„Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“
Bradą Pittą šiomis dienomis pamatysi visur – troleibuso stotelėje, televizoriaus ekrane, spalvoto žurnalo atvarte. Įdomu, kam šovė į galvą beprotiška mintis, kad „Chanel Nr. 5“ prieš pat Kalėdas turi reklamuoti būtent Pittas? Idėja man patiko. Tiesa, laukiau, kad aktorius taip pat pasakys, jog miega ne vilkėdamas pižamą, o pasišlakstęs keliais kvepalų lašais. Nepasakė, bet ir taip gražu.
Tačiau siūlau nepražiopsoti ir kitokio Brado Pitto. LNK (18 d.22.35) parodys Andrew Dominiko filmą „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (2007), kuriame legendinį amerikiečių banditą Jesse Jamesą suvaidino Pittas, už šį vaidmenį apdovanotas Venecijos kino festivalio prizu. Apie šį laukinių Vakarų „didvyrį“ sukurta dešimtys filmų (vieni smerkiantys, kiti aukštinantys plėšiką), jis tapo legenda dar būdamas gyvas, o mirė visai jaunas – vos trisdešimt ketverių. Jamesas visada kruopščiai planuodavo nusikaltimus ir kovojo su tais, kurie bandė prisidengti jo vardu ir šlove.
1881 m. Jameso gaujos nariu tapo Robertas Fordas. Iš pradžių jis dievino Jamesą, o paskui pradėjo juo piktintis. Tik niekas negalėjo pamanyti, kad jaunas ir bailus Fordas taps legendos žudiku.
Filmo kūrėjai, sekdami Rono Hanseno romanu, bando suprasti, kas iš tikrųjų buvo Jesse Jamesas ir Robertas Fordas bei paanalizuoti jų mitą. Dabar visi žino, kad Jamesas buvo narsuolis, o Fordas – bailys, bet Dominikas nori suprasti, kodėl istorijoje jie išliko būtent tokie. Didvyris ir bailys. Auka ir žudikas.
Brado Pitto Džeimsas atsiskleidžia ne iškart. Jis žiaurus ir drąsus, įžvalgus ir nepasitikintis kitais, moka mėtyti pėdsakus ir trokšta paprasto gyvenimo. Filmo Džeimsas jaučiasi pavargęs, jo elgesys – vis labiau nepaaiškinamas ir grėsmingas, o už jo galvą pažadėta suma tik auga. Todėl lyg prieš savo valią Džeimsas tęsia nusikaltimus. Tada jo gyvenime ir pasirodo jaunasis Robertas Fordas (Casey Affleck). Tas, kuris nuo vaikystės skaitė apie Džeimso žygius, žavėjosi Džeimsu ir norėjo būti kaip jis. Tačiau ne taip įsivaizdavo savo gyvenimą šalia savo didvyrio.
Dominikas pabrėžtinai vengia visko, kas primintų klasikinius vesternus. Jis renkasi statiškus kadrus, tarsi versdamas grįžti į aną laiką, kai gyvenimo tempas buvo visai kitoks, kruopščiai atkuria anos kasdienybės terpę – daiktus, drabužius, regis, net gestus, nes filmo herojus galime palyginti su iš tų laikų išlikusiomis fotografijomis. Bet vis dėlto svarbesnė filme tvyranti melancholiška nuotaika.
Filmo operatorius Rogeris Deakinsas (beje, nuolat bendradarbiaujanti su broliais Coenais) įdomiai apibūdino „Džesio Džeimso nužudymą, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“: „Tam tikra prasme tai filmas apie laikiną tikrovės prigimtį. Tai filmas apie regimybę. Tai, ką matome ir į ką reaguojame gyvenime, yra tik regimybė. Žmonės – tik nereikšmingas gamtos elementas, nepriklausomai nuo to, kokie svarbūs jie jaučiasi.“
Apie pasaulio regimybę ir 2006 m. sukurtas Turseno Singho filmas„Bekraštė istorija“ (LRT Kultūra, 19 d. 22.15). Juodasis banditas, pabėgęs Afrikos vergas, indų išminčius, italų revoliucionierius ir net Charlesas Darwinas yra Holivudo kaskadininko Rojaus pasakos personažai. Po nesėkmingo triuko Rojus guli Los Andželo ligoninėje, o jo pasakų klausosi maža mergaitė Aleksandrija. Sužinojęs, kad mylimoji jį išdavė, Rojus nebenori gyventi. Tą akimirką pas jį ateina mergaitė ir pasaka tęsiasi.
Singhas kuria įstabius vaizdus, prisodrintus spalvų, detalių, keistos psichodelijos. Režisierius turi daug gerbėjų, bet man kartais jo fantazijose pristinga oro. Rolando Emmericho fantazijos visai kitokios. Jis gali ir Godzilą prikelti, ir pasaulio pabaiga pabauginti. 2009 m. Emmerichas sukūrė„2012“ (LNK,15 d. 21.15) – filmą apie pasaulio pabaigą. Sakoma, kad ji jau visai arti, nors man kartais atrodo, kad pabaiga įvyko jau seniai, o mes tebegyvename virtualiame pasaulyje, kuris, regis, tiesiog nesunaikinamas. Kaip lietuvių estrada, „Tadas Blinda“ ir pramoginiai televizijos šou.
Jei netikite, pažiūrėkite Beno Rocko „Ateivius plėšikus“ (LNK, 15 d.00.30). Į prekybos centrą vakare įsibrovę ginkluoti plėšikai (ar teroristai) iš tikrųjų yra mokslininkai, kuriais niekas netiki. Bet mokslininkai sako, kad parduotuvėje įsiveisė pavojingi kenkėjai ir apskritai prekybos centre knibžda ateivių, kuriuos reikia sunaikinti bet kuria kaina.
Tokį filmą sveika rodyti prieš visas šventes, kad neįsijaustume, prikimšdami maisto savo šaldytuvus. Nors vienintelė tikrovė mums, ko gero, ir liko prekybos centrai, kuriuose vis dar esame priversti patys spręsti sudėtingus pasirinkimo klausimus. Pavyzdžiui, kurį sūrį ar majonezą išsirinkti. Mokslininkai sako, kad apsipirkinėdami prekybos centre mes priimame daugiau sprendimų, nei jų tekdavo pirmykščiam žmogui per didžiąją jo gyvenimo dalį.
Bet aš ir vėl pašlovinsiu pasirinkimą. TV3 (16 d. 14.15) vėl rodo Ridley Scotto „Gerus metus“, o man jau tapo ritualu pakviesti jus, mieli skaitytojai, pažiūrėti šį didžiulio terapinio poveikio filmą. Tai ne šedevras, bet jeigu jums nusibodo gyvenimo rutina ir norite kažką iš esmės pakeisti (žinoma, iškart po Naujųjų metų), pasižiūrėkite „Gerus metus“. Russellas Crow filme vaidina jus – vienišą turtingą Londono finansininką, kuris jau padarė puikią karjerą ir kils dar aukščiau. Vieną dieną finansininkas Maksas gauna žinią, kad mirė dėdė ir kad jis tapo vieninteliu dvaro Provanse paveldėtoju. Maksas nusprendžia kuo greičiau dvarą parduoti. Bet atvykęs į tokią magišką vietą, kokia yra Provansas, jis pradeda keistis tarsi prieš savo norą.
Filmo mintis – paprasta. Į prarastą vaikystės rojų grįžti visada malonu. Ypač iš pasaulio, kuriame viskas paklūsta lenktynėms paskui sėkmę ir pinigus. Maksas būtų tikras beprotis, jei pasirinktų į jį grįžti. Juolab kad iki pasaulio pabaigos liko tiek nedaug.
