Mazgais pasakojama istorija

Šiandien Londono, o kartu ir pasaulio meno institucijose kur kas daugiau tautybių, tapatybių, stilių, technikų, lyčių įvairovės ir kur kas didesnis dėmesys skiriamas kūrėjoms. Tik 2022 m. rugsėjo mėnesį menotyrininkės Katy Hessel išleista knyga „Meno istorija be vyrų“ jau išversta į keletą kalbų, tapo vieno didžiausių Anglijos knygynų „Waterstones“ perkamiausia metų knyga ir sukėlė karštas diskusijas tarp profesionalų bei meno mėgėjų. Pažvelgus į parodose eksponuojamus vardus nesunku pastebėti, kad menininkės galerijose pasirodo netgi dažniau nei kūrėjai. Londone, beje, vis daugėja ir iš Rytų Europos atvykusių menininkių. Šiandien šalia visuose dailės istorijos vadovėliuose įrašyto Paulio Cézanne’o (1839–1906) „Tate Modern“ rodomos ir slovakės Marios Bartuszovos (1936–1996) bei minias traukiančios lenkų menininkės Magdalenos Abakanowicz (1930–2017) parodos.

Reikšmingas pokytis buvo akivaizdus 2022 m. tarptautinėje Venecijos meno bienalėje, kuri menininkėms teikė išskirtinį dėmesį. Pirmą kartą kuratorės (Cecilia Alemani) kuruota Venecijos bienalė ne tik subūrė gausybę išskirtinių menininkių, bet ir bienalės pagrindinės parodos pavadinimą pasirinko pagal siurrealistės Leonoros Carrington (1917–2011) knygą „Sapnų pienas“ („The Milk of Dreams“), pieštą ir rašytą jos vaikams. Bienalėje už viso gyvenimo nuopelnus „Auksiniu liūtu“ apdovanotos menininkės Katharina Fritsch (g. 1956) bei Cecilia Vicuña (g. 1948), o pastarosios darbas, šiandien eksponuojamas „Tate Modern“ Turbinų salėje, ir tampa šio teksto kaltininku.

Vicuños darbus Venecijoje radau ir prie jų praleidau nemažai laiko net nežinodama, kad menininkė iš bienalės išsinešė „liūtą“. Jos tapyba nuostabiai gaivinanti, šmaikšti, aštri, išjudinanti vaizduotę. Sužinojusi, kad menininkė pakviesta įrengti instaliaciją nepaprastoje „Tate Modern“ erdvėje, itin nekantravau. Gauti kvietimą kurti Turbinų salėje ne tik garbė, pripažinimas, bet ir neabejotinas iššūkis – kartelė iškelta aukštai!

Turbinų salė – pirmoji erdvė, į kurią patenkama vos įėjus į galeriją, o bene debesis siekiančios salės aukštis – stulbina. Jau dvidešimt metų galerija šią erdvę patiki ryškiausiems menininkams. Čia gimė žymusis Anisho Kapooro trimitas, Olafuro Eliassono socialinių tinklų vis dar nepaliekantis „orų projektas“, linksmosios Carsteno Höllerio čiuožyklos, kalnai iš Ai Weiwei porcelianinių saulėgrąžų, o visai neseniai Anicka Yi pritraukė daugybę žmonių pasižiūrėti skraidančių, kosmines būtybes primenančių medūzų, taip lengvai ir grakščiai plūduriavusių po visą salę.

Vicuña pristato „Smegenų miško kipu“ („Brain Forest Quipu“). Vos įžengus nesunku atpažinti menininkės braižą, jos kuriamos instaliacijos visuomet pakibusios ore, visuomet paremtos mums, vakariečiams, nepažįstamais, o vis dėlto intriguojančiais ritualais, apipintos mitais, legendomis. Nuo lubų žemyn ratu leidžiasi ilgos medžiagos juostos, draperijos, tinklai, siūlai, šie pinasi į mazgus, tinklus, sukuria ryšius ir į savo pasakojamą istoriją įpina įvairiausių šakelių, žagarėlių, akmenukų, metalo gabalėlių. Taip nuo lubų svyrančios medžiagos, susipinančios į tuščiavidurių kolonų formas ir papildomos garso įrašais, mena Pietų Amerikos vietinių istorijas. Instaliacijoje istorijos išrašytos mazgais – kipu, kalba, kurią vietiniai Andų gyventojai sukūrė ir sėkmingai naudojo dar 5000 metų prieš įsiveržiant užkariautojams.

Kalba visuomet buvo ypač svarbus Vicuños gyvenimo aspektas. Menininkė rašo eilėraščius, nuo pat persikraustymo į Niujorką 1980 m. ji ėmėsi rūpintis Pietų Amerikos literatūros išsaugojimu, daug metų vertė ir redagavo įvairių autorių darbus, daugiausia poeziją. Kartu menininkė visą gyvenimą kovojo už čiabuvių tradicijų išsaugojimą ir teises tiek Čilėje, tiek visoje Pietų Amerikoje. Šios temos įsirėžusios daugelyje jos darbų ir šiandien triumfuoja „Tate Modern“ Turbinų salėje.

Kūrinyje taip pat daug nuorodų į ekologiją. Jau pats pavadinimas nurodo mišką, o tiek menininkės duotuose interviu, tiek darbo aprašymuose pavadinimas dažnai keičiamas iš „Smegenų miško kipu“ į „Negyvo miško kipu“. Dėl to ir darbo spalvų paletė pasirinkta tokia šviesi, išblukusi it gyvybę atidavę, mirštantys jūros koralai, it balti nykstančių medžių griaučiai. Apskritai darbas labai organiškas, jame daug sąsajų su gamta: smėlio kopas primenančios vilnos bangos, šalia kabančios medinės šakelės, kriauklės, surinktos iš čia pat tekančios Temzės, įvairiausi akmenukai, voratinklius primenantys tinklai.

Darbo galia, iš spaudai skirtų aprašų, regis, turėjusi būti sutelkta į dydį, masyvumą, tiesą sakant, išryškėja garso takelyje, kuris ir patraukia prieiti, pasigilinti. Per paslėptas ir į instaliaciją įpintas kolonėles sklinda aštuonių valandų trukmės įrašas, kuriame – vietinių muzika, poezija, gamtos garsai. Garsai itin dažnai kinta, čia daug plotmių, surinkta daug skirtingų istorijų, emocijų, jausmų.

Prie pirmosios instaliacijos kviečia linksma šokių muzika, greitai virstanti šventiniu maršu, fone anksčiau negirdėta kalba šūkauja žmonės, susipina švilpimas, būgnai, šokiai – daug pozityvios, šypsotis verčiančios, šviesios energijos. Judant tolyn link antros darbo dalies (instaliacija sudaryta iš dviejų salėje kabančių kolonų) keičiasi ir garsai, čia kuriamas visai kitoks naratyvas. Garsas kur kas intymesnis, romesnis, regis, prašantis daugiau susikaupimo (yra ir suolelių prisėsti, paklausyti, pamedituoti). Per kolonėles šnabžda paslaptingas, poetiškas, su vėjo šnaresiu, lietaus barbenimu, paukščių čiulbėjimu susiliejantis moters balsas, kuriam staigiai nutilus sucypia šaiži armonikėlė, bauginamai griežianti ir visiškai išbudinanti po meditatyvaus potyrio. Ir visa tai vos per keletą minučių!

Gaila, kad darbas kiek pasimeta erdvėje. Instaliacijos dalys, pasak autorės, turėjusios sujungti visą salę, kabo skirtinguose erdvės kampuose ir greičiau yra tos erdvės praryjamos, nei ką nors jungia. Eksponavimas netgi sukelia nepatogumą, it būtum įžengęs į dar nebaigtą ruošti parodą, tarytum tuoj tuoj dar sugrįš darbuotojai, dar kabins, instaliuos. Turbinų salė nepaprastai didelė, galinga, ir nors Vicuños darbai regisi įspūdingi priėjus arčiau, jie priblėsta žvelgiant iš šono. Pranykdami erdvėje jie blanksta, ir daugelis lankytojų net nesivargina prieiti, įsižiūrėti, pasigilinti. Ką jau kalbėti apie po laiptas paslėptą, mažyčiame ekrane rodomą instaliaciją turėjusį papildyti filmą. Jį suradusi pirma pamaniau, kad kažkas nevykusiai reklamuojasi (gal vienas iš galerijos rėmėjų?), ir tik pasigilinusi supratau, jog tai instaliacijos dalis.

Salės tuštumą gal ir būtų galima pateisinti – į ją žvelgiant it į iškirstą mišką, štai liko tik pora šimtamečių kamienų, bet ir tie išbalę, pasiduodantys nyksmui. Vis dėlto šią mintį sunkiai tenka pritempti bandant pateisinti potencialo turintį darbą. Jei tokia idėja ir būtų buvusi (o teigiamų užuominų neradau), jai vis dar trūktų dramatiškumo, to „oho“ veiksnio, kurio tikimasi iš salėje „apsigyvenusių“ darbų. Norėtųsi visos salės vien tik mazgų nupintomis juostomis arba kur kas dramatiškesnės šviesos, garsesnės muzikos – daugiau, ryškiau, drąsiau.

Instaliacija veikia iki balandžio 16 d.