Amžinai gyvas sirtakis. Atsisveikinimas

 

Lapkričio 23 d. į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą publika susirinko paskutinį kartą išklausyti istorijos apie meilę, neapykantą, gyvenimą ir mirtį, kurią šokiu papasakojo paprastas žmogus – graikas Zorba.
 

Jei manęs paklaustų, apie ką Lorcos Massine’o baletas „Graikas Zorba“, atsakyčiau – apie nieką ir apie viską. Tai – Zorbos šokis ant paplūdimio žvirgždo, kai nebesitveri ir nebeužtenka žodžių. Tai Mikio Teodorakio muzika, tarsi oratorija apie pasaulio sutvėrimą, kuri jungia didingą chorą ir labai intymius solo moteriškam balsui, kuri priverčia išjausti Žmogaus, Gamtos ir Dievo žemiškas jungtis. Galų gale tai įspūdingas finalas – sirtakis, kuris priverčia užmiršti širdies skausmą, prikelia naujam gyvenimui ir atleidžia visas nuodėmes. Manyčiau, būtent čia ir glūdi fenomenali šio spektaklio sėkmė, lydinti jį Vilniaus scenoje jau keturiolika metų. Iš tiesų ilgaamžis baletas. Pasikeitė net kelios solistų kartos, o baletą pažiūrėjo jau turbūt visa Lietuva.

Dar 1997 m. tuometinė baleto trupės meno vadovė Tatjana Sedunova ieškojo modernaus ir komerciškai sėkmingo spektaklio, kurį būtų galima rodyti ir Lietuvoje, ir užsienyje. T. Sedunovos dėmesį patraukė Varšuvos Didžiajame teatre tuomet rodomas, labai lenkų publikos mylimas Lorcos Massine’o pastatymas. Baletą „Graikas Zorba“ pasaulis išvydo dar 1988 m., festivalio „Arena di Verona“ užsakymu, ir neblėstantis spektaklio populiarumas teikė daug vilčių. Anot T. Sedunovos, atkreipti dėmesį į šį baletą jai parekomendavo būtent dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Prasidėjo derybos. „Graiko Zorbos“ choreografas iš pradžių net nenorėjo tartis dėl to simbolinio honoraro, kurį galėjo pasiūlyti tuomet dar sunkius laikus patiriantis teatras. Lorcos Massine’o honorarai buvo vakarietiški, o spektaklis populiarus visame pasaulyje. Prie sėkmingos derybų baigties daug prisidėjo ir tuometinis Maskvos Didžiojo teatro vadovas, Lietuvos garbės pilietis Vladimiras Vasiljevas. Galų gale derybas vainikavo sėkmė ir į mūsų teatrą atkeliavo „Graikas Zorba“.

 

Iš pradžių baleto trupėje niekas net nesuprato, apie ką šoksime. Kažkas lyg matė filmą, kažkas lyg skaitė knygą, bet apskritai – jokio aiškumo. Atvykęs Lorca Massine’as visus žavėjo ir galbūt net kėlė baimę savo arogantiška laikysena. Tokių Lietuvos baletas dar nebuvo matęs! Baltasis kaulas, mėlynasis kraujas baleto pasaulyje (priminsiu, kad Lorcos Massine’o tėvas, Leonidas Massine’as – garsus šokėjas ir choreografas, stovintis vienoje garbės eilėje su Fokinu ir Balanchine‘u) – Lorca Massine’as oficialiai spektaklio nepristatinėjo ir niekam nieko daug neaiškino. Jo pasaulyje tai nebuvo įprasta. Vis dėlto, kaip prisimena baleto primadona Živilė Baikštytė, baletmeisteris daug dėmesio skyrė solistams, aiškindamas kiekvieno judesio prasmę ir viso baleto filosofinę esmę.

 

Gana kritiškai vertindamas visos baleto trupės gebėjimus, choreografas buvo tiesiog pavergtas Eglės Špokaitės, Jūratės Sodytės, Živilės Baikštytės žavesio ir talento. Galbūt todėl atlaidžiau žiūrėjo į kai kurių kitų artistų ribotas galimybes. Be abejonės, pirmosios, „karščiausios“ artistų sudėtys buvo arčiausiai viso sumanymo ir autentiškiausios. E. Špokaitė, Ž. Baikštytė, Mindaugas Baužys, Voldemaras Chlebinskas, Aleksandras Molodovas, Aurelijus Daraškevičius buvo ir, manau, yra neprilygstami šiame balete iki šiol.
 

1998 m. pavasarį įvyko „Graiko“ premjera ir prasidėjo šio baleto aukso amžius. Lietuvos žiūrovai iš karto pamilo spektaklį tikra, amžina meile, baleto trupė, jausdama tokį palaikymą, įkvėptai šoko sirtakį net 14 metų. Buvo ir gastrolių. Labiausiai įsimintinos gastrolės Ispanijoje, kai Lietuvos baleto artistai pamatė praktiškai visą šią nemažą šalį, o ispanai susipažino su karštu baltų temperamentu. Prasmingiausios – Maskvos Didžiajame teatre. Lietuvių sirtakis užbaigė grandiozinį Gala koncertą, skirtą rusų baleto grando Vladimiro Vasiljevo jubiliejui. O į Lietuvą atvažiuodavo garsiausi pasaulyje Zorbos vaidmens atlikėjai, pradedant pačiu Lorca Massine’u. Irekas Muchamedovas, Ygoris Yebra, Valerijus Mazepczykas, Maksimas Voitiulas – atlikėjai, įrašyti šlovinguose lietuviškojo „Graiko Zorbos“ puslapiuose.

2012 metai, paskutinis „Graiko Zorbos“ spektaklis. Teatras lūžta, sunku patikėti, kad tai – ne premjera. Susirinko visi šio baleto gerbėjai, tarp žiūrovų šmėsčioja pažįstami, nuo scenos jau nuėję veidai. Plojimais salė pasitinka choro artistus ir dirigentą. Pakyla uždanga ir publika jau paskutinį kartą pasineria į graikiškas, bet kartu nacionalinių ribų neturinčias aistras. Priminsiu, kad šio straipsnio eilutės – tai savotiška epitafija baletui „Graikas Zorba“, todėl apie baleto trūkumus, stilių ir kitus panašius dalykus čia nebus kalbama. Ir vis dėlto norėtųsi perteikti tą atmosferą, kurią sukuria būtent artistų individualybės ir talentai.

 

Pati pirma, vyriška scena su Aurelijaus Daraškevičiaus Jorgos priešakyje neleidžia net suabejoti, kad spektaklis gyvas, šokamas su įkvėpimu ir atsidavimu choreografo idėjai. Ak, tie nuostabūs Lietuvos baleto vyrai! Šiame spektaklyje jie pasirodo netikėtais mačo, kovotojų už laisvę, gana brutaliais, labai vyriškais pavidalais. Be A. Daraškevičiaus, tiesiog negalėčiau neišskirti pagrindinių, temą pradedančių keturių vyrų – Eligijaus Butkaus, Manto Daraškevičiaus, Voitecho Žuromskio, Kipro Chlebinsko – šokio. Iš esmės visų artistų puikiai techniškai atliekamas zeibekiko palaikė reikiamą įtampą ir atskleidė tą folklorinį koloritą, kuris sudaro viso baleto choreografinio audinio pagrindą.
 

Scenoje pasirodžiusi graži tarsi ikona Margarita Verigaitė dar paryškino viso spektaklio stačiatikišką skambesį ir sukūrė moteriškumo, grožio ir harmonijos iliuziją.
 

Neprilygstamas, žavus bonvivanas Zorba, interpretuojamas Aleksandro Molodovo, neleido publikai liūdėti ir nuobodžiauti. Ilgametis Zorbos vaidmens atlikėjas nenuvylė ir padovanojo nuostabių akimirkų savo gerbėjams. Galima sakyti, aistringumu herojus netgi konkuravo su emocionaliai šaltoku Aurimo Paulausko Džonu. Nuostabūs antrojo veiksmo duetai su Marina neskambėjo taip jausmingai kaip operos solistės Laimos Jonutytės balsas. Ir vis dėlto baleto solisto Aurimo Paulausko patirtis, techniškai nepriekaištingas šokis, gyvybingi jete en tournant sirtakio finale nepaliko abejingų aukštos baleto technikos gurmanų.

 

Tikrą teatro šventę visomis prasmėmis žiūrovui padovanojo primadona Ž. Baikštytė. Scena trise prie stalelio vynuogių medžių paunksnėje tiesiog sukrėtė savo literatūriškumu ir aukštu aktoriniu pilotažu. Įdomu, kad šiai balerinai šokant premjeriniuose spektakliuose Mariną, Lorca Massine’as geidė ją matyti būtent Madam Hortense vaidmenyje ir labai nuosekliai ją tam ruošė. Nuostabu, kad Ž. Baikštytė pernešė vaidmens spalvas ir emocijas iki šių dienų nenublankusias, net dar ryškesnes ir brandesnes.

 

Baletas skambėjo taip pakiliai, artistai šoko taip užsidegę, kad nenoromis kirbėjo mintis apie čia ir dabar išgyvenamą šio spektaklio renesansą.

 

Taigi, atrodytų, spektaklis gyvas, publikai įdomus, artistams yra kur augti, tai kodėl tai buvo paskutinis kartas ir kam reikalinga epitafija?

 

Atsakymas kaip visada slypi kažkur tarp eilučių. Galbūt tai nauja repertuaro politika, o galbūt iš pirmo žvilgsnio ne visada pastebimi spektaklio ligos simptomai. Ne viskas taip puiku šioj danų karalystėj. Tokios smulkmenos kaip persikreipęs choro artisto švarkas, ne visai deramai sutvarkyti baleto artistų kostiumai, neskoningas, atmestinai padarytas grimas (pvz., Zorbos veidas atrodė tarsi karnavalinė kaukė), galų gale vietomis negrįžtamai pamestas choreografinis audinys (Marinos mirties scenoje turi būti kuriama užmėtymo akmenimis iliuzija, deja, jos nebuvo) sudaro gana abejingo nekūrybinių teatro darbuotojų požiūrio į ilgai rodomą spektaklį įspūdį. Deja, tokia padėtis būdinga daugeliui teatrų. Spektakliai kaip gyvi organizmai gimsta, išgyvena savo aukso amžių, vėliau vegetuoja ir galų gale natūraliai miršta. Tokia yra teatro gyvybingumo ir evoliucijos kaina. Kartais šis procesas mus ypač nuliūdina, nes tokie spektakliai kaip „Graikas Zorba“ yra tarsi reti paukščiai mūsų padangėje.

 

Finalinis, galima sakyti, amžinai gyvas sirtakis sukėlė galingas publikos ovacijas net neįpusėjęs. Lietuvos publika atsisveikino su „Graiku Zorba“ audringais aplodismentais ir su ašaromis akyse. Ką padarysi. Ευχαριστιεζ Ζορβα.

 

Liūdi gerbėjai.