Pakitęs laikas keičia žvilgsnį

Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.

Nežinau, kaip Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruotą retrospektyvą matė Kuro ir jo kartos vizualųjį meną labiau pažįstantieji ir kokie samprotavimai kilo jiems, bet man po parodos mintys labiausiai telkėsi apie kuratorės siekį ne tik pristatyti tapytojo viso gyvenimo kūrybą, raidą ir pamatines idėjas, bet ir šias reaktualizuoti, įspraudžiant jau tarp dabartinių, mūsų laikais aktualių diskursų. Paroda siūlo į Kuro kūrybą žvelgti jau ne tik sovietmečiu susidariusių ir to laikmečio meno ypatumus lėmusių parametrų rėmuose, tačiau ir pamatyti ją iš dabarties pozicijos, konkrečiai – antropoceno eros šviesoje. Kitaip tariant, po parodos mano ir galbūt ne tik mano dėmesys susitelkė ne į kurį nors paskirą Kuro darbą, o būtent į šį reaktualizacijos siekį. Natūraliai kyla klausimas, kokie konkretūs tapytojo kūrybos ypatumai sudaro sąlygas šiam naujam žvilgsniui ir kokiais būdais naująją optiką Kuro atžvilgiu siekiama įtvirtinti, sudabartinti. Galiausiai – kas iš to?

Parodoje labai aiškiai, net pabrėžtinai pateikiama Kuro tapyboje, asambliažuose ir piešiniuose glūdinti kultūros ir natūros dialektika. Įžengus į parodą atsiveria dvi pagrindinės ekspozicijos apžiūrėjimo trajektorijos: kairė siena ir ėjimas palei laikrodžio rodyklę prasideda kūriniais su mėlyno, dangų skelbiančio kolorito gausa, o priešinga, dešinioji kryptis prasideda darbais su žaliais bei tamsiais žemės atspalviais ir viskuo, kas žemiška erdvine prasme – sodybų motyvais ir kitokiais kaimo vietovių peizažais, portretais. Kairė pusė tarsi nukreipia į metafizines temas, o dešinė labiau „įsižeminusi“. Tai tarsi dvi Kuro pasaulio hemisferos, sudarančios vientisą visumą. Kad ir kuria kryptimi pasirinksi parodą apžiūrėti, vis tiek prieisi antrąjį dialektinio ryšio dėmenį, o einant gilyn į ekspozicijos erdvę šios temos vis labiau pinasi, kūriniai tirštėja ir formaliai, ir tematiškai. Žmogaus sukurti įvairių paskirčių techniniai produktai Kuro darbuose dažnai atsiduria gamtinėse, beveik laukinėse erdvėse – jie čia arba tapytojo inkorporuojami pasitelkiant vaizduotę (pvz., „Sprogus minai (pokario laikus atminus)“, 1971), arba užfiksuojami kasdienėje aplinkoje ir pertapomi natiurmorto ar peizažo principu (pvz., „Natiurmortas katilinėje“, 1974). Arba tiesiog užtinkami, užklumpami, kaip kažkas, ką buvo bandoma paslėpti, pavyzdžiui, miške išmesti žmogaus buities rakandai, sutrūnijusios technikos liekanos ir kitokios samanomis apaugusios, su gamta besusiliejančios šiukšlės, kurios tampa Kuro paveikslų motyvais.

Anotacijoje rašoma, kad Kuro kūrybą dailės kritikai praminė „šiukšlių poezija“. Ir tikrai – poetiškumo šiukšles vaizduojantiems darbams suteikia tai, kad Kuras, atrodo, nesiekia prikišamai pirštu badyti į tą globalią šiukšlių pertekliaus problemą, peikti ir moralizuoti ieškodamas kaltininkų. Apskritai, vargu ar tuo metu, kada kūriniai buvo kuriami, šios temos sklandė ore. Apie kitokį santykį su šiukšlėmis skelbia formalūs paveikslų ir asambliažų ypatumai – juose visos tos šiukšlės įkomponuojamos taip, kad taptų neatsiejama kompozicijos visumos dalimi. Kitaip tariant, jos čia yra labiau kūrinių vidinės sandaros formų ir spalvų vientisumo nei ekologijos apmąstymo sumetimais. Apie nesuinteresuotumą prašneka ir pats Kuras vienoje iš parodoje ant sienų išdėliotų ištarų: „Tai ne ekologija. Man įdomūs daiktų likimai, jų nykimo, dūlėjimo išraiškingumas. Tapydamas nekeliu sau jokių tikslų – ekologinių, politinių, moralinių.“ Kurą domina pats medžiagų irimas, iš to gimstanti medžiaginė kaita bei procesualumas ir taip besiformuojanti savita estetika, kurią ir siekta perteikti drobėse bei asambliažuose kaip vieną iš idėjinių temų. Žvelgiant konkrečiai šiuo – medžiagų irimo, skurdumo, dūlėjimo – požiūriu, Kuro kūryba susišaukia su kone tuo pačiu metu Italijoje, visai kitokioje kultūrinėje terpėje, veikusiu Arte Povera judėjimu. Nors italų ir Kuro prieiga labai skirtinga, juos vienija susidomėjimas kasdieniais, neva „antiestetiškais“ motyvais ir objektais.

Kurą, kaip tapytoją, domina vaizdo sandaros analizė, bet periferiniais laikomų objektų, tokių kaip išmesti daiktai, atvejais neteisinga būtų jį laikyti formalistu. Taip manyti leidžia nuolat pasikartojantis žmogaus sukurtų technikos objektų sugretinimas su tuo, kas yra atsiradę gamtoje. Kultūros ir natūros santykis nebėra, o gal ir niekad nebuvo paremtas nesuinteresuotumu. Dar praeito amžiaus viduryje Martinas Heideggeris tekste „Technikos klausimas“ kalbėjo apie moderniojo žmogaus pasikeitusį santykį su gamta – darną ir globėjiškumą gamtos atžvilgiu pakeitė technikos raidos nulemtas siekis gamtą pavergti, įvaldyti ir eksploatuoti. Toks moderniojo žmogaus obsesija virtęs polinkis kontroliuoti ir užvaldyti atsisuko prieš jį patį ir ėmė reikštis globalių, mus visus liečiančių ekologinių problemų pavidalais bei iš to kylančiomis nerimo dėl ateities būsenomis. Kuro paveikslai, kuriuose šiukšlės ramiai, „poetiškai“ tarpsta miškuose ir laukuose, o žmogaus technikos objektai „nešališkai“ sugretinami su gamtos objektais, žymi jau praėjusį etapą. Prieš pusę amžiaus Kurui (o ir apskritai jo laikmečiui), vaizduojant atitinkamus motyvus, pavykdavo savo žvilgsnį suspenduoti ir taip atitolti nuo tam tikrų tuose motyvuose glūdinčių kontekstų, pavyzdžiui, ekologinių poteksčių, tačiau dabartyje, ko gero, nebeįmanoma tokių vaizdinių matyti atitolinant „pašalines“ konotacijas ar visai jų atsisakant. Šiukšlių poezija tampa šiukšlių grotesku ir tragedija, o žvilgsnis iš susidomėjusio virsta sunerimusiu. 

Kuras, vaizduodamas miške paliktas trūnyti beveik nesuyrančias šiukšles, tarsi suspenduoja savo žvilgsnį – atsisako pašalinių vaizde glūdinčių konotacijų ir susikoncentruoja į paties vaizdo ypatumus. Vis dėlto autorius, kaip istorinė institucija, žinia, nėra vienintelis ar galutinis veiksnys, lemiantis kūrinio prasmę. Kūrinys gyvena „savo“ gyvenimą ir net gali pergyventi autorių. Turbūt kažką panašaus bando teigti šios retrospektyvos kuratorė: prieš pusšimtį metų Kuro darbai buvo regimi pirmiausia kaip modernistinės tapybos apologetika sprendžiant formalias, vidines paveikslo konstravimo problemas, o žvelgiant dabarties žiūrovo akimis, minėtą matymo principą pakeičia dabarties rūpesčių nulemta žiūra. Tad jei, perfrazuojant paties Kuro žodžius, autorius neturėjo jokių interesų kūriniais kalbėti ekologijos temomis, patys kūriniai galiausiai pasiekė tokį laiką, kai šios temos pačios ima ir išsiskleidžia, tarsi nepaisydamos pirminių autoriaus intencijų.

Įžvalgios kuratorės pastangomis ši retrospektyva išplečia Kuro kūrybos recepciją, įtraukdama į ją apmąstymus antropoceno eros klausimais, o tai gerai parodo, kad įsilieti į antropoceno diskursą gali ne tik šiuolaikinis menas. Kuro parodą lydėjo ir simpoziumas, kuriame filosofai ir parodos kuratorė skaitė pranešimus, apsvarstančius pakitusį žmogaus santykį su gamta ir to pokyčio nulemtą estetikos kaitą. Kuruojant vieno asmens kūrybai skirtą parodą, menininką pamatyti ir pristatyti kitaip, nauju kampu, ir tą naują žiūrą įtikinamai išplėtoti turbūt yra daugelio kuratorių siekiamybė. Svarbu, kad tai nebūtų dirbtinis, savitikslis, tendencijų diktuojamas pritempinėjimas. Noriu tikėti, kad šios parodos atveju taip nėra.

Paroda veikia iki birželio 16 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)