 1605-aisiais. Tik filme, kitaip nei komikse, V vis dėlto yra tragiškas herojus. Pakarto Fawkes’o iškamšą jau kelis šimtus metų anglai degina lapkričio 5 dieną, bet visai nenustebčiau, jei Ukrainoje kada nors pradėtų deginti Vladimiro Putino iškamšą. Jis to nusipelnė. Reikia tik sulaukti tos dienos.
Karas persmelkė kasdienybę, retas filmas gali patraukti dėmesį labiau už žinias iš Ukrainos ar „Youtube“ ekspertų pokalbius. Tačiau, manau, verta pasižiūrėti ir tikrai pacifistinį filmą – Martino Zandvlieto „Mano žemę“ (LNK, šįvakar, 17 d., 23.15). Tai pasakojimas apie 1945-ųjų gegužę Danijoje, kai šalis pradeda atsigauti po vokiečių okupacijos, o grupė vokiečių karo belaisvių gauna įsakymą išminuoti pajūrio paplūdimį. Jiems vadovauti paskirtas seržantas Karlas Rasmusenas (Roland Møller) nežino, kaip elgtis, juk belaisviai dar beveik vaikai.
Ne viename garsiame kino festivalyje apdovanotas ukrainietės Alinos Gorlovos dokumentinis filmas „Ši liūtis niekada nesibaigs“ (currenttime.tv, 19 d. 22 val.) apie karą, kuris vyksta jau beveik dešimt metų. Jo herojus Andrejus – pabėgėlis iš Sirijos ir Raudonojo Kryžiaus savanoris, vežiojantis humanitarinę pagalbą į Donecką ir Luhanską. Filmas pasirodė dar prieš vasario 24-ąją, bet dabar skamba pranašiškai ir rodo, kad rusų specialioji karinė operacija Sirijoje buvo tik karo su Ukraina repeticija.
Andrejus gimė Sirijos kurdo ir ukrainietės šeimoje, užaugo Sirijoje. Nuo karo šeima pabėgo į mamos tėvynę Donbasą, bet netrukus ir ten prasidėjo kariniai veiksmai. Andrejaus gyvenimas – dramatiškesnis už bet kokį scenarijų. Filmuojant jo tėvas mirė ir šeima nusprendė jį palaidoti tėvynėje. Filmavimo grupė iš Irako bandė patekti į Siriją, kur prasidėjo potvynis. Kuriant filmą dalyvavo ir sirų operatoriai, kurių nufilmuoti kadrai išties reti.
Nuo rusiškų motyvų pabėgti taip pat sunku. „Balta varna“ (TV1, 18 d. 22.55) – tai pasakojimas apie garsų šokėją Rudolfą Nurejevą (1938–1993). Pasaulio dėmesį jis atkreipė 1961-aisiais, kai per gastroles su tuometinio Leningrado baleto trupe pasiprašė politinio prieglobsčio Vakaruose. Savo laiku Nurejevas buvo žinomiausias baleto šokėjas ir populiariosios kultūros fenomenas. Jis vaidino filmuose, dar būdamas gyvas tapo knygų ir filmų personažu.
„Balta varna“ rodo ankstyvąjį Nurejevo gyvenimo periodą – skurdžią vaikystę Baškirijos sostinėje Ufoje, baleto mokyklą Leningrade, susidūrimus su kultūros biurokratais, audringus santykius su vyrais ir moterimis, tobulumo ir laisvės siekį. Režisierius akcentuoja du motyvus. Pirmasis – tai menininko konfliktas su sovietų realybe, gyvenimo, meno, meilės alkis. Antrasis – menininko egoizmas. Nurejevas siekia tobulumo ir todėl yra pasirengęs net išduoti artimus žmones, naudotis jų jausmais, susižavėjimu. „Balta varna“ lyg ir teigia, kad didis menininkas turi būti egoistas. Tai paverčia filmą gana anachronišku, XX a. vaizdiniuose įstrigusiu reginiu. Ko gero, aktualesnis būtų menininko – garsenybės, žiniasklaidos numylėtinio, bet kartu ir „produkto“ motyvas, bet tai jau, matyt, kito filmo tema.
Filmą sukūrė ir pas mus mėgstamas anglų aktorius Ralphas Fiennesas, kine vaidinęs ir anglą ligonį, ir Eugenijų Oneginą. Didžiąją „Baltos varnos“ dalį jis filmavo Rusijoje, su rusų aktoriais, nedidelį vaidmenį pats suvaidino gana laisvai kalbėdamas rusiškai. Nurejevą suvaidino baleto šokėjas Olegas Ivenka – filmuojant jis buvo Tatarstano akademinio operos ir baleto teatro Kazanėje premjeras. Kitą filmo personažą Solovjovą – šokėjas Sergejus Poluninas, pastaraisiais metais „išgarsėjęs“ rasistiniais ir homofobiškais pasisakymais bei tuo, kad atsisakęs Ukrainos pilietybės tapo vieno iš Putino projektų Kryme – vis dar nepastatyto Simferopolio operos ir baleto teatro – direktoriumi. Beje, Fiennesas daug dėmesio skyrė Chruščiovo laikų sovietinei realybei, laiko ir vietos nuotaikai atkurti. „Balta varna“ – gerai suvaidintas ir tvirtai sukaltas, bet vis dėlto vidutinis biografinis filmas apie didelį menininką.
Pats Fiennesas viename interviu sakė, kad jo filmas – ne apie baletą, o apie laisvę: „Žinote, tai universali tema – laisvė gyventi ir kurti. Man Nurejevas – energijos kamuolys, grynas genijus. Norėjau pasekti jo tapsmą, sukurti kažką panašaus į „Menininko jaunų dienų portretą“.“
Jūsų – Jonas Ūbis
