Vis dar svarbiausias iš menų

Praėjusiame amžiuje kinas palyginti greitai iš masinės pramogos virto ideologijos įrankiu. Tuo įrankiu itin piktnaudžiavo nacistinė Vokietija ir SSRS, kurdamos filmuose specifines, tik valdančiosioms partijoms naudingas istorijos versijas, bet sakyti, kad juo nesinaudojo kitos šalys, būtų neteisinga. Iki šiol kuriami filmai, kurių tikslas – indoktrinuoti žiūrovus ir perrašyti seną ar visai naują istoriją. Praėjusių metų pabaigoje Rusijos Federacijos kultūros ministerija paskelbė svarbiausių temų sąrašą. 2023-iaisiais valstybės pinigų gaus tik tie kūrėjai, kurie filmuose nagrinės septyniolika prioritetinių temų. Jas paskelbęs tinklalapis Meduza.io cituoja kultūros ministrę Olgą Liubimovą, kuri tikisi, kad kinematografininkai priešinsis „bandymams falsifikuoti istoriją“ ir kalbės apie „rusų karių didvyriškumą“.

Be abejo, panašių temų atsiradimą geriausiai paaiškintų psichoanalitikai, juk neatsitiktinai iš nacių užimtos Vienos pagaliau ištrūkęs ir Londone atsidūręs Sigmundas Freudas dienoraštyje lygino Londono gyventojus su isterikais ir neurotikais: „Ne todėl, kad jie pamena skausmingus tolimos praeities išgyvenimus, bet todėl, kad šie tebedaro jiems didelį įspūdį. Jie nesugeba pabėgti nuo praeities ir jos naudai apleidžia dabartį.“

Jei George’as Orwellas būtų gyvas, ko gero, taip pat rastų, kaip savo knygose panaudoti rusų Kultūros ministerijos pageidaujamas temas. Juolab kad kai kurios jų formuluojamos ne visai logiškai ir skamba kaip atvira saviparodija. Pateikiame kelias: „1. Rusijos kultūra. Tradicinių vertybių saugojimas, kūrimas ir platinimas. [...] Istorinis kinas. Istorijos pamokos, atminties pamokos. Pasipriešinimas bandymams falsifikuoti istoriją. Taikdariška Rusijos misija. Istorinės Rusijos pergalės. Pergalės Didžiajame tėvynės kare 80-mečiui. Sovietų kareivio išlaisvinančioji misija. Kartų konfliktas, kartų tęstinumas. 5. Rusija – šiuolaikinė, stabili ir saugi valstybė, teikianti savęs realizavimo ir raidos galimybes. [...] 10. Filmai apie išskirtines istorijos, kultūros, mokslo ir sporto asmenybes. Gydytojo profesijos populiarinimas. Filmai apie sporto pasiekimus ir pergales. [...] 13. Dvasinis ir moralinis, patriotinis Rusijos piliečių auklėjimas. Pasipriešinimas ekstremizmui. Šiuolaikinio jaunimo įvaizdžiai, elgesio modeliai ir tvari motyvacija. Dvasiniai lyderiai. [...] 14. Neokolonijinė anglų-saksų šalių politika. Europos degradacija. Daugiaašio pasaulio formavimas.“

Temos rodo, kad Rusijos raidos kryptį tiksliai įvardija vieno seno Holivudo filmo pavadinimas „Pirmyn į praeitį!“. Sovietmečiu kino kūrėjai taip pat mėgo kurti filmus apie degraduojančią Europą, nes tai kartais garantavo geistinas komandiruotes į Vakarus. Tada europiečius įvairių kino studijų filmuose mielai vaidino Baltijos šalių aktoriai. Dabar bus sunkiau rasti norinčiųjų, nebent Ieva Andrejevaitė, suvaidinusi Emiliją iš Laisvės alėjos Donato Ulvydo filme, panorės prabilti apie PAR patirtą „skriaudą“ ir skandalą, kai atskridusiai rusų oligarcho lėktuvu jai nepavyko apsimesti pabėgėle iš Ukrainos.

Panašių filmų kaip „Emilija iš Laisvės alėjos“ gausu Lenkijoje. Per ketverius pastaruosius metus ten sukurta daugiau nei šimtas istorinių filmų. Iš viso Piotro Glińskio vadovaujama Kultūros ministerija planuoja 240 kino ir televizijos filmų, skirtų Lenkijos istorijai. Apie tai rašo „Gazeta Wyborcza“ kultūros žurnalistas, kultūrologas Dawidas Dróżdżis straipsnyje „Istorinis kinas – tai didžiausias Glińskio pralaimėjimas. Kur tie superfilmai?“. Jis patikrino, kas slypi už oficialiosios statistikos skaičių.

Pasak jo, „per 2015-ųjų rinkimų kampaniją valdančioji partija „Prawo i Sprawiedliwość“ žadėjo kurti teigiamą Lenkijos įvaizdį pasaulyje. Pagrindinis ginklas toje kovoje turėjo būti kinas – kaip prieš šimtą metų pareiškė Vladimiras Leninas, „svarbiausias iš menų“. Dešinieji kritikavo lenkų kūrėjus, kad šių nedomina tautos didvyriai ir kad rodomi tik prisidėję prie Holokausto lenkai, kaip kad Paweło Pawlikowskio filme „Ida“ (2013). Tada ministru ir vicepremjeru tapęs Piotras Glińskis pradėjo kalbėti apie Holivudo stiliaus istorinį superfilmą. Jam antrino ir viceministras Jarosławas Sellinas: „Kinas mums yra istorinės politikos, atminties politikos, kolektyvinės vaizduotės, masinės kultūros kuriamų mitų elementas.“

Glińskis bandė visaip žadinti kūrėjų kūrybingumą. 2016 m. buvo paskelbtas vaidybinio filmo apie Lenkijos istoriją scenarijaus konkursas. Jį laimėjo ministro brolis režisierius Robertas Glińskis. Scenarijus „Gorkio vardo sanatorija“ pasakojo apie belaisvių lagerį Kozelske – jame buvo įkalinti vėliau Katynėje nužudyti lenkų karininkai. Pagrindinis veikėjas – rezervo karininkas, garsus pianistas, Chopino konkurso nugalėtojas. Laureatas skyrė prizą (35 tūkst. zlotų) labdarai, bet filmo iki šiol nėra, projektą paliko ir Glińskis. Jį turi pakeisti Łukaszas Palkowskis, bet filmavimas dar neprasidėjo.

Istorinis kinas taip pat tapo Lenkų kino meno instituto (lenk. PISF) prioritetu. Pasak Dróżdżio, tokio pobūdžio filmams 2016 m. skirta 29,78, 2017 m. – 35,55, 2018 m. – 24,55 milijono zlotų. Finansuotų filmų sąraše – vaidybiniai, dokumentiniai, edukaciniai ir animaciniai filmai, kurių koprodiuseriais tapo ir kitos Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos. Straipsnyje Dróżdżis siūlo paanalizuoti filmus, su kuriais valdančioji partija siejo daugiausia vilčių ir kurių biudžetai buvo didžiausi. Jie nesulaukė planuotos sėkmės, bet lietuvių žiūrovai turėjo progų pamatyti dalį šių filmų.

Władysławo Pasikowskio „Kurjeris“ („Kurier“, 2019) pasakoja apie svarbią asmenybę – žurnalistą, „Laisvosios Europos“ radijo vadovą Janą Nowaką-Jeziorańskį, karo metais tapusį Lenkijos vyriausybės emigracijoje kurjeriu. Veiksmas vyksta 1944-aisiais, kai Varšuvos sukilimo išvakarėse jaunasis kurjeris turi perduoti sukilimo vadovams svarbią žinią iš Londono. Filmas kainavo per 17 milijonų zlotų, prie jo finansavimo prisidėjo Varšuvos sukilimo muziejus ir Lenkijos energijos grupė PGE. Kino teatruose filmas sulaukė tik pusės milijono žiūrovų. Palyginimui: valdančiųjų nekenčiamo Wojcecho Smarzowskio „Voluinė“ („Wolyń“, 2016) apie masines lenkų kolonistų žudynes Ukrainoje sulaukė pusantro milijono žiūrovų, tiek pat pasižiūrėjo ir valdžios kritikuotą Pawlikowskio „Idą“, o kitą Pawlikowskio filmą „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, 2018) – du su puse milijono. Vieną brangiausių lenkų filmų – 27 milijonus kainavusius Dariuszo Gajewskio „Legionus“ („Legiony“, 2019) – pamatė 482 tūkstančiai, o 15 milijonų kainavusį Michało Rosos „Pilsudskį“ („Piłsudski“, 2019) – 360 tūkstančių žiūrovų. Kritikų nesužavėjo ir pigesni projektai, tarp jų Roberto Glińskio filmas apie kunigą pacifistą „Tiesa išlaisvina“ („Zieja“, 2020).

Kad dauguma panašių filmų nepateisino lūkesčių, pripažįsta ir PISF direktorius Radosławas Śmigulskis. Viename festivalyje jis sakė nemanąs, kad tai blogi filmai: „Tai vidutiniški filmai, kurie ilgai laukusiai konservatyviai bendruomenei turėjo parodyti lenkų kinematografijos ir istorijos galią. Nepateisino tų lūkesčių. Bet nerengčiau kūrėjams linčo teismo.“

Dróżdżis bando atsakyti į klausimą, kodėl lankomumo rezultatai tokie vidutiniški. Jis mano, kad tai lėmė ir prastos recenzijos: kritikai neturi didesnės įtakos komercinių filmų žiūrovams, bet tiems, kurie domisi ambicingu meniniu kinu, jie daro poveikį. Apie kitas priežastis Dróżdżis paklausė kritiko Łukaszo Adamskio. Šis mano, kad viena iš priežasčių gali būti persisotinimas istoriniu kinu. Be to, įtakos turi ir finansavimas. Žiūrovai pratę žiūrėti labai brangius filmus ar serialus, tokius kaip „Sostų karai“ ar Samo Mendeso „1917“, ir daug pigesni lenkų „superfilmai“ jų nesužavės. Adamskio nuomone, siekis kurti holivudinius hitus kyla iš stereotipinio mąstymo: „Niekad netikėjau, kad galima sukurti didį holivudinį filmą apie lenkų istoriją. Vyrauja įsitikinimas, kad žiūrovą gali patraukti tik epinis kinas, bet taip nėra. Tuo įsitikino gruzinai, norėję pasauliui parodyti, kas buvo Rusijos agresija 2008-aisiais. Renny Harlino filmas „5 karo dienos“ („5 Days of War“, 2010) – tiesiog holivudinė chaltūra. Kas, kad jame vaidino Andy Garcia, Valas Kilmeris, – filmas nesudomino nieko. Jei turime gerą scenarijų, įdomius veikėjus, nereikia epinio kino. Tai nėra būdas parodyti mūsų naraciją pasauliui. Galime pasakoti apie savo istoriją kukliai.“

Adamskis mano, kad silpnoji lenkų istorinių filmų vieta – scenarijus: „Herojai sukonstruoti sekant suakmenėjusiais archetipais. Iš dalies todėl, kad bandoma patenkinti rėmėjų, t.y. valdžios, lūkesčius, – ji nori lenkų didvyrių hagiografijos. Todėl kuriami filmai dažnai pritvinkę nepakeliamos patetikos, o personažai yra vienmačiai, permatomi ir todėl neįdomūs.“

Dar viena problema ta, kad Kultūros ministerija pati nori spręsti, kokį atgarsį turės vienas ar kitas filmas. Jis turi atitikti partijos liniją, vadinasi – rodyti Lenkiją gražiai. Pasak režisierės Agnieszkos Holland, daugelis lenkų filmų tampa istorijos vadovėlių iliustracija, bet daugumos žiūrovų tai nedomina: „Valdžia sukūrė poreikį filmams, kurie rodo, kokia nuostabi mūsų istorija ir kokie nuostabūs lenkų didvyriai. Laikantis tokio požiūrio nebūtinai atsiras įdomus filmas. Istorinis kinas turi būti labiau diskursyvus, ieškantis, rodantis istorijas, kurios prisiliečia prie dabarties. Tačiau vietoj to kuriami filmai, kurie yra edukacijos ir propagandos įrankis. Retai atsitinka, kad iš tokių ketinimų gimtų filmas, galintis sudominti platesnę auditoriją, ką jau kalbėti apie tarptautinę publiką, o būtent to ir nori valdžia.“

Valdžios bandymai išnaudoti filmus propagandos tikslams dažnai baigiasi prastai. Geras pavyzdys – Ryszardo Brylskio filmas „Zygelbojmo mirtis“ („Śmierć Zygielbojma“, 2020) apie Lenkijos vyriausybės emigracijoje narį, žydą, kurio misija Antrojo pasaulinio karo metais buvo informuoti apie Holokaustą. Filmo globėju tapo prezidentas Andrzejus Duda. Per oficialią „Zygelbojmo mirties“ premjerą Varšuvos nacionaliniame teatre režisierius apkaltino valdžią bandymu supolitinti jo filmą. Vieno filmo finansuotojų – Nacionalinio Lenkijos fondo (Polska Fundacja Narodowa) tinklalapyje jis perskaitė melagingą informaciją, esą filmas pasakoja apie tai, kad „lenkai ir žydai kartu žuvo per Holokaustą“, kad „joks aktyvus lenkų dalyvavimas naikinant žydus nebuvo įmanomas“. Be to, Brylskis priekaištavo kultūros ministrui, kad šis prisiėmė sau nepelnytus nuopelnus, titruose be režisieriaus žinios įrašęs informaciją: „Filmo sumanymas: Piotras Glińskis“.

Vieninteliai pasaulyje pastebėti istoriniai lenkų vaidybiniai filmai, kurių premjeros įvyko Berlyno ir Venecijos kino festivaliuose, – Agnieszkos Holland „Pilietis Džounsas“ („Obywatel Jones“, 2019) apie Holodomorą Ukrainoje ir Jano P. Matuszyńskio „Nepalikti žymių“ („Żeby nie było śladów“, 2021), atkuriantis karinės padėties metais milicininkų nužudyto jaunuolio teismo proceso istoriją. Abu filmai gavo iš PISF nepalyginti menkesnes sumas.

Kraštutinei lenkų dešinei nepatinka, kad didžiausios sėkmės Lenkijoje ir už jos ribų nuolat sulaukia su prodemokratine opozicija siejami kūrėjai. Jie reikalauja iš esmės keisti lenkų kinematografijos kraštovaizdį. Dešiniųjų savaitraščio „Do Rzeczy“ puslapiuose ministras aiškinosi taip: „Kultūra – tai erdvė, kurioje pirmiausia veikia kūrėjai, tai nepriklausomi žmonės, dažnai labai liberalių, kraštutinių kairiųjų ar net antibendruomeninių pažiūrų. Greitų ir tiesioginių permainų galimybė kultūroje labai ribota. Čia nėra galimybės išleisti įsakymą. Mūsų turimi įrankiai gali tik tam tikru būdu keisti kultūros peizažą. Keisti kultūros buvimo akcentus viešojoje sferoje.“

Tačiau Dróżdżis pabrėžia, kad problema ta, jog, nepaisant Glińskio pastangų, dešinėje nematyti kūrėjų, galinčių sukurti nors vieną tarptautinės sėkmės galintį siekti filmą. Holland mano, kad turint omenyje tai, kas vyksta švietimo srityje, valdžios kova su vadinamąja gėdos pedagogika yra ideologinė istorijos inžinerija: „Todėl sunku tikėti, kad menine ar komercine prasme iš to atsiras kas nors gero. Žmonės nemėgsta, kai jiems į galvą ką nors krauna kastuvu.“

Parengė Živilė Pipinytė