Pagal užsienio žiniasklaidą
Naujas Wong Kar-Wai’aus filmas atidarys Berlinalę
„Didis meistras“ bus rodomas pagrindinėje festivalio programoje, bet už konkurso ribų. Festivalis jau paskelbė ir pirmuosius konkursinius filmus. Tarp jų – trečioji austrų režisieriaus Ulricho Seidelio trilogijos dalis „Rojus: viltis“. Pirmosios šiemet rodytos Kanuose ir Venecijoje. Konkurse įvyks ir
Krėsle prie televizoriaus
Šventės prie televizoriaus visada sukelia grėsmių. Ne tik persivalgymo, bet ir daug baisesnių. Pavyzdžiui, šias Kalėdas jūs galite praleisti kartu su BTV. Tai reiškia, kad visą savaitę net kelis kartus per dieną skirtingose laidose matysite ponus Valinskus: švenčiančius sidabrines vestuves, pristatinėjančius naują albumą ar šiaip smagiai lietuviškai juokaujančius, dainuojančius ir žaidžiančius žaidimus. Bet BTV nesitenkina tik Valinskais, šventinėje laidoje „Dėmesio: Kalėdos“ (25 d. 19 val.) kartu su komikais A. Orlausku, R. Bingeliu, R. Šilansku pasirodys ir Kristina Brazauskienė. Nuo tokios humoro gausybės gali ištikti net asmenybės susidvejinimas: žiūrite į saldžiabalsius Valinskus, o matote Seimo salę, žiūrite į politikę Brazauskienę, o matote humoro šou. Dar daugiau išbandymų žiūrovų psichikai parengė LNK: ši televizija pavirs tikru grindhouse – nuo ryto iki ryto nesustodama rodys filmus, ir dar ne pačius trumpiausius, pavyzdžiui, visus apie Harį Poterį, visas „Žiedų valdovo“ serijas ir net beveik visą
Pagal tradiciją kalendorinių metų pabaiga ženklina teatro sezono įsibėgėjimą, o šv. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis teatralams – tikras darbymetis. Vis dėlto baigiantis metams verta stabtelėti ir įvertinti ryškiausius įpusėjusio sezono įspūdžius.
2012–2103 m. naujoves Lietuvos baletas paskirstė racionaliai – sezoną atidarė ir užbaigs premjeriniais spektakliais, kurie Lietuvos baletui reikšmingi keliais aspektais. Baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro „Tristanas ir Izolda“ supažindino žiūrovus su neoklasikinės XXI a. pradžios choreografijos estetika, pareikalavo didesnių nei įprasta žiūrovų pastangų suvokiant ir vertinant šį pagal Richardo Wagnerio muziką pastatytą kūrinį. Spektaklis ir jo staigmenos – įdomūs artistų darbai – jau pakankamai aptarti Lietuvos spaudoje, vertėtų tik dar kartą pasidžiaugti LNOBT iniciatyva šio spektaklio proga surengta konferencija ir recenzijų konkursu, kurio rezultatai žinomi ir „7 meno dienų“ skaitytojams, – puiki iniciatyva skatinti šokio meno refleksiją, drąsinti gausiai lankomų baleto spektaklių aistruolius ir profesionalus artikuliuotai reikšti savo susižavėjimą ar neišsipildžiusius lūkesčius. O paskutinis šio baleto sezono akcentas domina
Pagal užsienio žiniasklaidą
Filmas apie Smolensko katastrofą
Krėsle prie televizoriaus
Poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė
Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.
Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo
Pagal užsienio žiniasklaidą
Svarbiausių metų filmų rinkimai prasidėjo
Krėsle prie televizoriaus
Prie šitos atmosferos puikiai pritaps kadaise ne vieną nustebinęs filmas – 1999-aisiais pasirodęs Davido Fincherio „Kovos klubas“ (LNK, 11 d. 22.35). Į kino istoriją jau įėjo tarp geriausių visų laikų kino frazių atsidūręs sakinys:
Pokalbis su medijų menininku Mindaugu Gapševičiumi
Taip, taip, kai pradėjo formuotis „blogų“ kultūra, pagalvojau, kad panašius dalykus dariau gerokai anksčiau, bet truputį kitokiame kontekste. Aš savo dienoraštį rašiau ne kaip „blogą“, bet kaip konceptualų meną. Kai susipažinau su panašiomis temomis besidominčiais žmonėmis Latvijoje ir kitose šalyse, nutariau išsiaiškinti

Paskutinį kartą – baletas „Graikas Zorba“
Dar 1997 m. tuometinė baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova ieškojo modernaus ir komerciškai sėkmingo spektaklio, kurį būtų galima rodyti ir Lietuvoje, ir užsienyje. T. Sedunovos dėmesį patraukė Varšuvos Didžiajame teatre tuomet rodomas, labai lenkų publikos mylimas Lorcos Massine’o pastatymas. Baletą „Graikas Zorba“ pasaulis išvydo dar 1988 m., festivalio „Arena di Verona“ užsakymu, ir neblėstantis spektaklio populiarumas teikė daug vilčių. Anot T. Sedunovos, atkreipti dėmesį į šį baletą jai parekomendavo būtent dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Prasidėjo derybos. „Graiko Zorbos“ choreografas iš pradžių net nenorėjo tartis dėl to simbolinio honoraro, kurį galėjo pasiūlyti tuomet dar sunkius laikus patiriantis teatras. Lorcos Massine’o honorarai buvo vakarietiški, o spektaklis populiarus visame pasaulyje. Prie sėkmingos derybų baigties daug prisidėjo ir tuometinis Maskvos Didžiojo teatro vadovas, Lietuvos garbės pilietis