Atsiprašymas – svarbus kasdienybės ritualas, tad iškart atsiprašau, kad praėjusią savaitę pražiopsojau Diane Perelsztejn dokumentinį filmą „Popierinė brigada“. Pasiteisindamas galiu pasakyti, kad LRT jį rodė keistu laiku – šio antradienio pusiaudienį, bet kartais filmus kartoja. Laikas ir vėl nepatogus – LRT, 26 d. 01 val., bet geriau vėliau negu niekad. Kuo filmas svarbus? Jis pasakoja apie Vilniaus gete 1942 m. įkurtą „popierinę brigadą“. Inteligentai, poetai ir kiti rašytojai, tarp jų Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, iš sandėlio, kuriame turėjo rūšiuoti nacių pagrobtas žydų vertybes, slapta išnešdavo knygas, rankraščius, artefaktus ir slėpė juos įvairiose vietose. Taip pavyko išsaugoti net dalį garsiojo YIVO instituto – tarpukariu didžiausio pasaulyje jidiš mokslinio tyrimo centro – kolekcijos. Po karo likę gyvi „popierinės brigados“ nariai grįžo į Vilnių, dalis išsaugotų vertybių atsidūrė tada įkurtame žydų muziejuje, o Vokietijoje atsidūrusi YIVO kolekcijos dalis buvo pervežta į JAV, bet dar kelis dešimtmečius Vilniuje buvo aptinkama „popierinės brigados“ slėptuvių. Šiai istorijai skirta ir prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusi Davido E. Fishmano knyga „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių“. „Popierinė brigada“ – svarbi Vilniaus istorijos dalis, filme galima pamatyti pokalbius su jos dalyviais bei istorikais, pabandyti suprasti, kas yra moralinis pasipriešinimas.
Debiutinis Mariano Bushano filmas „Snaiperis. Baltasis varnas“ (TV3, 25 d. 22.20) taip pat apie pasipriešinimą. Jo veiksmas prasideda 2014-ųjų karo Donbase išvakarėse, kai mokytojas Mykola nusprendžia kartu su žmona persikelti už miesto ir įsirengti ekologišką būstą Ukrainos rytuose, Horlivkoje. Tai bus ekologinis eksperimentas – pora atsisako civilizacijos malonumų ir nori gyventi harmonijoje su gamta. Bet Mykolos pasaulis griūva, kai rusai nužudo jo nėščią žmoną ir sudegina namus. Mykola tampa snaiperiu ir siekia atkeršyti. Taip prasideda Baltojo varno istorija... Filmo premjera Ukrainoje įvyko pernai, rugpjūčio pabaigoje, siaučiant karui.
Luco Bessono filmo „Penktasis elementas“ (LRT Plius, 25 d. 21 val.) veikėjas Korbanas Dalasas (Bruce Willis), buvęs specialiųjų operacijų karys, o dabar Niujorko taksistas, įtraukiamas į pasaulio gelbėjimo operaciją. Mat kartą per penkis tūkstančius metų atsiveria durys tarp skirtingų dimensijų ir tamsiosios jėgos stengiasi sugriauti harmoniją. Todėl visatai reikia didvyrio, sugebančio pasipriešinti blogiui. Veiksmas vyksta XXIII amžiuje, o pasaulį šįkart teks gelbėti taksistui Dalasui. Blogis – tai intelektu apdovanota įkaitinta masė. Ją nugalėti gali tik tas, kas sujungs keturis elementus (žemės, vandens, oro ir ugnies) ir prie jų pridės mįslingąjį penktąjį elementą.
Ko gero, 1997 m. pasirodęs „Penktasis elementas“ kam nors jau yra klasika, juolab kad Bessonas cituoja ir Fritzo Lango „Metropolį“, ir Ridley Scotto „Likvidatorių“, ir visus ankstesnius Williso filmus, ir Garry Oldmano vaidmenis, nors, regis, šįkart labiau įsimena Jeano-Paulio Gaultier kostiumas, kurį jis vilki, o ne įsikūnijęs į jo milijardierių blogis, užtat Millos Jovovich herojė, regis, vienintelė veikėja, kuri filme keičiasi. Bet „Penktasis elementas“ – ne apie psichologiją, tai dėlionė iš daugybės matytų kino elementų su pseudofilosofijos padažu, o kartu ir tiksliai nuspėta kino ateitis, kuri jau atėjo: įspūdingi kadrai, geri kostiumai, madinga muzika, įsimenantys specialieji efektai, aktoriai, suprantantys, ką vaidina, ir vadinamoji žinutė, kurioje nėra jokios žinutės. Nėra ir nereikia. Svarbiau, kaip anksčiau sakydavo, įsisavinti visus vartojimo civilizacijos malonumus. Tarkime, prisidengus pasaulio ar Ukrainos gelbėjimo nuo blogio akcija ir pasitelkus visas viešųjų ryšių gudrybes, auginti savo asmeninius ar televizijos reitingus.
Kino istorija moko, kad vieni filmai išauga iš kitų, ir čia nėra nieko blogo, blogas gali būti tik rezultatas. Iš Jane Campion „Fortepijono“ ir jo mėgdžiojimų atsirado vadinamoji female gaze kryptis. Prancūzų režisierė Céline Sciamma tą moterišką žvilgsnį pavertė savo filmų atpažinimo ženklu ir „Liepsnojančios moters portrete“ (LRT Plius, kovo 2 d. 21.33), sakyčiau, net ideologija. Filmo premjera įvyko Kanuose, kur Sciamma buvo apdovanota už geriausią scenarijų.
„Liepsnojančios moters portreto“ veiksmas nukelia į 1770-uosius, Bretanę. Dailininkė Mariana (Noémie Merlant) pakviečiama nutapyti rūmų savininkės (Valeria Golino) dukters Eloizos (Adèle Haenel) portreto. Mergina ką tik grįžusi iš vienuolyno mokyklos ir palaidojusi vyresnę seserį. Ją, kaip ir seserį, norima ištekinti už turtuolio, bet Eloiza atsisako tekėti ir pozuoti dailininkei. Mariana priversta kurti portretą, kuris bus išsiųstas į Milaną potencialiam vyrui, slapta. Tad yra priversta atkurti Eloizą iš atminties. Ji stebi Eloizos kūno kalbą, gestus, įsižiūri į akis. Tačiau paslaptis atsiveria, o tarp Marianos ir Eloizos ima megztis jausmai...
„Liepsnojančios moters portretas“ įrašo feministinę naraciją į tradicinę kostiuminio filmo struktūrą. Sciamma nuolat pabrėžia, kad ji siekia paprastumo ir lakoniškumo, bet kartu sumaniai neria kultūrinių aliuzijų, citatų nėrinius: kadro kompozicija, apšvietimas, kostiumai primena klasikinę tapybą, skamba Vivaldi muzika, kita vertus, dažnas artefaktas kadre atrodo dirbtinis. Ir tada lakoniškumas virsta spektakliu, formą nustelbia režisierės deklaruojamos idėjos ir noras liudyti moterų pasaulio triumfą, bet tai jau dvelkia manieringumu ar net banaliu kiču.
Kitokią moters istoriją siūlo Pernille Fischer Christensen filmas „Astrid Lindgren jaunystė“ (LRT, 25 d. 23 val.). Tai pasakojimas apie nepriklausomą moterį, kuri nori gyventi pagal savo taisykles ir rašyti. Lindgren dažnam gerbėjui asocijuojasi su nuotraukose ar dokumentiniuose filmuose matyta garbaus amžiaus moterimi. Filmas prasideda panašiai: rašytoja švenčia gimtadienį, skaito vaikų laiškus ir prisimena jaunystę. Dar paauglė ji pradėjo dirbti laikraštyje – redaktorių sužavėjo atsakymas į klausimą, su kuo asocijuojasi žodis „ateitis“. Astrid atsakė: „Su laisve.“ Aštuoniolikmetė Astrid (Alba Austin) pagimdė vaiką nuo trisdešimčia metų už save vyresnio vyro. Tėvai buvo religingi, tad berniuką Larsą teko atiduoti globoti į Daniją – jauna mama negalėjo jo išmaitinti. Pasakas Astrid pradėjo rašyti tada, kai sunkiai dirbdama sutiko būsimą vyrą Sturę Lindgreną ir galėjo susigrąžinti sūnų.
Istorijos kartojasi: po daugelio metų kita rašytoja, vieniša, bedarbė ir palikta moteris, kavinėje pradės rašyti pasaką apie berniuką našlaitį Harį Poterį. Įdomu, kaip prasidės filmas apie ją.
Jūsų – Jonas Ūbis