Kai atrodė, kad literatūrinės mistifikacijos – praėjusių amžių žaidimas, sužibo Elenos Ferrante žvaigždė, ir, nepaisant įvairių prielaidų, rašytojos tapatybė iki šiol neįrodyta. Ispanai buvo gudresni: vienai pseudonimu prisidengusiai populiarių detektyvinių romanų autorei skyrė svarbią literatūros premiją, o ceremonijos dalyviai nustebo, kai jos atsiimti ant scenos pakilo du vyrai. Pagal Davido Foenkinoso romaną Rémi Bezançono sukurto filmo „Anri Piko paslaptis“ (LRT Plius, 26 d. 21.33) siužetas susijęs su panašia mįsle.
...Vienoje Bretanės bibliotekoje atsitiktinai rastas rankraštis pasiekia leidyklą ir netikėtai atsiduria tarp populiariausių knygų. Kūrinys stebina minties brandumu ir kalbos meistriškumu. Knygos autorius – prieš kelerius metus miręs Anri Pikas – kepė picas ir, jo našlės žodžiais tariant, nebūtų parašęs nieko, išskyrus prekių sąrašą. Tai sužadina įtakingo literatūros kritiko Žano Mišelio Rušo (esu didelis Fabrice’o Luchini talento gerbėjas) įtarimus. Jis nusprendžia surizikuoti karjera ir šeima, kad išsiaiškintų paslaptingo autoriaus mįslę.
Filmo kūrėjai pasistengė, kad „Anri Piko paslaptis“ išsaugotų klasikinę Šerloko Holmso ar Erkiulio Puaro nuotykių formą. Filme daug klaidžių linijų, į niekur vedančių nuorodų ir netikėtų siužeto posūkių. Tačiau tai nėra tik detektyvinis pasakojimas. Komedija filmą paverčia Anri duktė Žozefina (Camille Cottin). Iš pradžių ji piktai žiūri į literatūros kritiką, kaišiojantį nosį ne į savo reikalus, bet paskui ir pati pasiduoda paslapties žavesiui. Žozefina ir paneigia Rušo teorijas, ir kaitina jo vaizduotę. Jų santykiai laikui bėgant įgyja vis naujų spalvų...
Jameso Ponsoldto filmo „Ratas“ (LNK, 25 d. 22.30) intriga remiasi supriešinimu: ramūs, jaukūs namai ir žiurkių lenktynės korporacijoje, nostalgiškos kelionės kajakais ir skaitmeniniai „draugai“. Tiksliau, opozicija tarp gyvenimo realybėje ir gyvenimo skaitmeninėje tikrovėje. Nykioje įstaigoje dirbanti Mei (Emma Watson) staiga gauna galimybę – darbą interneto korporacijoje „Ratas“. Sudie, beprasmiški pokalbiai telefonu, sveiki, įspūdinga alga ir sveikatos draudime! Tai skamba kaip svajonės išsipildymas, bet ir kaip pirmas žingsnis į pragarą, nors filmo kūrėjai supranta, kad pastaraisiais metais interneto peizažas pasikeitė, korporacijos jau nebėra baubas ir meistriškai gundo socialinių medijų idile. Tad ir kompiuterių molocho vadovas nebeprimena kokio nors populiaraus kino šėtono. Jis lyg koks Steve’as Jobsas, kuris tau parduos skaitmeninę vergystę, o tu jam dar už tai padėkosi. Bėda tik ta, kad Ponsoldtas visas kortas atskleidžia jau filmo pradžioje ir jo siaubo filmas – be jokio siaubo. Greičiau tai perspėjimas, kad draugystės su visais ir su pasauliu perspektyva gali tiesiog atimti iš tavęs privatumą.
Išbandymų būna įvairių. Filmo „Menki juokai“ (LRT Plius, 20 d. 22 val.) kūrėjai savo herojui parinko tokį, kuris, regis, jau pradeda virsti kliše. Keturiasdešimtmetis Kasperas yra sėkmės lydimas stand up komikas. Jis populiarus ir mylimas, bet vieną dieną sėkmė nusisuka: Kasperas praranda darbą, gerbėjus, jį palieka mergina. Bet tai dar ne viskas – Kasperas sužino, kad jam paskutinės stadijos vėžys.
Iš visko spėju, kad filmą sukūrė jaunas žmogus, įsitikinęs, kad baisiausia, kas jį gali ištikti, yra mirtis. Eltonas Johnas jam galėtų paaiškinti, kad gali būti ir blogiau. Bent jau tai galėtų padaryti Dexterio Fletcherio filmo „Rocketman“ (TV1, 21 d. 22.55) veikėjas – tikras populiariosios kultūros didvyris ir dainininkas. Filmas taip pat susideda iš daugybės klišių ir paprastos žinutės pabaigoje. Skiriasi tik nuoširdi, sentimentali ir šiek tiek autoironiška menininko išpažinties intonacija. Ji suteikia filmui pasakos atspalvį ir, regis, yra viena didžiausių „Rocketman“ vertybių.
Išpažintį Eltonas Johnas (Taron Egerton) pradeda savo noru atsidūręs Parklando klinikoje, anoniminių alkoholikų (tarp jų kamera ilgiau stabteli tik prie Juozo Statkevičiaus) ratelyje. Dainininkas prisimena vaikystę, šaltos lyg sniego karalienė motinos (Bryce Dallas Howard) ir tėvo (Steven Mackintosh) nemylimo apkūnaus berniuko kančias, močiutės (Gemma Jones) tikėjimą jo talentu. Prisimenami svarbiausi gyvenimo epizodai – susitikimas su būsimu Eltono Johno dainų tekstų autoriumi Berniu Taupinu (Jamie Bell), pirmieji pažeminimai susidūrus su populiariosios muzikos industrija, triumfas garsiajame Los Andželo klube „Troubadour“, suartėjimas su Johnu Reidu (Richard Madden), kurio pasirodymas filme iškart pažymėtas nerimo – jį sufleruoja ir griežtas juodas šio veikėjo kostiumas, ir bejausmę kaukę primenantis veidas.
Dainininko iškilimas, šlovė ir milžiniški turtai bejėgiai prieš nuolat juntamą meilės alkį, kurį įrėmina ciniški motinos žodžiai, pasakyti po sūnaus prisipažinimo, kad yra gėjus. Ji tvirtina, kad sūnus visada bus vienišas ir jo niekas nemylės. Pažeminimų, turtų, pasirodymų, kičinių kostiumų kaleidoskopą režisierius energingai montuoja su vis didesnės priklausomybės nuo narkotikų, alkoholio ir apsipirkimų vaizdais. Koks filmas apie muzikantus apsieis be sekso, narkotikų ir rokenrolo? Ši filmo dalis, kurią galima pavadinti „turtuoliai irgi verkia“, pernelyg monotoniška, o pagrindinio veikėjo asmenybę pradeda nustelbti margas, egzotiškas, perteklinis, nors, žinoma, meistriškai kuriamas fonas.
Filme „Rocketman“ natūraliai dera lyrika ir kičas. Pastarasis čia tiesiog kvadratu ar kubu, nes juk tokie perdėti visais požiūriais yra ir ekscentriški pagrindinio herojaus kostiumai. Bet tai neerzina, nes padeda suprasti jo esmę. Tačiau labiausiai dėl to „kaltas“ Taronas Egertonas – jis persikūnija į savo personažą jo nemėgdžiodamas, puikiai dainuoja, šoka, juda.
Lyg atsvara besaikiam „Rocketman“ veikėjo vartojimui – japonų klasiko Hirokazu Koreedos „Vagiliautojai“ (TV3, 21 d. 21.30). „Auksine palmės šakele“ apdovanotas filmas – parabolė apie tikrus šeimos ryšius, meilę ir susitaikymą su kukliu gyvenimu. Koreeda rodo skurdžiai gyvenančią šeimą. Kiekvienas suaugęs jos narys uždarbiauja, kaip moka, bet tenka prisidurti ir iš senelės pensijos, ir vagiliaujant parduotuvėse bei prekybos centruose. Kartą šeimos galva parsiveda mažą mergaitę – mama ja visiškai nesirūpina. Televizoriuje pamatę pranešimą apie dingusį vaiką, šeimos nariai nusprendžia jos negrąžinti motinai.
Atrodytų, ar gali būti paprastesnis socialinės dramos siužetas, bet neskubiai rutuliojantis ilgam filmo pasakojimui atsiveria veikėjų paslaptys, jų būdai manipuliuoti kitais ir išgyventi, paaiškėja, kad šeimos narių nesieja jokie kraujo ryšiai, ir kyla daug klausimų, ar teisingi įstatymai, pagal kuriuos gyvena pasaulis. „Vagiliautojai“ unikalūs ne tik tobula filmo forma ar aktorių ansambliu, bet ir tuo, kad, užuot pateikęs paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus (taip dabar daro dauguma kūrėjų), Koreeda siūlo atsakymus, kurie sužadina dar daugiau klausimų. Todėl Koreedos socialinė kritika yra būtent kritika, o ne narcistiškas autoriaus susižavėjimas savo jautrumu bei širdies gerumu, todėl ir esminiai būties klausimai filme skamba rūsčiai.
Jūsų – Jonas Ūbis
