Gilles’is Caronas išgarsėjo fotoreportažais iš Šešių dienų karo. Jis fotografavo revoliucingąją 1968-ųjų Paryžiaus gegužę, karą Vietname ir būdamas trisdešimties 1970-aisiais žuvo Kambodžoje. Caronas bendradarbiavo su kino ir fotografijos legenda Raymond’u Depardonu, jo nuotraukose įamžintos Alaino Resnais, François Truffaut, Jeano-Luco Godard’o ir daugelio kitų filmavimo akimirkos. Fotografo Carono karjera truko gal tik šešerius metus, bet jis iki šiol lieka vienu svarbiausių savo epochos liudininkų. Todėl nenuostabu, kad jam skirtas dokumentinis Marianos Otero filmas „Vieno žvilgsnio istorija“ (LRT Plius, 23 d. 22.55) sulaukė didžiulio dėmesio. Režisierė galėjo naudotis Carono archyvu – per šimtu tūkstančių nuotraukų ir, jos žodžiais tariant, suprasti fotografo kelią bei jo žvilgsnį. Be abejo, „Vieno žvilgsnio istorija“ skatina lyginti fotografo ir kinematografininkės požiūrius, bet kartu tai filmas apie kiekvieno vaizdo kontekstualizavimą, apie jo politinį svorį ir iš to kylančią etinę atsakomybę, kai kadro sustabdymas tampa ir moralės klausimu. Intymus ir poetiškas filmas – pagarbos duoklė Caronui, bet jis aktualus, nes kalba apie tai, kaip vaizdai kuria istoriją, kuri, deja, nuolat kartojasi su kiekvieno karo beprotybe ir žudynėmis.
Į 2018-ųjų Paryžių iškart po pasaulio futbolo čempionato ir prancūzų pergalės jame, į Victoro Hugo aprašytą Monfermė priemiestį, perkels Ladjo Ly filmas „Vargdieniai“ (LRT Plius, 26 d. 21.33). Klasiko parodyta kaip policijos savivalės ir gyvenimo paraštėse likusių žmonių vieta, rajonas per du šimtus metų beveik nepasikeitė. Dabar tai arabų kilmės, juodaodžių prancūzų getas. Pagrindinis filmo herojus – iš provincialaus Šerbūro perkeltas policininkas, idealizmo nepraradęs Stefanas – pradeda dirbti Monfermė policijos nuovadoje. Jo bendradarbiai gatvėse jaučiasi kaip Laukinių Vakarų šerifai ir vykdo tai, ką vadina „teisingumu“, kol kartą atsiduria vieno berniūkščio drono užfiksuotuose vaizduose. Paryžius filme – betono labirintas, padalytas į įtakos zonas, rasistinių atakų poligonas. Ugnis čia įsiplieskia bematant.
„Vargdieniais“ ne tik didžiajame kine, bet ir Kanuose debiutavęs Ly (jo šaknys – Malyje) tiksliai jaučia detales ir efektingai rodo Paryžiaus pragarą. Socialiai angažuoto kino turinį „Vargdieniuose“ tiksliai perteikia forma – judri kamera visąlaik arti personažų, ji seka policininkus ir žiūri į jų akis, o garsai pabrėžia susistumdymų, konfliktų, riaušių autentiškumą. Filmas idealiai atitinka laiką, bet režisierius, regis, taip ir neapsisprendė, ar nori rodyti savo herojus kaip politinės sistemos aukas, ar pabrėžti, kaip aplinka nulemia jų pasirinkimą.
Liubovės Zemcovos dokumentinio filmo „Meilės vieta“ (Currenttime.tv, 22 d. 22 val.) veikėjai – taip pat atstumtieji, daug laiko jie praleidžia neįgaliųjų dienos centre Bobruiske, bet režisierė neakcentuoja nei jų neįgalumo, nei diagnozės. Pagrindiniai filmo veikėjai nori mylėti ir būti mylimi. Zemcova yra sakiusi, kad jai pavyko sukurti filmą, „kuriame žiūrovas, pasinerdamas į herojų istoriją, liaujasi matęs neįgalumą, stigmą ir pradeda matyti žmogų – jo jausmus, nuoširdumą, grožį“. Andrzejaus Wajdos kino mokyklos Varšuvoje absolventė Zemcova žuvo autokatastrofoje prieš porą metų, kai kūrė projektą „Nežinoma Baltarusija“.
Paragvajaus režisieriaus Marcelo Martinessi filmo „Paveldėtojos“ (LRT, šiąnakt, 21 d., 00.30) herojės Čela (Ana Brun) ir Čikita (Margarita Irún) kartu gyvena jau daugiau nei trisdešimt metų, bet savo ryšio neafišuoja. Paveldėti turtai išseko – tenka pardavinėti paveikslus, krištolą ir net baldus, o skolos atveda Čikitą į kalėjimą. Jų namai atrodo klaustrofobiški, išblukę, tarsi buvusios puikybės muziejus. Tad pripratusiai prie nuolatinio Čikitos rūpesčio Čelai teks ne tik pačiai pasirūpinti savimi, bet ir imtis darbo – vežioti automobiliu turtingas kaimynes. Kitaip nei atvira žmonėms ir pasauliui Čikita, Čela yra užsisklendusi savyje ir gyvena tarsi kasdienės rutinos narve. Dabar jai teks pasijusti savarankiškai, o viena iš keleivių Ana (Ana Ivanova) įkvėps ją norėti kažko daugiau. Pagaliau juk išsivaduoti iš narvo gali tik tada, kai suvoki, kad jis egzistuoja.
Ispanų režisieriaus Rodrigo Cortéso filmo „Palaidotas“ (BTV, 21 d. 23.50) sumanymas ambicingas ir formos požiūriu radikalus: atsidūręs karste vienas gyvas herojus turi tik žibintuvėlį, mobilųjį telefoną ir pusantros valandos ekrano laiko. Polas (Ryan Reynolds) sudarė sutartį ir vairuoja sunkvežimį Irake. Jis pagrobiamas, reikalaujama išpirkos. Polui teks pasistengti išsaugoti gyvybę, bet kartu ir bandyti ištrūkti iš spąstų, o tai jau būtini žanrinio kino atributai. Žanrinis kinas – visada amato triumfas, bet Cortésui tai turėjo būti ir meistriškumo įrodymas. Techniškai, regis, visai pavyko: portatyvines kameras ir stambius planus dabar mėgsta ne vienas kūrėjas. Apšvietimas, garsas – tiesiog idealūs, Reynoldas vaidina kaip tikras Holivudo aktorius (t.y. jo vietoje galima įsivaizduoti kurį nors kitą), bet visas tas pusantros valandas aktorius nenusibosta. O tai jau tikras talentas. Tačiau „Palaidoto“ dramaturgija pernelyg akivaizdi, juolab kad ir gyvatė, ir socialinės bei politinės problemos primena mišrainės gamybos principus. Bet jau toks tas šiuolaikinis kinas – į jį turi sutilpti viskas.
Vokiečių režisierius Dominikas Grafas pas mus geriau žinomas kaip sudėtingų filmų „Mylimos seserys“ (apie klasiką Friedrichą Schillerį) ar „Fabianas“ (Ericho Kästnerio romano ekranizacija) autorius, sugebantis atkurti tolimos arba nelabai epochos dvasią ir detales. Tačiau vokiečių kalbą bei literatūrą ir muzikologiją studijavęs Grafas yra ir vienas didžiausių žanrinio kino gynėjų bei žinovų. Televizijoje jis sukūrė ne vieną trilerį, detektyvą, kriminalinę dramą. Pastariesiems priskirtinas ir filmas „Kai kelio atgal nėra“ (LRT Plius, šįvakar, 20 d., 21.30). Jo herojus privatus detektyvas Filipas Kaizeris gauna užduotį rasti dingusį paveikslą, kurio beveik niekas nematė ir nežino. Kaizeriui tai šansas įrodyti savo profesionalumą, net jei teks pasinaudoti jauna dailininke Alma, o meilė ir kaltės jausmas pastūmės į pavojų.
Jūsų – Jonas Ūbis
