Yra filmų, kurie tūno giliai atmintyje, bet iškart sugrįžta, kai ant galvos užvirsta beprasmiška ir banali tikrovė. Tarp tokių filmų – vengrų režisierės Ildikó Enyedi „Apie kūną ir sielą“ (LRT, 4 d. 00.30, LRT Plius, 5 d. 00.40). Režisierė yra sakiusi: „Mano filmas – meilės istorija, bet ne tik tai. Rinkausi pasakoti meilės istoriją, nes tai pati stipriausia žmogiškųjų ryšių forma. Daug filmų pasakoja meilės istorijas, nes tai leidžia kalbėti apie daugybę dalykų, apie save ir apie kitus, apie tai, ką supranta visi, net jei nėra įsimylėję. Meilė – tai ekstremalus žmogiškumas. Taip, meilė yra didžiausia rizika, nes reikia visiškai atsiverti kitam, kad galėtum pasitikėti šiuo ryšiu. Bet dauguma žmonių to nedaro. Jie visada šiek tiek rezervuoti, pasirengę gintis. Gaila, nes meilė – geriausia, kas gali nutikti žmogui. Kai esi įsimylėjęs, matai viską, kas gražiausia ir subtiliausia mylimame žmoguje. Visiškai priimti kitą – ekstremali komunikacijos forma. Bet kartu tai ir sudedamoji žmogiškumo esmės dalis.“
„Apie kūną ir sielą“ veikėjai – Budapešto skerdykloje kontroliere dirbti pradedanti Marija (Alexandra Borbély) ir skerdyklos finansininkas Endrė (Géza Morcsányi) – jaučiasi autsaideriai, netikintys, kad gyvenimas gali pasikeisti. Marija – uždara, vieniša, net mįslinga. Ji lyg slepiasi nuo pasaulio. Tikrovėje gana pasimetęs Endrė stebi merginą. Ji jam patinka, bet abu nepasitiki vienas kitu. Tik abu naktį sapnuoja tą patį sapną – jame jie yra miško elniai. Skamba gal ir keistai, bet Enyedi visada pabrėžia, kad yra ištikima Carlo Gustavo Jungo sekėja ir jo „kolektyvinės pasąmonės“ koncepcijos išpažintoja.
„Apie kūną ir sielą“ Enyedi fiksuoja gimstančią meilę ir daro tai su humoru, kuris apsaugo nuo perdėto sentimentalumo. Šią funkciją atlieka ir skerdyklos darbininkais susidomėjusios psichoterapeutės linija, ir įvairios detalės. „Apie kūną ir sielą“ – lėtas filmas, kadrai tiksliai sukomponuoti, itin vizualūs. Dažnai prisimenu kadrą, kuriame ką tik nuo kojos nusiauta „atsitiesianti“ šliurė yra lyg ženklas, kad pradeda atsigauti Marijos siela. Kartu tai ir filmas apie atsivėrimą pasauliui, apie tai, kad meilė gali padėti nugalėti baimę pralaimėti, nusivilti. Žinoma, „Apie kūną ir sielą“ – gražus, sudėtingas, vidinės patirties reikalaujantis filmas.
Holivudo režisieriai pastaruoju metu pamėgo istorijas apie mirštančius paauglius, kurie paskutinėmis gyvenimo dienomis sužino tikrojo jausmo skonį. Tokių filmų kūrėjai gerai išmoko emocinio šantažo taisykles. Ne išimtis ir jauna Kanados režisierė Stella Meghie, kuri studijavo scenarijų rašymą, bet karjerą pradėjo kaip viešųjų ryšių specialistė Niujorko mados versle. Meghie kuria serialus, dirba teatre ir gerai žino, ko reikia žiūrovams.
Filmo „Man esi viskas“ (LRT, 4 d. 22.50) heroję Medę (Amandla Stenberg) kankina reta liga – jos organizmas negali apsiginti nuo išorinio pasaulio bakterijų. Ją gali pražudyti bet kas – vėjo gūsis, mylimo žmogaus prisilietimas, net svetimas kvėpavimas. Todėl Medės mama gydytoja namie sukūrė saugią erdvę. Medė jos nepaliko nuo tada, kai jai suėjo vieneri. Tačiau septyniolika metų trunkančią tvarką suardys žavusis Olis (Nick Robinson), kurio šeima apsigyveno kaimynystėje. Užteks vieno Olio žvilgsnio į Medę, kad suprastume, kuo gali baigtis ši istorija. Panašūs filmai man primena vienos scenaristės pasakojimą, kaip ji nesėkmingai bandė paaiškinti studentams, kas yra meilė, ir galiausiai pasiūlė jiems pagalvoti apie tai, ką jie jaučia gyvūnams, kad ir savo katinui. Man regis, mirtis panašiuose į „Man esi viskas“ filmuose iš dalies atlieka tokio pat katino funkciją.
Esu senamadiškas žiūrovas, todėl stengiuosi nepraleisti Clinto Eastwoodo filmų. 2019 m. sukurto ir tikra istorija paremto „Ričardo Džiuvelo“ (LNK, šįvakar, 3 d., 21 val.) mūsų kino teatruose, regis, nerodė. Ričardas (Paul Walter Hauser) – vienas iš milijonų amerikiečių. Gyvenime jis pasiekė nedaug, bet vis bandė vytis savo amerikietišką svajonę. 1996-aisiais jis buvo vienas iš olimpinių žaidynių Atlantoje apsaugininkų ir atkreipė dėmesį į įtartiną krepšį. Krepšyje būta bombos. Jos nenukenksmino iškart, bet Ričardo dėka pavyko išvengti didesnių aukų. Iš pradžių spauda jį pavertė didvyriu, tačiau netrukus Ričardas virto Amerikos priešu, mat FTB ir žiniasklaida nusprendė, kad bomba buvo jo. Taip prasidėjo Ričardo Džiuvelo košmaras. Jis galėjo tikėtis tik kelių draugų, motinos ir vieno teisininko paramos...
„Ričardas Džiuvelas“ primena tortą – kiekvienas sluoksnis vis kitoks, bet visuma vientisa. Iš pradžių tai svajojančio tapti didvyriu vienišiaus studija. Tačiau Ričardas nėra emociškai ir psichologiškai pasirengęs didvyrio vaidmeniui. Kartu filmas – tai ir beveik biblinė istorija apie ambicijas ir baisias jų pasekmes. Mat ambicijų turi ir FTB agentas Tomas (Jon Hamm), ir žurnalistė Keitė (Olivia Wilde). Tomas taip nori sugauti teroristą, kad gana greit pripažįsta Džiuvelą nusikaltėliu. Keitė svajojo tapti garsia žurnaliste, o tam, kad išgarsėtum, reikia „karštos“ temos. Todėl ji ir pakibo ant kabliuko apie apsaugininką teroristą. Visi trys personažai rodo, kuo baigiasi liguistas troškimas įgyvendinti svajones. Tačiau Eastwoodas pernelyg geras režisierius, kad jam užtektų paprasto veikėjų palyginimo. Jis leidžia ramiai tekėti pasakojimui, kurį nutraukia emocingi veikėjų monologai, ir tiki, kad žiūrovas pats padarys išvadas.
Skeptiškai vertinantieji JAV teisingumo sistemą, be abejo, pasakys, kad „Ričardas Džiuvelas“ – tai Amerikos etoso pašlovinimas. Gindamas Džiuvelą, teisininkas Vatsonas (Sam Rocwell) kovoja už tiesą ir žmogaus orumą. Eastwoodas rodo, kad sistema, garantuojanti JAV išlikimą, veikia gerai. Dabar, kai patriotizmas, ypač lietuvių kine, tapo madingas, ne vienas režisierius galėtų pasimokyti iš Eastwoodo, kaip išlikti patriotu ir kartu papasakoti savo šalies nepuošiančią istoriją.
Roberto Sedláčeko filmas „Janas Palachas“ (LRT Plius, 9 d. 21.33) sukurtas 2018 m., minint sovietų numalšinto Prahos pavasario penkiasdešimtmetį. Tai biografinis pasakojimas apie filosofijos studentą Janą Palachą, kuris susidegino Prahoje, Vaclavo aikštėje, protestuodamas prieš Varšuvos sutarties šalių invaziją. Filme rodomi paskutiniai Palacho (Viktor Zavadil) – ramaus, protingo, jautraus jaunuolio – gyvenimo mėnesiai, į kuriuos sutilpo ir prisiminimai apie vaikystę, meilę gražuolei Helenai (Denisa Barešová), studentų darbą Kazachstane bei Prancūzijos vynuogynuose. Filmo kūrėjai bando suprasti, kodėl Palachas susidegino, kodėl niekas, net artimiausi žmonės, neįtarė jo ketinimų, pamatyti, kada jis priėmė lemiamą sprendimą, bet herojaus veido išraiška nesikeičia visą filmą. Galime stebėti visas stiprias ir silpnas biografinio filmo puses, tačiau „Jano Palacho“ ydas padidina scenarijus, nesiūlantis gilesnių įžvalgų ir nepasakantis nieko daugiau, nei žino visi.
Jūsų – Jonas Ūbis
