Suspaustos visatos

LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (TDDM) atidaryta keliaujanti šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“, joje 97 menininkai iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Suomijos, Australijos, Nyderlandų, Estijos, Ispanijos, Japonijos, Lietuvos „apmąsto kosmoso ir vieno ryškiausių XX a. rašytojų fantastų, futurologų, filosofų Stanisławo Lemo kūrybos sąsajas“. Paroda jau buvo pristatyta Gdanske, Vroclave (Lenkija), Mariaheidėje (Nyderlandai), toliau numatoma ją eksponuoti Vienoje, Londone ir Hjustone. Parodos Vilniuje proga kalbamės su jos koordinatore, ryškiausia juvelyrikos žinove ir kuratore Lietuvoje Jurgita Ludavičiene.

Peržvelgiant rengėjų informaciją vaizduotę užkabino tai, kad paroda vėliau keliaus į Hjustoną. Net pasiguglinu miestą tikėdamasi atpažįstamo vaizdo, bet suprantu, kad veltui. Kiekvienas turbūt turime galvoje po savo Hjustoną, kaip erdvę, sudarytą iš filmų vaizdų, garsų epizodų. Hjustonas praktiškai reiškia Žemę, namus, jei esi kosmose. Iškart nusipiešia palydovų paleidimo salės su daug jungiklių, astronautų treniravimo, įrangos gamybos, bandymų patalpos. Hjustone niekada nebuvau, tačiau turiu gana platų ir konkretų vaizdinį. Taip pat ir kosmoso. Keista. Nors jis kur kas paslaptingesnis, neaprėpiamesnis. Vis dėlto jau turbūt galime kalbėti apie šiokią tokią nusistovėjusią to begalinio dalyko ikonografiją. Kuriuose darbuose atpažinai tai, kas buvo tavo kosmosas?

Tikrai negalėčiau pasakyti, kad kosmoso tema man yra ar kada nors buvo artima. Nepaisant to, jaunystėje, kaip tikriausiai daugelis, skaičiau „Zenito“ serijoje leistus mokslinės fantastikos (kaip tuomet vadinosi) kūrinius apie keliones į kosmosą, keliones laiku, anabiozę, robotus, apie susidūrimus (draugiškus ir ne) su nežemiškomis civilizacijomis. Viena vertus, tikriausiai tuomet tai buvo tobulas eskapizmas – galimybė pabėgti nuo tikrovės taip toli, kur niekas tavęs tikrai niekuomet neras, kita vertus, tai atrodė taip svetima, kad norom nenorom žadino vaizduotę ir vertė spėlioti – o kas būtų, jeigu? Vis dėlto labiausiai mane ir tuomet žavėjo, ir dabar tebežavi tie kūriniai, kuriuose parodomas kosmosas, esantis labai arti mūsų ar netgi mumyse. Iki šiol pamenu spėlionę iš brolių Strugackių apysakos „Piknikas šalikelėje“, kad nežinomos kilmės karoliai iš Zonos, kabantys ant moters krūtinės, iš tiesų yra suspaustos visatos. Vienas menkas žvilgtelėjimas, įstrigęs labai ilgam, nes tai vis tas pats klausimas – o jeigu viskas yra ne taip, kaip mums atrodo? O jeigu kosmosas yra daug arčiau? O jei nehumanoidai jau seniai yra čia ir kontaktas seniausiai įvyko, tik mes nesugebėjome to atpažinti? Tas staigus įprastos realybės praplėšimas tikriausiai buvo ir tebėra tai, kas labiausiai intriguoja ir žavi. Atsakinėdama į šį klausimą staiga supratau, kad pavyzdys, kurį sugebėjau pasitelkti, kalbėdama apie kosmosą, vis tiek yra... apie juvelyriką. Matyt, mano atveju tai neišvengiama.

Kita vertus, iš kosmoso nusileidžiant į TDDM tikriausiai neišvengiamas ir santykio su Stanisławu Lemu apmąstymas. Lietuvių kalba turime tik mažą dalelę iš gausaus Lemo literatūrinio palikimo – tai „Nenugalimasis“, „Magelano debesis“, „Grįžus iš žvaigždžių“ ir, žinoma, garsusis „Soliaris“. Man atmintyje labiausiai įstrigo ne jis, o istorija, kaip astronautas grįžta iš ekspedicijos po daugiau nei šimto metų ir kaip tuomet atrodo mūsų Žemė – dalykai, kurie anuomet buvo neįsivaizduojami, o šiandien yra tapę kasdienybe, kaip holograminės reklamos ir panašiai.

Vis dėlto labiausiai man įsimena tai, ką galiu pačiupinėti, pamatyti, idealiu atveju – užsidėti ant savęs. Todėl ir šioje parodoje, nors labai daug dalyvių įkvėpimo sėmėsi būtent iš „Soliario“, man artimiausia yra kosminės kilmės medžiagų ir galimo kontakto idėja. „Bara Gwi“ – Ruudt Peters darbas, pavadintas pagal sprogimo bangą, kilusią po dviejų neutroninių žvaigždžių susidūrimo. Jo metu į erdvę buvo išmesta tiek aukso, kiek sveria Žemė. Mane tiesiog pribloškia tas faktas, tas kiekis, kurio negaliu suvokti. Arba Sławomiro Fijałkowskio žiedas iš meteorito, nukritusio XIX a. antroje pusėje Atakamos dykumoje. Arba kūriniai, kuriems panaudotos kosminės dulkės. Arba tie darbai, kuriuose parodoma, kad ir nedideliame kūrinyje gali slypėti ištisas idėjų kosmosas.

Gal tau yra žinoma, kaip ši šiuolaikinės juvelyrikos kolekcija buvo surinkta? Gal kažkas specialiai buvo kuriama? Ką išskirtum kaip parodos stiprybę?

Mano manymu, neabejotina parodos stiprybė yra jos koncepcija: viena vertus, paroda atsirado, kuratoriams siekiant sudominti šiuolaikinės autorinės juvelyrikos kūrėjus galimybe įsivaizduoti ir įpavidalinti ateitį – kvapą gniaužianti vizija, kai pagalvoju. Sutalpinti ateities viziją nedideliame objekte, priartinti prie žmogaus – man tai atrodo labai įkvepiantis projektas. Kita vertus, įdomus siūlomas būdas tai padaryti, susiejant tą ateities viziją su Lemo kūryba. Daugelis autorių surado asmeninių sąsajų su Lemo kūriniais, ne tik su „Soliariu“, bet ir su kitais, kurie mums nebūtinai labai gerai žinomi. Tačiau tai taip pat intriguoja – galima stebėti, kaip literatūroje žodžiais išreikštos idėjos randa atgarsį juvelyrikoje naudojamose medžiagose ir formose. Kiek žinau, šis projektas užgimė senokai, tai ilgai brandinta kuratorių idėja. Kadangi tarptautinė juvelyrų bendruomenė nėra labai didelė, garsas apie įdomius projektus sklinda greitai, menininkai ir kuratoriai nuolatos bendrauja. Kuratorius ir vienas parodos dalyvių Giedyminas Jabłońskis ėmė skleisti projekto koncepciją, kuri sudomino daug menininkų. Kaip ir kiekvienoje didelės apimties parodoje, dalis darbų buvo kuriami specialiai, kita dalis atsirado iš jau egzistuojančių kūrinių, ieškant bendrumų su parodos koncepcija.

Stanisławo Lemo kosmosas mano kartai labiau žinomas iš filmų bei spektaklio „Soliaris“, ir dailė semiasi čia įkvėpimo (Deimanto Narkevičiaus „Aplankant Soliarį“, 2007). Kaip manai, kodėl Lemas lieka toks aktualus, nors sukurta galybė naujos medžiagos apie kosmosą?

Manau, kad Lemas pasirinktas visiškai tikslingai ir kad tas pasirinkimas pasiteisino. Nepamirškime, kad parodos kuratoriai ir organizatoriai – lenkai, o Lenkijoje Lemas turi tikrai kultinio rašytojo statusą. Tai vienas svarbiausių mokslinės fantastikos autorių, išgarsinęs Lenkijos vardą pasaulyje, pasididžiavimo ir pagarbos objektas. Tačiau svarbu ir tai, kad jo kūryba išversta į daugiau nei 40 kalbų, vadinasi, dauguma parodoje dalyvaujančių menininkų nesunkiai rado savo santykį su Lemo kūryba. Bent jau „Soliarį“ yra skaitę tikriausiai visi. Taigi šio autoriaus pasirinkimas pasiūlė dalyviams ne tik galimybę nusikelti į kosmines erdves ar į Lemo pasaulį – jie galėjo įvaizdinti ir asmeninį santykį su Lemu: nukeliauti laiku į praeitį, grįžti į vaikystę ar paauglystę, kai skaitė fantastiką, ir prisiminti, kaip jautėsi ir ką galvojo anuomet. Kitaip tariant, pakeliauti po savo asmeninį kosmosą. Be to, juk geriausi kiekvieno literatūros žanro kūriniai, atmetus laikmetį, detales, kostiumus ir kitą anturažą, dažniausiai kalba apie bendrus dalykus: meilę, mirtį, susikalbėjimo su kitu ar Kitu galimybę. Taip ir Lemo knygos kalba universaliomis kategorijomis, kurios niekuomet nepraras aktualumo, net jei jose aprašomos detalės dabar gali atrodyti šiek tiek juokingos.

Man visi matyti kosmosai ir soliariai atrodo šalti, paslaptingi kaip pasąmonė, beoriai, tušti, o parodoje rodoma juvelyrika gana nuotaikinga, kartais lyg fantastinių filmų rekvizitas: dinozauras su ateivių kiaušiniais galvoje (Felieke van der Leest), spalvingas vėrinys su lošimo kamuoliu (Heidemarie Herb), įvairios gyvybės formos. Užtai labai nudžiugino makabriškai švytinčios Igorio Piekuro drobės „Berniukas ir dangus“ (1969) bei „Mėnulio užtemimas“ (1984), jos tarsi įvedė daugiau pusiausvyros. Kodėl tau norėjosi įtraukti šiuos darbus?

Visų pirma, kadangi Vilnius tapo viena iš šios keliaujančios parodos sustojimo vietų, o LNDM – parodos partneriu, man norėjosi, kad ta partnerystė neapsiribotų vien tiktai erdvės suteikimu ekspozicijai. Pradėjau galvoti, kas galėtų būti jungiamoji grandis, ir supratau, kad tuo metu, kai kūrė Stanisławas Lemas, pas mus irgi buvo menininkas, įvaizdinęs žmonijos domėjimąsi kosmosu, – Igoris Piekuras. Jo tapybos darbai „Astronomai“, „Berniukas ir dangus“, „Mėnulio užtemimas“ nutapyti XX a. 7–8-ajame dešimtmetyje. Tai laikas, kai (dar pamenu iš savo vaikystės) kosmoso užkariavimo tema skambėjo iš televizoriaus ekrano ir laikraščių puslapių. Laikas, kai skaičiau Jurijaus Gagarino atsiminimus (neįdomūs), mokykloje mokėmės apie šunį Laiką (visada buvo jo gaila) ir žiūrėjome Andrejaus Tarkovskio „Soliarį“ (apie ką jis, supratome gerokai vėliau). Laikas, kai žodžiai „Mir“ ir „Apollo“ – sovietų ir JAV kosmoso užkariavimo programos – buvo tapę mūsų kasdienybe. Todėl Piekuro tapybos darbai iš LNDM rinkinių šioje parodoje man yra kaip priminimas, kad visi anuomet buvome nukreipę žvilgsnius į dangų. Ir kad autorinė juvelyrika gali atspindėti tas pačias problemas, emocijas, siekimus bei mintis kaip ir tapyba ar skulptūra – niekuomet nepavargstu to tvirtinti, ir šįkart pasitaikė puiki proga tai parodyti.

Parodos pavadinime yra formuluotė – juvelyrika, ir ji, žinoma, turi būti suprasta labiausiai išplėstine prasme. Nes rodoma nebūtinai tai, ką gali dėti prie kūno, nors yra ir segių, ir to, ką galėtum pavadinti karoliais, ir pan. Galima sakyti, kad dalis kūrinių yra mažoji plastika. Prie jų per temą prisijungia įžymiojo Stelarco performanso videomedžiaga, kur jis savo kūną pratęsia mechanizuota įranga, dar tapyba, tiesa, vienoje drobėje yra emalio. O dar teleskopas, švieslentė su švytinčiu portretu. Kadangi tu turbūt daugiausia apie juvelyriką žinai ir galvoji, kurdama tas nuostabias metalo, gintaro, emalio ir kt. parodas, bienales, kaip manai, kada juvelyrikos terminas dar reikalingas, o kada jau trukdo? Kokios jo savybės vis dar turi praktinio (kuratorinio) potencialo? Ar tai labiau susiję su masteliu ir meistriškumu miniatiūroje (įskaitant idėjas, žinoma)?

Palietei problemą, kuri kol kas neturi sprendimo, – turiu galvoje terminiją. Juvelyrika savo pavadinimu atsineša daugybę konotacijų, kurios dažnai būna klaidinančios. Kaskart tenka žiūrovams aiškinti, kad šioje parodoje neras deimantų, perlų, safyrų ar aukso. Būna, kad jų atsiranda, bet šiuolaikinėje autorinėje juvelyrikoje tai tikrai nėra būtina sąlyga. Kaip vadinti tai, ką matome šioje parodoje? Daugeliu atvejų tai nėra juvelyrika griežtąja prasme. Lygiai tą pačią problemą turi ir kitos kalbos: egzistuoja daug pavadinimų – šiuolaikinė juvelyrika, autorinė juvelyrika, tiriamoji juvelyrika, konceptuali juvelyrika, bet iš tiesų nė vienas iš jų nėra visapusiškai tenkinantis. Dar labiau klaidina lietuviškas žodis „papuošalas“, iškart implikuojantis dekoratyvumą. Papuošalas turi puošti, antraip kam jis apskritai skirtas? Todėl suprantama, kad žiūrovas suglumęs žiūri į objektus, padarytus iš medžio šakų, kerpių, stiklo šukių, ašutų ar plaukų, ir juose ieško puošybiškumo. Tuomet terminai „juvelyrika“ ir „papuošalas“ tikrai nebepadeda, o trukdo. Man kur kas labiau patinka terminas „objektai kūnui“, nes tai geriau apibūdina šiuos kūrinius, kuriuose dekoratyvumo nėra nė pėdsako.

Be to, tai apibūdina, mano galva, esminį tokio tipo kūrinių bruožą: jie turi turėti santykį su kūnu. Nebūtinai turi būti pritaikomi tiesiogiai, tačiau kūnas turi būti numanomas, kūnas juose ar greta jų turi egzistuoti bet kokiu pavidalu. Kaip tik todėl savo kuruojamose parodose vengiu juvelyrinių objektų, nes man atrodo, kad tai jau kita – mažosios plastikos – sritis. O mažoji plastika yra skulptūra, tegul ir mažo formato, kuri su žmogaus kūnu turi visiškai kitokio pobūdžio santykį. Taigi man juvelyrika susijusi būtent su žmogumi, jo kūnu ir su tuo, ką prisileidžiame arčiausiai savęs. Juk šiuolaikinė autorinė juvelyrika – ir idėjų, pažiūrų atspindys, išreikštas labai mažu masteliu, tačiau įkūnijantis kažką, kuo mes tikime, kas mums artima. Išties, pagalvok, juvelyrika yra artimiausias menas. Toks artimas, jog kartais leidžiame jam tiesiogine prasme perverti savo kūną, – turiu galvoje kad ir auskarus. Ars proxima, jei vadintume lotyniškai. O juk Kentauro Proksima yra raudonoji nykštukė, žvaigždė, artimiausia Saulei (netikėtai išniro dar viena kosminė sąsaja).

Pagalvoju, kad tokie smulkūs, specifiniai kūriniai be kuratorių darbo būtų paprasčiausiai pamesti, todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvoje esi tu ir mokai mus pažinti, pamėgti mažąją plastiką. Man ji kartais primena įmantrius žaislus, kurie atgyja, kai kas nors į juos žiūri, gilinasi, atveria vaizduotę.

Kiekvieną kartą, pristatydama autorinės juvelyrikos parodą, susirinkusiems sakau: čia eksponuojami (sakykim) 72 kūriniai. Jie visi sutelpa į kokias penkias vitrinas, mes stovime nedidelėje erdvėje. Bet jeigu tai būtų 72 skulptūros, joms reikėtų didelės erdvės, praktiškai parko, ir visi sakytų – kokio neaprėpiamo dydžio paroda. O juk vienam juvelyrikos kūriniui sukurti dažniausiai reikia ne mažiau laiko ir tikrai ne mažiau minties darbo, nei skulptūrai. Tai labai specifinė sritis, bet labai įtraukianti, kai pradedi į ją gilintis. Kartais nuvedanti net į kosmosą ir jau tikrai visuomet – primenanti, kad kosmosas gali slypėti bet kur, svarbu užfiksuoti tą momentą, kai netikėtai įtrūksta įprastinė realybė ir pasikeičia žvilgsnio trajektorija. Ir tą kosmosą gali visuomet turėti su savimi.

Ačiū už pokalbį.

Organizatorius: Vroclavo Eugeniuszo Gepperto meno ir dizaino akademija

Partneris: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Kuratoriai: Giedymin Jabłoński, Agata Danielak-Kujda

Paroda veikia iki balandžio 7 d.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3, Vilnius)