Žmogaus veidas – žvėries nasrai

Tądien įėjusi į vėsią laiptinę ir palypėjusi vienu laiptų segmentu turėjau pasirinkti – pirmiau Kairė ar Dešinė? Kaip atkakli kairiarankė, žinoma, žengiau tvirtą žingsnį į kairę, kur mano akis užpuolė didelės juodos dėmės baltame fone. Štai taip aš patekau į Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos pasaulį Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

Kairioji parodos dalis iš tiesų mane įtraukė, apgaubė ir įkalino – dėl ko visiškai nepriekaištauju – tarp keturių grafikos meno oazės sienų. Čia pristatomi 8-ajame dešimtmetyje Vilučio tušu sukurti piešiniai bei šilkografijos. Malonus apsupties jausmas kyla dėl jų grafikai kiek neįprasto dydžio – kūriniai yra išdidinti, padengiantys didžiąją dalį salės sienų ploto. Tarp jų gali sukti savo žvilgsnį įvairiomis kryptimis, tačiau jis vis tiek neišvengs juodų ir baltų dėmių kontrasto. Priėjus arčiau atsiveria dar vienas klodas – šioje ekspozicijoje susilieja grafika ir tapyba. Išdidintų kūrinių juodas dėmes dengia akriliniai dažai, kurių faktūra atsispindi lempų šviesoje. Žvelgdama į jas negaliu negalvoti apie šių vaizdinių originalų kūrybinį procesą – dar nespėjusį išdžiūti tušą, liejantį piešinio kontūrus, ir trafaretą tepančius dažus.

Vis dėlto šioje juodos ir baltos oazėje yra kūrinių, patraukusių ne tik mano akis, bet ir mintis. Vienas jų – „Didelis ekslibrisas II“. Milžiniško juoduojančio skritulio viršūnėje – juoda žmogaus galva. Ji lygi, tik kontūrai išryškina veido profilį. O svarbiausias įdomumas yra simetriškai skritulio šonuose išaugusios galvos, kurių išryškintas ne tik profilis, bet ir veido detalės. Vienoje jų dominuoja juoda, kitoje balta. Šiek tiek primena popkultūroje išplitusį žmogaus binariškumo vaizdinį – ant skirtingų pečių tupinčius velnią ir angelą, tyliai kuždančius į ausį atitinkamas mintis. Šios opozicijos priklauso vienam, kaip ir Vilučio sukurtame ekslibrise, – jų jungiamoji grandis yra skritulys. Atrodo, tik priliesk šį konstruktą pirštu, jis ims svyruoti lyg švytuoklė, tačiau išlaikys balansą ir nenukris kažkur į baltą kūrinio prarają, kaip ir gyvenime balanso siekiantis žmogus. Balanso pojūtį kompozicijoje taip pat išryškina ir dviejų opozicinių galvų in ir jang simbolio principas: viena galva tampa kitos negatyvu, galėdamos sulieti savo formas į vienalytę viršutinę.

Kitas kūrinys, nurovęs stogą, – „Didelė parašiutininkė“. Frazė, apibūdinanti mano reakciją į kūrinį, neatsitiktinė, stogas-galva iš tiesų buvo nurauta. Prie parašiutininkės galvos pritvirtintas parašiutas pasisavino jos kūno dalį ir nuskrido – nurovimą nuo kūno mena kaklo krašte likę netolygūs audinių įplyšimai. Kur nuskrido? Į sunkiai žodžiais įvardijamą ir pajuntamą būseną, kurią išryškina stiklinės akys ir sustingusi mimika, o kasdienį gyvenimą mena tik kasos, papuošalai ir įplyšę audiniai. Lakoniškas kūrinio apibūdinimas, tačiau jį pamačiusi nuotaiką pajaučiau iškart.

Įžengus į dešiniąją pusę akis pasitinka ritmiška porcelianinių indų eilė. Didesni – balti cilindrai, kuriuose sutalpintos smulkios figūros, o mažesni tarp jų – įvairiaspalvių fonų. Priešingoje salės pusėje iškabintos šių cilindrų išklotinės – Vilučio bendradarbiaujant su „Smells like spells“ kurti piešiniai, paremti įvairių pasaulio kraštų užkalbėjimais. Dešinioji galerijos dalis tampa kairiosios opozicija – indams skirti vaizdai yra priešprieša sukurtiems iš juodų ir baltų dėmių. Šie piešiniai – smulkūs, juvelyriški, polichromiški, su auksiniais akcentais. Greta kiekvieno didesnio indo yra mažesnis, turintis nebe baltą foną, o užpildytą ryškia spalva. Ir piešiniai, nors jų elementai ir atsikartoja, tarpusavyje skiriasi tam tikrais niuansais. Atrodo, kad mažesnysis yra paslaptingesnė, šelmiškesnė dalis.

Kad pamatyčiau visą parodą, reikėjo palipti dar aukščiau. Trečiojoje erdvėje iškart pasitinka patalpos gale apšviesta skulptūra „Žmogus“ ir keleto pastarųjų metų menininko grafikos kūriniai. Čia viskas vėl kitaip nei kitose dviejose erdvėse – žaidžia juoda ir balta, tačiau tai nebe vientisos dėmės, o plonomis linijomis kuriamas vaizdas. Iš toliau jos sudaro tonines plokštumas, tačiau pažvelgus iš arti potėpių linijos mirga, kurdamos šešėlius ir šviesą.

„Aklas pyktis“ – vėl žvilgsnis giliau. Įmantriuose tušo linijų vingiuose susiformuoja trys galvos. Didžiausia ir pati kraupiausia yra akla – jos akies vietoje juoduoja akiduobė. Iš tamsaus kūno išnyranti ranka baigiasi ne plaštaka, o kita galva, na, o ši, atrodo, jau turi ir plaštaką, laikančią trečiąjį asmenį. Žvelgdama į kūrinį negaliu negalvoti apie id, ego ir superego. Išsivėpusia burna, aklas id, kurį priešais užstoja tvirto stoto apribojantis superego, neleidžiantis aklam pykčiui prasiskverbti iš žmogaus minčių sūkurio. Šias mintis tęsia kiti vaizdiniai, kuriuose vyksta „Baimės iš savęs išpaišymas“, „Gyvulio iš savęs išpaišymas“, „Metamorfozė“, „Žvėries valgymas“, kuriame puotaujančio sparnuoto žmogaus veidas tampa panašus į jo valgomo žvėries nasrus...

Nors parodos anotacija yra Dešinėje galerijos pusėje, pirmą žingsnį galima žengti bet kuria kryptimi. Kiekvienoje iš jų pasitiks Mikalojaus Povilo Vilučio įvairiapusė kūryba – atnaujinti praeito amžiaus kūriniai, pristatyti pastarųjų metų darbai, ir apsupantys ne tik dėmėmis ir linijomis, bet ir mintimis apie žmogų, jo būtį ir jausmus.

Paroda veikia iki balandžio 6 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)