Niekad nebūčiau įtaręs, kad lietuviai mėgsta epus. Bet užsitęsęs ministrų kabineto sudarymas rodo, kad muilo operos pasakojimo principai vis labiau įsigali kasdienybėje. Keista ta muilo opera, nors visi jos personažai lyg ir atpažįstami. Tikrovė vis labiau virtualėja, todėl nenustebčiau tarp ministrų pamatęs ne tik populiaraus šou vedėją, bet ir tiesiog serialo herojų. Kodėl gi ne? Turėčiau net konkrečių pasiūlymų, bet geriau prikąsiu liežuvį, nes kartais tokie siūlymai ima ir išsipildo.
Nacionalinė televizija sekmadienį mus pakvies į dvi valandas trunkančią tiesioginę transliaciją – metų automobilio rinkimus. Matyt, tokia jų misija – vienyti tautą, kviesti ją susikabinti rankomis aplink tautos automobilį, džiūgauti kartu su laimingu automobiliu (atsiprašau, tauta), kad bent ką nors išrinkome vieningai.
Prie šitos atmosferos puikiai pritaps kadaise ne vieną nustebinęs filmas – 1999-aisiais pasirodęs Davido Fincherio „Kovos klubas“ (LNK, 11 d. 22.35). Į kino istoriją jau įėjo tarp geriausių visų laikų kino frazių atsidūręs sakinys: „Pirmoji Kovos klubo taisyklė yra nekalbėti apie Kovos klubą.“
Filmo istorijos pasakotojas gyvena vienas, miega vienas ir kaip ne vienas į jį panašus gali suvokti savo žmogiškąją, moralinę ar seksualinę menkybę. Todėl jis turi tapti Kovos klubo nariu. Tai ypatinga vieta, kur galima atgauti vyriškumą, keistis informacija. Klubui vadovauja Taileris Dardenas – anarchistas, guru ir filosofas. Fincheris yra sakęs, kad bokso klubai tapo vieta, kur atgaunamas vyriškumas. Bet jis įsitikinęs, kad filme šis vyriškas sanktuariumas įgyja destruktyvią formą. Žinoma, filmas ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti, juolab kad nemačiusiems jis žada ne vieną staigmeną, kurios negaliu atskleisti. „Kovos klubas“ sukurtas pagal Chucko Palahniuko romaną, jo gerbėjų skaičius, filmui pasirodžius, išaugo geometrine progresija.
Įdomu, kaip filmas atrodys dabar, kai dauguma jo atradimų ištąsyti po šimtus kitų kūrinių, o Edwardas Nortonas ir Bradas Pittas tapo vyresni, kai keičiasi ir požiūris į lytį. Rašytojui rūpėjo vyro ir vyriškumo vieta modernioje visuomenėje, jis kalbėjo: „Mes esame fizinės būtybės, pamiršusios gyvuliškumo malonumus. Atsidūrę virtualaus ir irealaus pasaulio viduje, ignoruojame savo sugebėjimus išgyventi realybėje.“
Požiūris į lytį keičiasi, todėl nenustebau perskaitęs apie švedų socialdemokratų planus sunaikinti lytinę diskriminaciją. Jie visai rimtai įvedinėja į vaikams skirtą literatūrą švedų kalboje neegzistuojančią bevardę giminę ir naują žodelį (bepigu rusams ir lenkams, kurie turi „ono“), kad žmogui nereikėtų vartoti „jis“ arba „ji“, siūlo uždrausti laisvas valandėles darželiuose, nes žaisdami vaikai esą iškart prisimena lyčių stereotipus. Juokingiausias man pasirodė siūlymas panaikinti atskirus vyrų ir moterų tualetus, nors neabejoju, kad tai kada nors įvyks. Guodžia tai, kad jau nebesulauksiu pasaulio, kuriame lytis taps kažkuo neminimu, nekorektišku, nesvarbiu. Kita vertus, lietuvių socialdemokratų laukia milžiniški darbai. Tikiuosi, kad jie pradės ne nuo tualetų.
Užtat tie, kuriuos LRT Kultūra laiko elitu, 12 d. 22.20 galės pamąstyti apie uoliai švedų diegiamas naujoves, žiūrėdami Sonke Wortmann filmą „Popiežė Joana“ (2009), bandantį prikelti istorijos vingiuose užstrigusį pasakojimą apie moterį, kuri kadaise buvo išrinkta Katalikų bažnyčios popiežiumi. Tam Johanna von Ingelheim, žinoma, turėjo apsimesti vyru.
Moteris, kurios gyvenimas baigiasi kartu su vyro mirtimi, – indų režisierės Deepos Mehta filmo „Vanduo“ (LRT, 8 d. 23 val.) herojė. Būdama septynerių, ji neteko vyro ir buvo išsiųsta į namus, kur atsiskyrusios nuo pasaulio gyvena indų našlės. Jos tampa parijomis ir leidžia laiką besimelsdamos ir laukdamos mirties. „Vandens“ veiksmas prasideda 1938-aisiais, kai į valdžią ateina Gandhis. Bet filmo herojes maištauti paskatina ne jis, o mažoji našlė – smalsus vaikas, sujaukiantis atsiskyrėlių gyvenimą.
„Vanduo“ yra trečiasis režisierės „Elementų trilogijos“ filmas, prieš tai buvo „Ugnis“ (1996) ir „Žemė“ (1998). Ji sako, kad filmą įkvėpė vaikystėje pamatyta našlė: „Susitraukusi kaip krevetė, amžiaus išdžiovintu kūnu, baltais labai trumpai nukirptais plaukais, keturiomis ji piktai ieškojo kažko, ką pametė ant Gango laiptų. Jos sielvartas buvo akivaizdus, nors ji ieškojo tarp pirmųjų ryto piligrimų minios. Niekas nekreipė į ją dėmesio, net kai atsisėdusi ji ėmė verkti, niekas nepasistengė rasti to, ką ji pametė.“
Nuo pat trilogijos pradžios su režisiere kovojo indų fundamentalistai, „Vandens“, ko gero, nebūtų, jei ne viešas ir aktyvus vieno įtakingiausių Holivudo prodiuserių ir „Žvaigždžių karų“ kūrėjo George’o Lucaso palaikymas.
Įtakinga šių dienų moteris Madonna visą gyvenimą ir pati kovoja, ir palaiko kovojančias moteris. Madonna ir vaidino kine, ir buvo filmų herojė, ir pati sukūrė du filmus. Pernykštį jos opusą „Mes. Tikime meile“ sekmadienio naktį (9 d. 23 val.) parodys LNK. Filme suduriamos dvi epochos: 1936-ųjų Londonas ir 1998-ųjų Niujorkas.
Londono istorijos herojai yra Anglijos karalius Edvardas VIII, kuris atsisakė sosto iš meilės dukart išsiskyrusiai amerikietei Wallis Simpson. Niujorko gyventoja Vali Vintrop yra nelaimingai ištekėjusi ir asmeninio gyvenimo skausmą malšina dienas leisdama meno kūrinių aukcionuose. Čia pasitaiko ir Vindsoro kunigaikščių daiktų. Pamažu Vali pradeda suprasti, koks buvo Wallis gyvenimas iš tikrųjų.
Sakoma, kad Madonna net dvejus metus skyrė šiam projektui, kad ji itin gerai išstudijavo garsiosios poros susirašinėjimą (laiškus puošę įsimylėjėlių inicialai W. E. ir tapo originaliu filmo pavadinimu), kad Madonna domėjosi aukcionuose pardavinėtais jų daiktais, kad režisūros ją mokė Guy Ritchie ir Seanas Pennas, bet tai neįtikina. Iki šiol nesuprantu, kam Madonnai prireikė kino. Kad įrodytų, jog ir ji tai gali? Kaip kad gali dabar visi?
Man režisierės snobizmą geriausia atspindi darbas su operatoriumi. Hagenas Bogdanskis praeitį turėjo filmuoti „Super 8“ kamera, 16 mm juosta buvo naudojama intymioms akimirkoms, 35 mm – šiuolaikiniams epizodams. Pasistengė ir juvelyrai: mados namai „Cartier et Van Cleef & Arpels“ kruopščiai atkūrė filme vaizduojamos epochos papuošalus, kostiumams kurti buvo pasitelkti net keli mados muziejai. Beveik tik už pačios Madonnos pinigus sukurto filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Rezultatą įvertinsite patys.
Kinas mus vis dažniau moko niekuo nepasitikėti. Ypač vaikais. Jie tapo pagrindiniais siaubo filmų personažais ir kelia siaubą bei grėsmę. Christiano Alvarto filmas „39-oji byla“ (TV3, 8 d. 23.55) – dar viena variacija siaubingų vaikučių tema. Renee Zellweger vaidina socialinę darbuotoją Emilę. Ji įsitikinusi, jog matė tiek daug blogo savo globotinių šeimose, kad jau niekas nebegalės nustebinti. Bet kartą į Emilės rankas pateko dešimtmetės Lilit byla. Moteris mano, kad tėvai bandė nužudyti savo vienintelį vaiką. Emilė nusprendžia pagyventi kartu su mergaite, kol atsiras tinkama globėjų šeima. Deja, netrukus moteris įsitikins, kad padarė klaidą.
