7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daugiau temų

7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Naujas Wong Kar-Wai’aus filmas atidarys Berlinalę

Garsaus kinų režisieriaus Wong Kar-Wai’aus filmo „Didis meistras“ („The Grandmaster“) premjera ateinančių metų vasario 7 d. atidarys 63-iąjį Tarptautinį Berlyno kino festivalį. Wong Kar-Wai vadovaus ir šio festivalio žiuri.
„Didis meistras“ – tai epinis pasakojimas apie kovų menus. Jo veiksmas nukels į 4-ojo dešimtmečio Kiniją. Filmą įkvėpė legendinio Ip Mano, Bruce’o Lee mokytojo, likimas. Filme kalbama apie karą, šeimą, kerštą, geismą, meilę ir prisiminimus, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tony Leung Chiu Wai, vaidinęs ne viename Wong Kar-Wai filme, tarp jų ir „Meilės laukime“. Pasirengimas „Didžio meistro“ filmui truko daugiau nei dešimt metų – jo sumanymas režisieriui gimė dar 1996-aisiais. Filmas buvo kuriamas beveik trejus.
 

„Didis meistras“ bus rodomas pagrindinėje festivalio programoje, bet už konkurso ribų. Festivalis jau paskelbė ir pirmuosius konkursinius filmus. Tarp jų – trečioji austrų režisieriaus Ulricho Seidelio trilogijos dalis „Rojus: viltis“. Pirmosios šiemet rodytos Kanuose ir Venecijoje. Konkurse įvyks ir

DiCaprio
DiCaprio
„Linkolnas“
„Linkolnas“
„Meilė“
„Meilė“
„Vargdieniai“
„Vargdieniai“
Jonas Ūbis

Būkime protingesni

Krėsle prie televizoriaus

Šventės prie televizoriaus visada sukelia grėsmių. Ne tik persivalgymo, bet ir daug baisesnių. Pavyzdžiui, šias Kalėdas jūs galite praleisti kartu su BTV. Tai reiškia, kad visą savaitę net kelis kartus per dieną skirtingose laidose matysite ponus Valinskus: švenčiančius sidabrines vestuves, pristatinėjančius naują albumą ar šiaip smagiai lietuviškai juokaujančius, dainuojančius ir žaidžiančius žaidimus. Bet BTV nesitenkina tik Valinskais, šventinėje laidoje „Dėmesio: Kalėdos“ (25 d. 19 val.) kartu su komikais A. Orlausku, R. Bingeliu, R. Šilansku pasirodys ir Kristina Brazauskienė. Nuo tokios humoro gausybės gali ištikti net asmenybės susidvejinimas: žiūrite į saldžiabalsius Valinskus, o matote Seimo salę, žiūrite į politikę Brazauskienę, o matote humoro šou. Dar daugiau išbandymų žiūrovų psichikai parengė LNK: ši televizija pavirs tikru grindhouse – nuo ryto iki ryto nesustodama rodys filmus, ir dar ne pačius trumpiausius, pavyzdžiui, visus apie Harį Poterį, visas „Žiedų valdovo“ serijas ir net beveik visą

„Keista Bendžamino Batono istorija“
„Keista Bendžamino Batono istorija“
„Koriolanas“
„Koriolanas“
Helmutas Šabasevičius

Baleto sezonas: švenčių pusiaukelė

 

Pagal tradiciją kalendorinių metų pabaiga ženklina teatro sezono įsibėgėjimą, o šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis teatralams – tikras darbymetis. Vis dėlto baigiantis metams verta stabtelėti ir įvertinti ryškiausius įpusėjusio sezono įspūdžius.

2012–2103 m. naujoves Lietuvos baletas paskirstė racionaliai – sezoną atidarė ir užbaigs premjeriniais spektakliais, kurie Lietuvos baletui reikšmingi keliais aspektais. Baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Tristanas ir Izolda“ supažindino žiūrovus su neoklasikinės XXI a. pradžios choreografijos estetika, pareikalavo didesnių nei įprasta žiūrovų pastangų suvokiant ir vertinant šį pagal Richardo Wagnerio muziką pastatytą kūrinį. Spektaklis ir jo staigmenos – įdomūs artistų darbai – jau pakankamai aptarti Lietuvos spaudoje, vertėtų tik dar kartą pasidžiaugti LNOBT iniciatyva šio spektaklio proga surengta konferencija ir recenzijų konkursu, kurio rezultatai žinomi ir „7 meno dienų“ skaitytojams, – puiki iniciatyva skatinti šokio meno refleksiją, drąsinti gausiai lankomų baleto spektaklių aistruolius ir profesionalus artikuliuotai reikšti savo susižavėjimą ar neišsipildžiusius lūkesčius. O paskutinis šio baleto sezono akcentas domina

Olga Konošenko spektaklyje „Žizel“  M. Aleksos nuotr.
Olga Konošenko spektaklyje „Žizel“ M. Aleksos nuotr.
7MD

Kino naujienos trumpai

 Pagal užsienio žiniasklaidą

Filmas apie Smolensko katastrofą

 
Neseniai Varšuvoje įvyko spaudos konferencija, kurioje režisierius Antoni Krauze („Juodasis ketvirtadienis. Janekas Višnevskis krito“) pranešė, kad rengiasi kurti filmą apie Smolensko katastrofą. Lėktuvo katastrofoje žuvo Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Kaczyńskis ir kartu su juo į Katynę skridę lenkų politikai bei visuomenės veikėjai.
 
Pagrindiniu Krauze’s filmo veikėju bus Lechas Kaczyńskis. Veiksmas prasidės 2005-aisiais, kai Kaczyńskis buvo išrinktas Prezidentu, o baigsis tragišku balandžio 10-osios skrydžiu. Darbinis filmo pavadinimas – „Smolenskas“, nors režisierius neslepia, kad norėtų „Sąmokslo teorijos“, juolab kad pagal kitus šaltinius pagrindine filmo heroje turėtų tapti katastrofą tirianti žurnalistė. Krauze neslepia, kad traktuodamas Lenkijos visuomenę padalijusią Smolensko katastrofą jis yra dešiniųjų jėgų, įžvelgiančių Rusijos sąmokslą, pusėje.

Antoni Krauze
Antoni Krauze
Casey Affleckas
Casey Affleckas
Leonardo DiCaprio
Leonardo DiCaprio
„Geriausias egzotiškas „Marigold“ viešbutis“
„Geriausias egzotiškas „Marigold“ viešbutis“
Jonas Ūbis

Pirmyn į regimybę

Krėsle prie televizoriaus

 

 

Bradą Pittą šiomis dienomis pamatysi visur – troleibuso stotelėje, televizoriaus ekrane, spalvoto žurnalo atvarte. Įdomu, kam šovė į galvą beprotiška mintis, kad „Chanel Nr. 5“ prieš pat Kalėdas turi reklamuoti būtent Pittas? Idėja man patiko. Tiesa, laukiau, kad aktorius taip pat pasakys, jog miega ne vilkėdamas pižamą, o pasišlakstęs keliais kvepalų lašais. Nepasakė, bet ir taip gražu.
 
Tačiau siūlau nepražiopsoti ir kitokio Brado Pitto. LNK (18 d. 22.35) parodys Andrew Dominiko filmą „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (2007), kuriame legendinį amerikiečių banditą Jesse Jamesą suvaidino Pittas, už šį vaidmenį apdovanotas Venecijos kino festivalio prizu. Apie šį laukinių Vakarų „didvyrį“ sukurta dešimtys filmų (vieni smerkiantys, kiti aukštinantys plėšiką), jis tapo legenda dar būdamas gyvas, o mirė visai jaunas – vos trisdešimt ketverių. Jamesas visada kruopščiai planuodavo nusikaltimus ir kovojo su tais, kurie bandė prisidengti jo vardu ir šlove.

„Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“
„Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“
„Bekraštė istorija“
„Bekraštė istorija“
Laima Kreivytė

Trys knygos, viena dukra

Poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė

Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.

 
Labas, Neringa, ką tik grįžai iš Panevėžio literatūrinės žiemos. Grįžai ne tuščiomis – per poetinį aukcioną įsigijai Aido Marčėno įkvėpimo akmenį ir pusę Vlado Braziūno fotografuoto autoportreto. Ką dar vertinga patyrei ir išgirdai?
 

Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo

Neringa Abrutytė B. Januševičiaus nuotr.
Neringa Abrutytė B. Januševičiaus nuotr.
Neringa Abrutytė su Gintaru Patacku B. Januševičiaus nuotr.
Neringa Abrutytė su Gintaru Patacku B. Januševičiaus nuotr.
Neringos Abrutytės studento pažymėjimas
Neringos Abrutytės studento pažymėjimas
7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

Svarbiausių metų filmų rinkimai prasidėjo

Du įtakingi Europos kino žurnalai – prancūzų „Cahiers du cinema“ ir britų „Sight and Sound“ išrinko geriausių šių metų filmų dešimtukus. Prancūzai pirmą vietą atidavė Leos Caraxo „Šventiesiems motorams“, kuriuos neseniai rodė „Scanorama“, anglai – Paulo Thomo Andersono („Master“), kurio pasaulinė premjera įvyko rudenį Venecijos kino festivalyje. Beje, Prancūzijoje filmas bus rodomas tik sausį.
 
Prancūzų ir britų kino teatrų repertuaras bei kino kritikos mokyklos, be abejo, skiriasi, bet abiejų žurnalų sąrašuose sutampa pavadinimai: „Šventieji motorai“, „Tabu“ ir „Kosmopolis“. Prancūzų sąraše atsirado ir tik šiemet į ekranus išleistas Abelio Ferraros filmas „Go Go Tales“, o „Tabu“ ir „Faustas“ surinko po lygiai balsų, todėl abiem atiteko aštunta vieta. Pateikiame abu sąrašus, į lietuvių kalbą išversti pas mus rodytų filmų pavadinimai.

„Šventieji motorai“
„Šventieji motorai“
„Meistras“
„Meistras“
Stephen King
Stephen King
„Apsišaukėlis“
„Apsišaukėlis“
Jonas Ūbis

Pirmoji taisyklė

Krėsle prie televizoriaus

 

Niekad nebūčiau įtaręs, kad lietuviai mėgsta epus. Bet užsitęsęs ministrų kabineto sudarymas rodo, kad muilo operos pasakojimo principai vis labiau įsigali kasdienybėje. Keista ta muilo opera, nors visi jos personažai lyg ir atpažįstami. Tikrovė vis labiau virtualėja, todėl nenustebčiau tarp ministrų pamatęs ne tik populiaraus šou vedėją, bet ir tiesiog serialo herojų. Kodėl gi ne? Turėčiau net konkrečių pasiūlymų, bet geriau prikąsiu liežuvį, nes kartais tokie siūlymai ima ir išsipildo.
 
Nacionalinė televizija sekmadienį mus pakvies į dvi valandas trunkančią tiesioginę transliaciją – metų automobilio rinkimus. Matyt, tokia jų misija – vienyti tautą, kviesti ją susikabinti rankomis aplink tautos automobilį, džiūgauti kartu su laimingu automobiliu (atsiprašau, tauta), kad bent ką nors išrinkome vieningai.
 

Prie šitos atmosferos puikiai pritaps kadaise ne vieną nustebinęs filmas – 1999-aisiais pasirodęs Davido Fincherio „Kovos klubas“ (LNK, 11 d. 22.35). Į kino istoriją jau įėjo tarp geriausių visų laikų kino frazių atsidūręs sakinys:

„Kovos klubas“
„Kovos klubas“
„Mes. Tikime meile“
„Mes. Tikime meile“
Danutė Gambickaitė

Kiek savęs galima atiduoti kitiems?

Pokalbis su medijų menininku Mindaugu Gapševičiumi

Esi vadinamas vienu iš pirmųjų medijų menininkų Lietuvoje. Papasakok, kaip pradėjai dirbti su medijų menu. Labai įdomu tas pradžios kontekstas.
Tai buvo maždaug 1997-ieji. Internetas Lietuvoje atsirado apie 1996-uosius, o 1997-aisiais kažkaip netyčia kompiuteris ir internetas atsirado pas mane namie. Aš pats taigi buvau geriausias tapytojas (ironija, – D.G.), ir tada pagalvojau: „Kuo čia dėta tapyba, jeigu kalbam apie šiuolaikinius dalykus, viskas turėtų būti susiję su internetu.“ Taip pas Vilniaus dailės akademijos techniką Bendorių pasidariau pirmą internetinį puslapį.
 
Apie ką jis buvo?
Pirmą puslapį susikūriau apie save, nes buvau menininkas ir norėjau apeiti institucinį niuansą, kai norint patekti į galeriją reikia turėti pažinčių. Tą puslapį laikiau labai trumpai, kokį mėnesį, nes buvo niekam neįdomu. Gana greitai pradėjau bandyti kurti meną internete. Pirmas mano projektas buvo dienoraštis (nuoroda: http://www.o-o.lt/mi_ga/diary), sukūriau jį 1998-ųjų pradžioje. Dienoraščio esmė tokia: už mane viską atlieka kompiuteris. Du mėnesius rašiau apie tai, kaip kiekvieną dieną nieko neveikiu. Internetinėje versijoje jis buvo įgyvendintas naudojant „refresh“, puslapiai persikrauna automatiškai, taigi ir žiūrovui nieko daryti nereikia.
 
Atrodo, kad čia toks laiko peršokimas, nes „blogų“ (internetinių tinklaraščių) kultūra pradėjo formuotis ir išpopuliarėjo kiek vėliau.

Taip, taip, kai pradėjo formuotis „blogų“ kultūra, pagalvojau, kad panašius dalykus dariau gerokai anksčiau, bet truputį kitokiame kontekste. Aš savo dienoraštį rašiau ne kaip „blogą“, bet kaip konceptualų meną. Kai susipažinau su panašiomis temomis besidominčiais žmonėmis Latvijoje ir kitose šalyse, nutariau išsiaiškinti

Mindaugas Gapševičius. POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
Mindaugas Gapševičius. POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
„Migruojančios meno akademijos“ Nidos meno kolonijoje. M. Gapševičius nuotr.
„Migruojančios meno akademijos“ Nidos meno kolonijoje. M. Gapševičius nuotr.
„Migruojančios meno akademijos“ Nidos meno kolonijoje. M. Gapševičius nuotr.
„Migruojančios meno akademijos“ Nidos meno kolonijoje. M. Gapševičius nuotr.
Milda Laužikaitė šalia VDA studentų darbo. POT, Kaselis. V. Červiakov nuotr.
Milda Laužikaitė šalia VDA studentų darbo. POT, Kaselis. V. Červiakov nuotr.
POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
POT, Vilnius. D. Aleksaitės nuotr.
Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kūrinys projekte POT, Kaselis. L. Albrikienės nuotr.
Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kūrinys projekte POT, Kaselis. L. Albrikienės nuotr.
Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kūrinys projekte POT, Kaselis. U. Gelgudos nuotr.
Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės kūrinys projekte POT, Kaselis. U. Gelgudos nuotr.
Skaidrė Baranskaja

Amžinai gyvas sirtakis. Atsisveikinimas

Paskutinį kartą – baletas „Graikas Zorba“

...Zorba mane išmokė mylėti gyvenimą ir nebijoti mirties... Klausydavausi jo kalbant apie savo kaimą Olimpe, sniegą, vilkus, komitadžius, Šv. Sofiją, lignitą, magnezitą, moteris, Dievą, tėvynę ir mirtį – ir staiga, kai jis nebesitverdavo savame kailyje ir jam nebepakakdavo žodžių, pakildavo, atsistodavo ant rupaus paplūdimio žvirgždo ir leisdavosi šokti. (Nikos Kazantzakis. Graikas Zorba)
 
Lapkričio 23 d. į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą publika susirinko paskutinį kartą išklausyti istorijos apie meilę, neapykantą, gyvenimą ir mirtį, kurią šokiu papasakojo paprastas žmogus – graikas Zorba.
 
Jei manęs paklaustų, apie ką Lorcos Massine’o baletas „Graikas Zorba“, atsakyčiau – apie nieką ir apie viską. Tai – Zorbos šokis ant paplūdimio žvirgždo, kai nebesitveri ir nebeužtenka žodžių. Tai Mikio Teodorakio muzika, tarsi oratorija apie pasaulio sutvėrimą, kuri jungia didingą chorą ir labai intymius solo moteriškam balsui, kuri priverčia išjausti Žmogaus, Gamtos ir Dievo žemiškas jungtis. Galų gale tai įspūdingas finalas – sirtakis, kuris priverčia užmiršti širdies skausmą, prikelia naujam gyvenimui ir atleidžia visas nuodėmes. Manyčiau, būtent čia ir glūdi fenomenali šio spektaklio sėkmė, lydinti jį Vilniaus scenoje jau keturiolika metų. Iš tiesų ilgaamžis baletas. Pasikeitė net kelios solistų kartos, o baletą pažiūrėjo jau turbūt visa Lietuva.
 
Trumpas ekskursas į praeitį

Dar 1997 m. tuometinė baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova ieškojo modernaus ir komerciškai sėkmingo spektaklio, kurį būtų galima rodyti ir Lietuvoje, ir užsienyje. T. Sedunovos dėmesį patraukė Varšuvos Didžiajame teatre tuomet rodomas, labai lenkų publikos mylimas Lorcos Massine’o pastatymas. Baletą „Graikas Zorba“ pasaulis išvydo dar 1988 m., festivalio „Arena di Verona“ užsakymu, ir neblėstantis spektaklio populiarumas teikė daug vilčių. Anot T. Sedunovos, atkreipti dėmesį į šį baletą jai parekomendavo būtent dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Prasidėjo derybos. „Graiko Zorbos“ choreografas iš pradžių net nenorėjo tartis dėl to simbolinio honoraro, kurį galėjo pasiūlyti tuomet dar sunkius laikus patiriantis teatras. Lorcos Massine’o honorarai buvo vakarietiški, o spektaklis populiarus visame pasaulyje. Prie sėkmingos derybų baigties daug prisidėjo ir tuometinis Maskvos Didžiojo teatro vadovas, Lietuvos garbės pilietis

Graikas Zorba – Aleksandras Molodovas M. Aleksos nuotr.
Graikas Zorba – Aleksandras Molodovas M. Aleksos nuotr.
Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.
Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.
Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.
Scenos iš spektaklio „Graikas Zorba“ M. Raškovskio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 140  >>> Archyvas