Teatro anonsai
Ingrida Jankauskaitė
Žemiškas žvilgsnis
Pokalbis su aktoriumi Artūru Dubaka
Aktorius Artūras Dubaka vaidino tokiuose spektakliuose kaip „Brūzgynų eilės“ (rež. Kristina Mauruševičiūtė, „Teatro istorijos“, 2022), „Apie ką visa tai?“ (rež. Balys Ivanauskas, „Teatras P“ ir Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Kissmas“ (rež. Teklė Kavtaradzė, „Menų spaustuvė“, 2021), „Krimst krimst“ (rež. Severina Špakovska, „Vėjų teatras“, 2019), „Oneginas“ (rež. Juliana Laikova, „Teatras P“, 2017), „Pakalnučių metai“ (rež. Redita Dominaitytė, „Knygos teatras“, 2016), „Hybris“ (rež. Krzysztofas Zanussi, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2016), „Rūkas virš slėnių“ (rež. Raimundas Banionis, JMDT, 2016), „Savižudis“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Vilniaus mažasis teatras, 2014), „Namisėda“ (rež. Tuminaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2012) ir kt. Kartu su Baliu Ivanausku rengia poetinius vyksmus ir yra vienas iš „Teatro P“ įkūrėjų.
Ignas Zalieckas
Teatre yra vietos įvairiems sumanymams
Pokalbis su aktore Auguste Pociūte
Aktorė Augustė Pociūtė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Ruletė“ (rež. Jo Strømgrenas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ (rež. Paulius Tamolė, LNDT, 2022), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Sulėtintai“ (rež. Anna Smolar, LNDT, 2019), „Durys“ (rež. Strømgrenas, LNDT, 2018), „#beskambučio“ (rež. Tamolė, LNDT, 2017), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Jelizaveta Bam“ (rež. Koršunovas, LNDT, 2015) ir kt.
Greta Vilnelė
Animalistinė pasakaitė
„Šuo ir beždžionė“ Oskaro Koršunovo teatre
Likus keletui dienų iki spektaklio „Šuo ir beždžionė“ premjeros, Oskaro Koršunovo teatrui (OKT) minint dvidešimt penkerių metų sukaktį, įvyko jubiliejinė konferencija, šūkiu „25-eri nepasidavimo metai“ uždavusi toną naujam sezonui. Tačiau po ne itin kokybiško pastarųjų metų repertuaro ir vidutiniškos naujo sezono pradžios – estų režisieriaus, per savo karjerą pastačiusio daugiau nei šimtą spektaklių, vieno garsiausių savo šalies teatro kūrėjų Priito Pedajaso spektaklio „Šuo ir beždžionė“ premjeros – kyla klausimas: ar OKT vis dar maištauja?
Valerijus Panasiukas
„Tačiau daugel pirmų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi“
„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ Vilniaus senajame teatre
„Hamletas“ – tai didžiulė visata ar bent jau tankiai apgyvendinta planeta. Daugiaamžė teatro praktika liudija, kad statytojų dėmesio centre, savaime aišku, atsiduria protagonistai, kurių pulso tvinksėjimas kupinas tragiškos įtampos. Todėl įprastai „priekyje žengiančiųjų“ šešėlyje lieka visi kiti personažai, autoriaus valia patenkantys į nuožmų įvykių verpetą. Jų likimai įdomūs tik tokiu mastu, kokiu dalyvauja pagrindinių herojų gyvenime. Jų likimo parabolės brėžiamos už sceninės erdvės ribų tik punktyru arba... nebrėžiamos visiškai.
Daiva Tamošaitytė
Prikeltos istorijos blyksniai
Muzikinio spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ premjera
Ketvirtasis artistinių iniciatyvų festivalis „Salve“, vykęs Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje Vilniuje, buvo skirtas Vilniaus 700 metų jubiliejui ir Miko Petrausko 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Tarp kitų programų rugsėjo 24 d. buvo rodoma režisierės Eglės Tulevičiūtės muzikinio spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ premjera. Du seansai nedidelę salę sausakimšai pripildė publikos, gyvai reagavusios į veiksmą.
LMTA inf.
LMTA Didžiojoje salėje susikalbėti kvies aktoriai Valentinas Masalskis ir Matas Dirginčius
Aistė Šivytė
Kava ir kokainas
„Ruletė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Po Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Ruletė“ su minia lėtai slinkdama iš salės nugirdau, kaip vienas vaikinas kitam pasakė: „Jei būčiau kritikas ir turėčiau apie šitą spektaklį rašyti recenziją – nusišaučiau.“ Malonu, kad retkarčiais kritiko figūra iškyla ir žiūrovo mintyse. Vis dėlto jei skaitote šią recenziją, hipotetinis kritikas arba pasijuto ambicingas, arba necharakteringai panoro gyventi.
Ingrida Ragelskienė
Atkurti pusiausvyrą
Apie tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį „Helium ’23“
Pirmykštis cirko žiūrovas manyje atsibunda kiekvieną rudenį arba kiekvieną kartą nusprendus apsilankyti bet kokiame šiuolaikinio cirko reiškinį pristatančiame festivalyje. Ne išimtis ir šių metų „Helium“. Rugsėjo 5–10 d. Vilniuje vykusio tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio afišoje išvydusi belgų trupės „Side-Show“ pavadinimą nenumaldomai įtikėjau dviem pasirodymams į Vilnių sugrįšiant ugnies ir špagų rijikus, peilių į gyvąjį taikinį svaidytojus, ant vinių gulinčius, kardų ašmenimis laipiojančius, nepakeliamų svarmenų slegiamus akrobatus ar bent jau mažų mažiausiai human freak show pabaisas.
Ieva Tumanovičiūtė
Būties akligatvis ir nuo to atsietas grožis
„Vakarų krantinė“ Klaipėdos dramos teatre
„Visgi labai neramu – nežinau, kaip pažvelgsiu į dienos šviesą po tokio keisto nuotykio, šita stotelė jau niekada nebus tokia kaip anksčiau, nuo šiol visada pastebėsiu tuos mažyčius blausius žibintus, kurių seniau man nebuvo, be to, bemiegė naktis – net neįsivaizduoju, kaip po jos pasikeičia gyvenimas, to man dar nebuvo – ko gero, viskas susipainioja, ir diena neišaušta po nakties taip, kaip anksčiau“ (Seno Pono žodžiai iš Bernard’o-Marie Koltèso pjesės „Roberto Zucco“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė).
Ugnė Kačkauskaitė
Gausti, vilioti ar perspėti? Dvidešimt „Sirenų“ metų
Pokalbis su Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovėmis
Nuo tada, kai Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ ėmė gausti nematytais teatro virsmais, praėjo dvidešimt metų. Šį laikotarpį nužymi trijų moterų – meno vadovių – svarstymai, pasirinkimai, meniniai matymai ir nesustojančios sielas virpinančio ir etinius klausimus keliančio teatro paieškos. Apie visą šį „Sirenų“ laiką pasakoja trys festivalio meno vadovės, savaip ženklinusios ir tebeženklinančios festivalio dvidešimtmetį: Elona Bajorinienė, Audra Žukaitytė ir Kristina Savickienė.
