Davidas Mametas yra sakęs, kad scenaristas kiekvienoje teksto atkarpoje turi sugebėti atsakyti į tris magiškus klausimus apie savo herojų: 1. ko jis nori?, 2. ką yra pasirengęs padaryti?, 3. kodėl dabar? Tuos tris klausimus dažnai prisimenu išgirdęs lietuvių politikus, tarkime, per Seimo posėdžius ar LRT „Dienos temoje“. Atsakymus pasiliksiu sau, nors melo, infantilizmo, marazmo ar tiesiog senatvinės demencijos lygis kartais ir atima žadą.
Mametas, žinoma, pirmiausia dramaturgas, o tik paskui režisierius, bet jo filmai verčia suvokti, kas kartais lieka gyvenimo paraštėse. Jo filmo „Sukčiai“ (LNK, 20 d. 00.55) veikėjas Džo Muras – nebe pirmos jaunystės, bet patyręs profesionalas. Jis yra sukčius ir tiki, kad auksas priverčia žemę suktis. Muras turi gražią žmoną, ištikimų bendrininkų ir kažkokį Bergmaną, kurio užsakymus vykdo. Bergmanas nemano, kad turi būti dosnus vykdytojams, juolab kad pastarasis apiplėšimas nevyko pagal planą, o rizika tik išaugo. Muras svajoja baigti darbus ir kartu su žmona atsidurti toli, bet likimas (Bergmano pavidalu) turi kitų planų. Murui teks imtis paskutinio apiplėšimo.
„Sukčiai“ sukurti šio amžiaus pradžioje ir filmas gali pasirodyti senamadiškas, juolab kad režisierius stengėsi laikytis visų klasikinių film noir taisyklių, bet Mameto subtilumas bei Murą įkūnijančio Gene’o Hackmano vaidyba pasako daugiau, nei žada filmo siužetas. Muras ne tik savo amato meistras, bet ir moka tvardytis – šaltakraujiškumas ekstremaliose situacijose ir pavertė jį profesionalu. Bendradarbiai juokauja: „Džo neprivalo skaičiuoti avinų. Tai avinai jį skaičiuoja.“ Muras turi numatyti, kas yra nenumatoma, todėl kuo apiplėšimas rizikingesnis, tuo daugiau būtina turėti avarinių išeičių. Muras myli ne tik pinigus, bet ir savo žmoną, tik kad jausmai gali būti pavojingi, o Fren (Rebecca Pidgeon) – pavojinga moteris. Ji graži, protinga ir gali prisitaikyti prie bet kokios situacijos.
„Sukčiai“ – ironiškas, kupinas poteksčių filmas, nors jame rodomi mirtinai rimti įvykiai. Ironija dominuoja meistriškuose dialoguose – jie ir kuria įtampą tarp personažų. Šie dažnai sako viena, o mintyse turi ką kita, todėl žiūrovui beveik nelieka šansų nepakliūti į Mameto spąstus.
Yuvalio Adlerio psichologinio trilerio „Agentė“ (BTV, 18 d. 22.10) herojė Rašelė (Diane Kruger) laisvai kalba keliomis kalbomis, yra puiki profesionalė, todėl tampa idealia kandidate į „Mossad“ agentus. Rašelė vyksta į Iraną, kur mokys anglų kalbos. Ji turi suartėti su vienu vyru ir gauti iš jo svarbios informacijos. Sužavėta svetimos šalies, Rašelė bando įsilieti į kasdienį gyvenimo ritmą ir užmezga romaną su Farhadu. Tačiau vieną dieną ji išnyksta paslaptingomis aplinkybėmis. Tiesą bando sužinoti buvęs „Mossad“ agentas Tomas.
2020 m. Adriano Bolo kurtas filmas „Melo šleifas“ (TV3, 23 d. 22.30) ne vieną privers prisiminti Kijivą tokį, koks jis buvo iki Rusijos agresijos. Filme susilieja Rytų Europos peizažai ir film noir temos. „Melo šleifas“ pasakoja apie taip pat tiesos ieškantį buvusį britų MI6 agentą Martiną (Scott Adkins). Jis sutinka padėti žurnalistei Sašai tirti seną bylą, bet atsiduria ir britų žvalgybos, ir KGB dėmesio centre.
Hineras Saleemas yra Irako kurdas. Per vieną interviu paklaustas, ar kuria filmus, kad pakeistų tautiečių mentalitetą, režisierius atsakė: „Kodėl gi ne? Mano tėvas turėjo šautuvą. Aš turiu kino kamerą. Kiekvienas savaip yra partizanas.“ Pernykštis Saleemo filmas „Labos nakties, kary“ (LRT Plius, 23 d. 21.33) ne vienam bus pirmas pamatytas Irako (tiesa, kurtas kartu su prancūzais) filmas, nors kurdų kova už nepriklausomą valstybę – ne vieno dokumentinio ar vaidybinio Vakaruose kurto filmo tema. „Labos nakties, kary“ Saleemas filmavo kariaujančiame Irako Kurdistane, kur grupės narius užklupo pandemija.
Filmuose Saleemas dažnai pabrėžia sudėtingą moterų padėtį – jis yra įsitikinęs, kad kurdės verčiamos paklusti tradicijoms, negali rinktis net už ko tekėti. „Labos nakties, kary“ veikėjai Zinė ir Adalas nepaprastai myli vienas kitą, bet jų šeimos nekenčia viena kitos, todėl įsimylėjėlių vedybos atrodo kaip taisyklių išimtis. Tačiau fronte sužeistas Adalas pradeda abejoti, ar galės būti tikru vyru, nes vestuvių naktį supranta, kad tapo impotentu. Zinė mano, kad jų meilė susidoros su visais išbandymais, ir įtikina Adalą ieškoti naujų malonumo formų.
„Labos nakties, kary“ balansuoja tarp bulvarinės komedijos, melodramos ir politinės metaforos. Joje – dauguma sudedamųjų Saleemo filmo dalių: kova už kurdų tapatybę, absurdo jausmas, komiškos situacijos ir žmogaus tragizmas, o pasakojamos istorijos fone nuskamba užuominos apie Saddamo žlugimą, „Islamo valstybę“.
Kelly Reichardt filmu „Pirmoji karvė“ (TV1, 18 d. 22.55) tarsi grįžta prie vesterno žanro, bet tai gana keistas vesternas. Filme, kurio veiksmas nukelia į 1820-uosius, lyg ir akivaizdžios būtinos sudedamosios žanro dalys – simbolinė gamtos ir kultūros opozicija, laukinės Amerikos kolonizavimas, įstatymams nepaklūstantys veikėjai, – bet kartu režisierė abejoja vesterno įteisintu Amerikos sukūrimo mitu. Nors „Pirmoji karvė“ ir prasideda gana niūriais kadrais, kuriuose rodomi miške atsitiktinai atkasti griaučiai, vis dėlto tai greičiau groteskas.
„Pirmoji karvė“ rodo dar tik atsirandančią šalį, ji keista, beveik necivilizuota, ir net karvės čia vis dar retenybė. Žmonės tarsi ir atkuria bendrus ritualus, bet tuos anglus, kinus, škotus ar rusus vis dar sunku pavadinti tauta, užtat indėnai salonuose vaidina europiečius. Kaip sako vienas veikėjas: „Čia dar neatėjo istorija.“ Todėl šalis – ideali vieta įvairiems verslininkams, vizionieriams ar sukčiams, kurie tyko kiekvienos progos praturtėti. Ja bandys pasinaudoti ir pagrindiniai „Pirmosios karvės“ veikėjai – virėjas Kukis (John Magaro) ir kinas Lu (Orion Lee). Vienas moka gaminti, kitas turi verslininko gyslelę, tad kodėl tuo nepasinaudoti?
Mėgstantiems Steveno Spielbergo pasakas TV3 (19 d. 19.30) parodys filmą „DGM: Didysis Gerulis Milžinas“. Tai Roaldo Dahlo, kuris savo knygose ne kartą įrodė, kad vaikystė gali būti žiaurumo ir nusivylimų laikas, kūrinio ekranizacija. Filmo herojus yra paskutinis toks Didysis Gerulis Milžinas. Užuot kartu su kitais gentainiais rijęs žmones, jis linkęs gulėti laukuose, gaudyti svetimus sapnus, juos gerinti savo laboratorijoje ir dovanoti vaikams. Kai našlaityne užaugusi ir nemigą kenčianti Sofi (Ruby Barnhill) pastebės DGM (Mark Rylance) Londono gatvėse, šis pasiims mergaitę į savo uolą. Pamažu pradės rastis jų draugystė, kuri, žinoma, sulauks išbandymo. Mergaitė turės subręsti greičiau, o DGM – nugalėti baimę, kuri kažkada atvedė jį prie tragedijos.
Filmas nepasižymi specialiųjų efektų gausa, bet Spielbergas leidžia padirbėti mūsų vaizduotei, pasimėgauti gegais ir absurdu, juolab kad svarbiausia filmo scena, ko gero, yra ta, kurioje DGM „gamina“ sapną, mesdamas į katilą karinius sraigtasparnius, britų karalienę, įtūžėlius ir dar dievai žino ką. Būtent taip atsiranda ir kinas.
Jūsų – Jonas Ūbis
