Daugiau temų

Pagal užsienio žiniasklaidą

 „Auksinių gaublių“ staigmenos

Gausiai „Oskarams“ nominuotam Steveno Spielbergo biografiniam filmui „Linkolnas“ atiteko tik vienas „Auksinis gaublys“. Už geriausią dramatinį vaidmenį jis įteiktas Danieliui Day-Lewisui, kuris ir suvaidino JAV prezidentą. Už geriausią dramatinį moters vaidmenį „Auksiniu gaubliu“ apdovanota Jessica Chastain, suvaidinusi Kathryn Bigelow filme „Taikinys Nr. 1“ apie teroristo Osamos Bin Ladeno

LNF inf.

Lietuvos nacionalinė filharmonija pradeda 2013-uosius ir tęsdama 72-ąjį koncertų sezoną siūlo klausytojams daugybę progų atrasti save muzikos pasaulyje. Per penkis sezono mėnesius vien Vilniuje pristatomos 57 įvairių kolektyvų ar pavienių atlikėjų parengtos koncertinės programos, dar 7 naujos programos lauks klausytojų Trakuose, Salos pilyje rengiamame koncertų cikle. Dauguma jų bus pasiūlytos ir įvairių Lietuvos miestų ir miestelių publikai.
 

Intensyvus koncertų ritmas – įprastas Lietuvos nacionalinės filharmonijos (LNF) veiklos bruožas. Pasak LNF generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, kiekvienas siūlomas ir kruopščiai planuojamas koncertas yra savaip svarbus, įdomus, įsimintinas, tad kartais sąmoningai susilaikoma nuo išankstinių renginių vertinimų ar nuostatų, ką būtina išgirsti, paliekant laisvę klausytojui rinktis tai, kas jam aktualu ir priimtina. Į pasiūlą įtraukiami visi jau įprasti koncertų žanrai – nuo orkestro muzikos iki renginių visai šeimai, gerai žinomi ir debiutuojantys ar publikai dar mažiau pažįstami atlikėjai, kūriniai iš aukso fondų ir premjeros, o visa vienija pagrindinis atrankos kriterijus –

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Po „Romos atostogų“ žiūrovų numylėtine tapusi Hepburn suvaidino ir trečiame Wylerio filme, 1966 m. pasirodžiusioje kriminalinėje komedijoje „Kaip pavogti milijoną“ (TV3, 12 d. 22.40). Dabar tokie filmai apie planuojamus sudėtingus apiplėšimus dažniausiai vadinami heist movie. Garsiausias tokio požanrio pavyzdys, žinoma, yra

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

JAV kino kritikų prizai

„Pusvalandį po vidurnakčio“ į kasmetinį geriausių filmų sąrašą įtraukė ir Amerikos kino institutas. Instituto geriausių dešimties filmų sąrašas sutampa su kitais. Jame taip pat yra filmai

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jei šiuos Naujuosius sutikote prie televizoriaus, galiu tik užjausti. Keli lietuviški ir rusiški kanalai pasikeisdami rodė Eldaro Riazanovo „Likimo ironiją, arba Po pirties“ ir nevykusį jos tęsinį bei Leonido Gaidajaus komedijas. Filmai tikrai geri, nieko prieš juos neturiu, tačiau kelios išvados peršasi. Toks įspūdis, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų tik TV3 surado „alternatyvą“ sovietiniam švenčių repertuarui: jau kelios kartos užaugo su „Vienas namuose“. Bet daugumai šventės, ypač Naujieji, matyt, sukelia „sovoko“ nostalgiją. Ne tik rusiški filmai, bet ir vis

Kora Ročkienė

Francis Fukuyama ir Jurgenas Habermasas apie Europos ateitį

Vokiečių filosofas ir sociologas Jürgenas Habermasas (g. 1929) – vienas garsiausių Europos Sąjungos integracijos šalininkų. Amerikiečių politologas Francis Fukuyama (g. 1952), išgarsėjęs esė „Istorijos pabaiga“, paskutiniais metais užsiima demokratijos, teisės ir raidos tyrimais. Dviejų intelektualų pokalbį išspausdino Šveicarijoje leidžiamas anglakalbis „The Global Journal“. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

Francis Fukuyama: Man atrodo, kad euro zonos krizė paskatino Europą evoliucionuoti į kitokią politinę uniją, maža to, viso to imtasi blogai. Šį projektą skatina technokratinis elitas, pats projektas įgyvendinamas nesikonsultuojant su Europos šalių visuomenėmis. Tačiau demokratinis procesas reikalauja, kad tokios didelės ir radikalios permainos būtų įgyvendinamos pasirėmus iš viešų debatų gimusiu

Kristina Budrytė-Genevičė

Grafikė Elena Jakutytė (1911–1999)

Nepaprasto subtilumo mokytoją ir nepelnytai užmirštą dailininkę Eleną Jakutytę daugiausia prisimena jos mokiniai, dabar jau garsūs Lietuvos kultūros ir meno atstovai: Petras Repšys, Laima Drazdauskaitė, Edmundas Saladžius, Vidmandas Miliūnas, Alina Meškauskaitė-Kvedarauskienė, Stasys Urbonas-Meškauskas ir kt. Daugelis jų tik gerokai vėliau savo mokytoją pažino ir kaip įdomią dailininkę, pamatė jos grafikos darbų įvairovę. Buvusi gerokai vyresnė už savo mokinius, dailininkė kalbėdavosi su jais tik apie žmogiškus ir dvasinius dalykus ar literatūrą ir meną. Ji neatviravo apie savo sunkų, bet įdomų ir ilgą gyvenimą.
 

Elena Jakutytė gimė dar prieš Lietuvos Tarybai paskelbiant valstybės Nepriklausomybę, pragyveno visą šalies tarpukarį Kaune, matė sovietų okupaciją, vokiečių valdžios užgrobimą ir sovietų reokupaciją. Po Antrojo pasaulinio karo sovietmečiu susirašinėjo su broliu, gyvenančiu Australijoje, ir sulaukė

Cécile Tourneur

Jono Meko retrospektyva Pompidou centre, Paryžiuje

Reta patirtis – išvysti Jono Meko filmą kino salėje. Kaip tik todėl jo retrospektyvoje naudojamasi proga parodyti visas įmanomas šio autoriaus filmų galias ir grožį. Klajonės po Niujorką ir kitos įdomios pasaulio vietos, prisiminimai iš gimtinės, asmeninio gyvenimo fragmentai, nutikę daugiau nei per šešias dešimtis metų. Iki sausio 7 d. Pompidou šiuolaikinio meno centras suteikia galimybę pasinerti į Jono Meko kinematografijos darbus, susipažinti su išplėstine jų retrospektyva. Iš viso pateikiami 74 filmai, kai kurie jų anksčiau nerodyti. Filmų kūrėjas, kuris gruodžio 24 d. šventė savo devyniasdešimtmetį, pavadino šią retrospektyvą savo kinematografinės praktikos iki šių dienų apžvalga. Pasirinkti tie filmai, kuriuos jis laikė užbaigtais. Tai ne pirmoji Meko retrospektyva Prancūzijoje – dvi rodytos prieš tai, 1992 ir 2002 metais, – bet tai yra pirmas kartas, kai pateikiama tokia plati jo darbų įvairovė.

Po klasikinių filmų „Valdenas“ („Walden“, 1969), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“, 1972) arba „Prarasta, prarasta, prarasta“ („Lost Lost Lost“, 1976), visada sutinkamų emocingai, programa sugrąžina 7-ojo dešimtmečio pradžią ir gilius jo filmus „Medžių šautuvai“ („Guns of the Trees“, 1962) ir „Brigada“ („The Brig“, 1964), lydimus politinių trumpametražių arba įrašytų performansų. Šis laikotarpis žymi jo kūrybos etapą iki

Eglė Juocevičiūtė

Su Nacionalinės premijos laureatu menininku Žilvinu Kempinu kalbasi Eglė Juocevičiūtė

Taip išėjo natūraliai. Neturėjau tikslo „įsitvirtinti Lietuvos meno scenoj“, net nelabai žinau, ką tai galėtų reikšti. Jei ir buvo kažkokia strategija, tai labiau atvirkštinė – išvažiavau iš Lietuvos prieš 15 metų tam, kad galėčiau netrukdomas studijuoti šiuolaikinį meną ir kad aš niekam „netrukdyčiau“. Vėliau, 2007 m., Kęstutis Kuizinas mane pakvietė surengti solinę parodą ŠMC. O visa kita yra „Vartų“, kaip mane reprezentuojančios galerijos, normali profesinė veikla: jų pranešimai apie mano parodas, aišku, sėkmingai organizuotas Venecijos bienalės projektas, prieš porą metų surengta mano personalinė paroda galerijoje – taip jie mane tarsi ir

Ramunė Balevičiūtė

Spektaklių vaikams premjeros „Menų spaustuvėje“ ir „Keistuolių teatre“

Pirmasis „cezario grupės“ bandymas kurti vaikams, man regis, buvo šiek tiek prisvilęs. „Mitologijos pradžiamokslis“ smagiu nerūpestingu pavadinimu „Lai lai lai“, režisuotas Cezario Graužinio, pasirodė atsainokas ir neišbaigtas. Šįsyk statyti spektaklio vaikams trupė pasikvietė žinomą savo srities profesionalą Antaną Gluskiną. Įspūdis keistas: nors „Lai lai lai“ aktoriai vaidino žilą senovę ir mitologinius personažus, o čia – dabarties komiksų herojus – supermenus, nindzes, žmones-vorus, barbes ir dar kažin ką, – abu spektakliai kažkuo labai panašūs. Atrodo, lyg „vaizduotės teatras“, pelnytai išgarsinęs „cezario grupę“, tapo melaginga etikete, slepiančia tiesiog ribotas menines galimybes. Peršasi mintis, kad