Laiko patikrintas filmas – Ridley Scotto karinė drama „Juodojo vanago žūtis“ (TV3, 28 d. 21.30) – nukels į 1993-iųjų spalį, kai amerikiečių jūrų pėstininkai sukilusioje Somalio sostinėje Mogadiše gelbėjo savo draugus. Šalis jau daug metų skendėjo pilietiniame kare – skirtingos gentys kovojo tarpusavyje, vogė Jungtinių Tautų pristatomą maistą, puldinėjo taikdarius. Iki atvykstant JAV armijai, kuri norėjo nutraukti konflikto eskalavimą, fiksuota per tris šimtus tūkstančių mirčių. Amerikiečiai nusprendė pagrobti kelis vietinius vadukus ir taip susilpninti apsišaukėlio prezidento Mohamedo Farraho Aidido įtaką. Operacijos atlikti išsiųstas reindžerių būrys – 75 kariai. Deja, du sraigtasparniai buvo pašauti, o kariai susidūrė su gausiomis priešo pajėgomis. Mūšis truko beveik visą parą. Tą laiką ir apima 143 min. trunkantis Scotto filmas. Didžioji jo dalis – mūšiai Mogadišo gatvėse, čia nėra vieno pagrindinio veikėjo. Tai grynas veiksmo filmas, tiksliai suvaidintas, žiaurus, kraujo persmelktas reginys, papildytas keliais karinės dramos elementais, bet Sławomiro Idziako nufilmuotuose kadruose galima pajusti tikrą karo alsavimą.
Paprašytas apibūdinti savo filmo „Iki pasimatymo ten, aukštai“ (LRT Plius, vasario 2 d. 2.33) žanrą, režisierius Albert’as Dupontelis pavadino jį niūria pasaka ir pridūrė, kad stilių sugalvojo ne pats – tokia yra knyga, kurią jis ekranizavo. Knyga – tai Pierre’o Lemaître’o romanas, 2013 m. apdovanotas Goncourt’ų premija. Jis išleistas ir lietuviškai. Bet iš anksto siūlau atsisakyti filmo lyginimo su knyga – literatūros ir kino keliai skirtingi.
„Iki pasimatymo ten, aukštai“ veiksmas prasideda paskutinėmis Pirmojo pasaulinio karo dienomis. Niekšas kapitonas, kuriam žmogaus gyvybė nieko nereiškia, siunčia į tikrą mirtį du eilinius – milijonieriaus sūnų, gabų dailininką Eduardą ir buvusį paštininką Alberą (jį suvaidino pats Dupontelis). Vienas jų bus beveik palaidotas gyvas, kitas neteks pusės veido, gelbėdamas draugą. Jau po karo, sunaikinusio bet kokią moralę, draugai atsisakys grįžti į gyvųjų pasaulį, apsimes mirusiais ir užsidės kaukes – tiesiogine bei perkeltine prasme. Vienas tapys paveikslus, kitas taps jo impresarijumi. Pasak režisieriaus, tai filmas ne apie karą, o apie tai, kas lieka jam pasibaigus, apie tai, kokią kainą žmonės sumoka už militaristines avantiūras. Dupontelis sako, kad „filmas kelia svarbų klausimą: kas svarbiau visuomenei – paminklai ar žmonės? Ar tikrai nuoširdūs tie, kurie nori groti patriotinius maršus nacionalinės sielos stygomis?“
2017 m. pasirodęs filmas „Iki pasimatymo ten, aukštai“ sulaukė penkių „Cezario“ apdovanojimų ir populiarumo tarp žiūrovų, nors kritikai nebuvo tokie vieningi ir įžvelgė nelabai sėkmingą bandymą susieti dramą apie karo beprasmiškumą, komišką pasakojimą apie du apsukruolius ir jausmingą draugystės studiją.
Kaip skirtingų istorijų mišinį galima vertinti Krivo Stenderso filmą „Nudėk mane triskart“ (LNK, 30 d. 22.30). Mažame Australijos miestelyje gyvenantys jo veikėjai primins ciniškus Guy’aus Ritchie personažus. Elis (Alice Braga) vyras Džekas (Callan Mulvey) įsitikinęs, kad ji jam neištikima, ir sumoka samdomam žudikui Čarliui (Simon Pegg), bet šis greit supranta, kad nėra vienintelis, planuojantis nužudyti neištikimą žmoną. Taip Elis susieja iškart tris istorijas – žmogžudystės, šantažo ir keršto.
Prieš kelis dešimtmečius kurti filmai neatrodo tokie margi (gal ir aš juos žiūrėdamas tada buvau kitoks), bet jie verčia pamiršti postmodernistinius žaidimus, net jei yra ankstesnių perdirbiniai, kaip kad Johno McTiernano „Tomo Krauno afera“ (LNK, 27 d. 23.30). Pierce’o Brosnano suvaidintas finansininkas ir milijonierius Kraunas, regis, gali nusipirkti viską, jam neatsispirs jokia moteris. Tačiau yra daiktų, kurių nenusipirksi, o Kraunui reikia vieno Claude’o Monet paveikslo. Šis staiga dingsta iš muziejaus ir Kraunas bus paskutinis žmogus, kurį pradės įtarinėti vagyste, bet atsiras viena protinga ir ciniška detektyvė (Rene Russo)...
Nuo 1968 m. Normano Jewisono sukurto originalo McTiernano filmas skiriasi nebent tuo, kad pagrindiniam veikėjui nereikia nieko niekam įrodinėti – jam patinka ieškoti sau lygaus priešininko. Patinka laisvo kritimo jausmas. Patinka brangus šampanas. Ar už tai reikia atsiprašinėti? Gal filmo „žinutė“ pasirodys ciniška, bet mėgautis gražiu menkniekiu – taip pat menas.
Ko gero, Haroldo Ramiso filmo „Švilpiko diena“ (LNK, 28 d.15.50) herojus televizijos komentatorius Filas Konorsas (Bill Murray) to nesuprastų. Bent jau iš pradžių. Kiekvienais metais jis atvažiuoja į miestelį Pensilvanijos valstijoje, kur vasario 2-ąją švenčiama Švilpiko diena. Tačiau šįkart laikas iškrėtė piktą pokštą – ėmė ir sustojo: Filas kasdien atsibunda vasario 2-ąją ir niekaip negali nuo to pabėgti. Kita vertus, ar taip blogai Filas leidžia laiką: jis pagaliau suprato, koks skirtumas tarp The God ir A God (įsiklausykite į šį Filo monologą), išmoko skambinti pianinu, daryti ledo skulptūras, kalbėti prancūziškai ir būti geru žmogumi, kad, pasenęs tik viena diena, pasinertų į naują, pavojų kupiną gyvenimą su Andie MacDowell heroje Rita.
„Švilpiko diena“ – nemoralizuojantis, bet paveikus filmas, rodantis, kad reikia gyventi čia ir dabar. Žinia, savaime suprantama, ne tokia jau originali, bet kad šią pamoką išmoktum, prireiks filmą pasižiūrėti gal ir ne vieną kartą.
„Švilpiko diena“ greit tapo itin populiariu filmu ir sulaukė pačių įvairiausių interpretacijų – jo idėjas aiškino filosofai, psichoanalitikai, Jungo sekėjai, budizmo teoretikai, bet šįvakar, artėjant tikrajai Švilpiko dienai, kurią rodys visos pasaulio televizijos, verčiau priminsiu anekdotą apie blondinę prie rojaus vartų. Kad ten patektų, ji turi atsakyti į švento Petro klausimą, kas yra Velykos. Blondinė sako, kad tai sena šventė, atsiradusi po to, kai nukryžiavo Jėzų Kristų, jis taip išbuvo tris dienas, o paskui jo kūną paguldė į urvą ir įėjimą užritino akmeniu: „Bet dabar kasmet akmenį nuritina, Kristus išeina, ir jei jis pamatys savo šešėlį, žiema tęsis dar kelias savaites...“
Jūsų – Jonas Ūbis
