Tyla prieš audrą

Jeigu egzistuoja absoliuti tyla, ji turėtų būti kurtinanti, todėl ir siaubinga. O kartais tyla baugina vien dėl to, kad žinai, jog tuoj kažkas įvyks, jog ji tuoj išvirs į kažką sau priešinga. Būtent triukšmo, kaip tylos, ir tylos, kurios negali tverti, metaforomis tapytoja Donata Minderytė įveda skaitytoją į savo ką tik apgintą meno daktaro tyrimą „Vaizdinis vertimas“. Jame siekiama užtildyti vaizdus, telkiantis stingulio mediją – tapybą.

Minderytės meniniame tyrime išskleidžiamas kūrybinis procesas su visais užkulisiais, per kuriuos atsiskleidžia pagrindinio probleminio klausimo esmė – kaip kinta vaizdo prasmė ir reikšmės jam keičiant mediją. Šiam procesui nusakyti ji pasitelkia vertimo sąvoką, kuri, neabejoju, įsitvirtins bent jau lokaliame vizualiųjų menininkų rate.

Galima sakyti, menininkas šiandien vien tik verčia. Vertėjauja tarp medijų, tarp originalų ir jų postprodukcijų, tarp asmeninės ir kultūrinės ar istorinės atminties etc. Kita vertus, menininkas visada vertėjavo. Tiesą sakant, argi ne vertimu grįsta visa mūsų kultūra? Vizualieji menai, o ypač tapyba, jau net pasiklydo vertime. Minderytė darsyk imasi permąstyti ne tik tapybos – archajiškiausios iš meno formų – šiandienį pavidalą, bet ir mūsų pačių suvokimo formas bei jų ribas. Ji užduoda pirmiausia pačiam kuriančiajam kylantį belaikį komplikuotą ir daugiasluoksnį klausimą: ką, kaip, kodėl aš šiandien verčiu ir ką tai atskleidžia apie kultūros lauko kismą bei mūsų savivoką? Tam ji pasitelkia dvi kalbas – tapybos ir žodinę.

Tapyba yra savita kalba. Minderytė nagrinėja, kaip skamba šia kalba pasakyti originaliai kitomis kalbomis sukurti bei kontekstu aplipę vaizdai. Taigi ji išmėgina neretai apropriacijos ar postprodukcijos metodus besitelkiančios šiuolaikinės figūratyvios tapybos galimybes. Arba, interpretuojant jos žodžius, ieško minėtų metodų naudojimo inercijoje atsidūrusios tapybos ribotumo išdavų. Tačiau čia susiduriama ne tik su vaizdo vertimo iš vienos regimosios medijos į kitą problemiškumu, bet ir su visa tai apgaubiančia žodine kalba. Autorei plėtojant projektą paaiškėja, kad vizualus atpažįstamumas sunkiai beatplėšiamas nuo jo įžodintų, kanonizuotų formų. Pati Minderytė pabrėžia, kad šio meno projekto plėtojimo laiku sukurti paveikslai tapo tikromis pinklėmis žiūrovui: „[...] be lydinčio teksto jie gali neatlaikyti šiuolaikinei tapybai užkrauto intelektualinio svorio.“[1] Ir nors būtent tekstas leidžia išskleisti paveikslų kontekstą, kas šiuo atveju ir tapo vadinamąja tiriamąja meno projekto dalimi, vis dėlto jis priverčia Minderytę prieiti prie išvados, kad „visiškai nutildyti kontekstą, atsikratyti konotacijų ir kalbėti tik apie pačią tapybą neišeis“.[2]

Kita vertus, juk būtent čia išryškinama toji kita, interpretacijų lauką atverianti tapybos pusė, išlaisvinanti vaizdą nuo vienareikšmių ir nekintamų prasmių. Remiantis Arvydu Šliogeriu, paveikslas yra nuoroda į begales prasmių, skirstytinų į keletą masyvų (techninį, istorinį, literatūrinį, teorinį).[3] Tad svarbu ne tai, kad neįmanoma kalbėti tik apie pačią tapybą, o tai, kad šiandien kontekstas žvelgia į paveikslą pro asambliažišką visų minėtų masyvų prizmę. Tik kyla klausimas – ar tokia kakofoniška šiandienio mąstymo natūra, nors atrodytų išsiplėtusi ir atvira, vis dėlto paradoksaliai neapriboja ne tik kūrėjo, kūrinio, bet ir paties suvokėjo? Kitaip tariant, atviras lieka klausimas, ar iš anksto žinomas su vaizdu siejamas kontekstas leidžia išplėsti vaizdo ribas, ar kaip tik jas apriboja.

Anot Walterio Benjamino, vertimas turi pratęsti originalo gyvavimą, kartu jį patobulindamas, o ir išplėsdamas verčiančiojo kalbą.[4] Tad klausčiau: jei vertimas menkai tepratęsia originalo gyvenimą, negebėdamas jam suteikti naujesnio pavidalo, gal tai tiesiog demaskuoja paties originalo neišverčiamumą, nes jokio originalo net ir nėra? Minderytės atliktas meninis tyrimas netiesiogiai atskleidžia, kad galbūt kai kurie medijuoti vaizdai, pavyzdžiui, kino kadrai, tėra kartočių kartotės, apgaulingai įpainiojančios į užburtą besikartojančių reikšmių pamėklių ratą, iš kurio ištrūkti jei ir įmanoma, tai nebent visa tai ištraukiant akivaizdybėn. Būtent taip traktuočiau kai kuriuos Minderytės paveikslus, kuriuose tapomi vaizdai, anot jos, neišlaiko pirminio konteksto nutildymo, juos verčiant, testų. Šis meno projektas siūlo mintį, kad galbūt tariamas, todėl ir neišverčiamas, originalas tėra gyvas numirėlis, kuriam, idant suteiktų gyvasties, būtent žodiniai burtai nebeveikia. Žvelgiant į Minderytės paveikslus atsietai nuo tiriamojo teksto, vis dėlto siūlosi mintis, kad žodinės kalbos performatyvus charakteris neretai priverčia ją pačią prasmegti neįvykstamumo plyšiuose, kurie vaizdinės kalbos ir jos vertimo atveju gali regėtis labiau kaip tramplinai.

Vaizdinio vertimo metodui patikrinti Minderytė atlieka keletą skirtingų testų. Pirmu atveju pasitelkiami pačios fiksuoti vaizdai iš asmeninio archyvo (nuotraukos, video stopkadrai) – jie sklandžiausiai verčiasi ir labiausiai pasiduoda užtildomi. Gal todėl, kad labiausiai prisodrinti tiesioginės patirties, kuri, nors išblunka, bet tebeaidi. Antru atveju – tai sustabdyti kadrai iš ikoninių kino filmų. Jie pasiduoda verčiami, bet nesileidžia būti užčiaupiami. Ir nors pačiai tapytojai jų kalba pasirodo abstrakti, žiūrovas ją abstrahuoja sunkiai. Galbūt todėl, kad jokio subjektyvaus santykio su tais vaizdais niekas neturi, nes jie universalizuoti, patys tėra abstrakcija arba, Šliogerio žodžiais, – tie vaizdai maksimaliai prasmingi, tačiau visos jų prasmės yra anonimiškos asmeniškam patyrimui.

Tai iš dalies taikytina ir trečiam – rožių motyvo – atvejui, kuris Minderytės meno projekte priverčia pasirodyti banalumo sąvoką. Rožė pati savaime nėra banali, kaip ir, bent jau man, Minderytės tapyti rožių portretai. Juose, pirmiausia, regiu daug tapybiškumo – pačios tapybinės plastikos grožio. Šis motyvas man neatrodo banalus ir todėl, kad jį priskirčiau prie bet kurių gamtos daiktų savaime kategorijos. Man antrinti vėl telkiuosi Šliogerį: „[...] yra bent vienas žmogus, kuriam [...] banalybės ir tautologijos neatrodo nei banalios, nei tautologiškos. [...] Tas žmogus – tapytojas. [...] Ir kiek reikia sunkaus darbo, [...], kad padarytum tokį banalų ir elementarų dalyką: kad sudvejintum tautologiją, kad paveikslo plokštumoje dar kartą konstatuotum elementaraus daikto elementarią būtį, kad pakartotum elementaraus daikto elementarią formą, kad iš paveikslo vėl prabiltų elementari paties paprasčiausio daikto prasmė. [...] [P]irmapradė daikto būtis tapytojui niekada nėra tautologija ar banalybė.“[5] Įdomu, ar pačiai Minderytei jos tapytos rožės išties regisi banalios, ar šį regos aptirpimo įspūdį sukelia vien išorinis, vadinamasis šiuolaikybės primestas intelektualinis svoris?

Na, ir ketvirtasis, mano pačios išskirtas testas, – tai projekto vėlyvesniame etape kurti vaizdiniai koliažai. Jie sujaukia žiūrovo suvokimą, nes vienu metu ir tyli, ir nuožmiai čiauška įsivaizdavimu, kad kažką čia atpažįsti. Šio trikalbio vertinio atveju pirmiausia demaskuoji pats save. Regis, šie paveikslai geriausiai apibendrina patį meno projektą.

Fotografinius ar sustabdytus video / kino kadrus Minderytė traktuoja kaip grynas formas, kaip modelius tapybos darbams kurti. Tai nusako absoliučiai intuityvų ir asmenišką, netgi savanaudišką santykį su (kartais – visiems priklausančiais) vaizdais: „[...] galbūt rasiu, kas sujaudins mano akį taip, jog bus verta tai nutapyti.“[6] Manau, ši mintis svarbi, ja akcentuojama, kad kūrybinis stimulas pirmiausia kyla ne iš kokio nors vaizdo turinio, o iš jo formos, pasiūlančios kūrybinės idėjos viziją. Minderytei tie vaizdai tarsi išsivaduoja nuo siužeto – nutyla. Ir šią tylą ji nori pernešti, įkurdinti ir užkonservuoti potėpiuose ant drobės. Nors skirtingų testų atvejais laikomasi tos pačios vertėjavimo strategijos, tampa akivaizdu, kad istoriškai susikaupęs viešų ir gerai žinomų vaizdų įkalbėjimo svoris, tarsi inkaras, ne visada leidžia išplaukti į naujų reikšmių vandenis. Bet, darsyk, man regisi, kad Minderytė čia būtent demaskuoja ir netgi įžūliai išviešina pačių fotografijos ar kino regimybių ribotumą: jų principas – sustabdyti, uždaryti nekintamoje reikšmėje, siužete, kuris gal išties niekad neįvyksta. Štai tapyba čia, neigdama tai, ką vaizduoja, t.y. neapsimesdama jokia natūra – originalu, – atveria autentiško asmeninio santykio galimybę, kas būtent leidžia siekti savo pačios išplėtimo, atnaujinimo. Paveikslas nėra tai, ką jis vaizduoja, jis tėra imitacija, gebanti, idealiu atveju, kelti probleminius klausimus. O ir pastaruosius – ne apie tai, kas vaizduojama, bet apie visa tai, kuo pats tas vaizdas tiesiogiai nėra. Taigi įdėmiau žvelgiant skaidrūs Minderytės paveikslų paviršiai leidžia pamatyti daug vaizdo dugne susikaupusių drumzlių.

Geras vertimas yra permatomas, neužstojantis originalo, bet tuo pat metu jame girdėti originalo aidas, sakytų Benjaminas[7]. Minderytės meninis tyrimas tiek metaforiškai, tiek tiesiogiai turi šį perregimumą. Jos tekstas parašytas sklandžia, vaizdinga kalba. Pasakojimai įtraukia, kelia empatiją. Asmeninės patirties vertiniai tekste – labiau vizualūs nei žodiniai. O tapybą galima apibūdinti kaip tylą prieš audrą. Tapoma apgalvotai ir užtikrintai (nors tekste ir išduodama, jog būna nesėkmių), vietomis subtiliai skaidant toną ir spalvą, o vietomis veik nihilistiškai dengiant lokalines dėmes, kurios ir težymi tą paviršiaus plokštumą, – tiesiogiai teigiant, kad nieko už to paviršiaus ir nėra, nieko jis nežymi. Čia, matyt, ir išsipildo tyla. Gal Minderytė sufleruoja savo paveikslų žiūrovams, kad kaip tik tai ir yra pagrindinis tų nenutildomų vaizdų kontekstas?

Apibendrinant – pats vertimo veiksmas yra nukreiptas į norą suprasti. Šiuo atveju Donata Minderytė nuveikė milžinišką vertėjavimo darbą. Man regis, apie originalus ji atskleidė kur kas daugiau nei pati įvardijo žodine kalba. Daug kas lieka tapybos stingulyje. Ir ne visą šiame stingesyje sugautą šurmulį reikia išsyk atpalaiduoti. Audra ateina savu ritmu ir su savomis taisyklėmis, taigi ir tyla – nelygu tylai. Jos diapazonas ir pavidalai teoriškai turėtų prilygti triukšmo variacijoms. Viskas priklauso nuo to, kaip traktuosim, kas ką užgožia.

Paroda veikia iki gegužės 17 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)