Annichilō

Meno erdvėje „Medūza“ nuo kovo pradžios veikianti paroda „Sounds Like a Silver Teaspoon“ („Skamba lyg sidabro šaukštelis“) užmezga dialogą su erdvės samprata ir metafiziniu gamtos virsmu mumyse. Jaunosios kartos menininkės Eglė Petrošiūtė bei Liudvika Sonia Koort šioms idėjoms įgyvendinti pasitelkia skulptūrą, instaliacijos fragmentus, videomeną, objektų medžiagiškumą ir garsą. Ypač svarbus parodos erdvėje niuansuotas garso ir šešėlių žaismas, kuriantis daugiasluoksnius prasminius ryšius tarp žiūrovo vidinio monologo, parodą inspiravusio teksto ir kosminės gamtos idėjos.

***

Turbūt vėl pasimečiau. Ar aš čia, o gal aš ten? Nežinau... Pažvelk ten, aš visur, bet šičia yra ten. Ar tai tikra? Bet tada kur yra tikroji aš po visko? Girdžiu gi savo balsą. Greičiausiai nėra tikrosios manęs. Turbūt tai viskas. Ar aš egzistuoju sąmonėje tik tų žmonių, kurie išpažįsta mano egzistenciją? Bet kaip apie šią mane, kurią aš girdžu kalbančią čia ir dabar, jos balsą? Tai aš, ar ne?.. 

Galbūt aš kosminė sandara – gerai organizuotas architektūrinis ansamblis. Brėžiu linijas erdvėje, po savęs palikdama sidabrinį aidą. Kartais apsvarstau: galbūt aš tik fizikinis reiškinys – reakcija, kurios metu dalelė ir antidalelė susiduria ir išnyksta, išskirdama energiją. Viskas yra įsivaizduojama mano esybės nuoskila, net ir varganiems fizikos dėsniams nepaklūstanti esu aš.

Sapnavau pasaulio galą, ten iš manęs atplėšė šešėlį. Dalį manęs, kurios net nežinojau, kad man reikėjo. Be šešėlio netekau dalies esybės. Atsiminimai blunka, mirksi žaižaruojančios sidabrinės šviesos, girdžiu tolumoje savo balso aidą. Bet nesu tikra, ar ten aš.

Galgi esame tik objektai, paprasčiausi daiktai, kurie tarnauja tik kaip atminimas to, kas buvo, – tiems, kas bus. Kartais rodosi man – aš taip arti daiktų, kad tik man jie turi prasmę. Bruka savo ypatingą svarbą.

Atrandu jį iš naujo – savo šešėlį. Atpažįstu tą vietą, nepaisant jos nenumaldomo poreikio keistis. Aš irgi trokštu pasikeisti. Duplikacijos vyksmas, šimtai versijų menamos manęs, egzistuojančios turbūt tik kitų sąmonėje.

Atrandu jį šviesos blikuose, ambientiniuose garsuose, baltų sienų ropalijose. Viskas skamba kaip sidabrinis šaukštelis. Net atplėštas nuo manęs, jis kaskart randą tikrąją mane. Apipina grandinėmis kūną, plukdo vis gilyn ir gilyn. Tik kad tos grandinės gličios ir lipšnios... Medūzos čiuptuvai.

Paroda veikia iki balandžio 6 d.

LDS meno erdvė „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius)