Būties akligatvis ir nuo to atsietas grožis

„Visgi labai neramu – nežinau, kaip pažvelgsiu į dienos šviesą po tokio keisto nuotykio, šita stotelė jau niekada nebus tokia kaip anksčiau, nuo šiol visada pastebėsiu tuos mažyčius blausius žibintus, kurių seniau man nebuvo, be to, bemiegė naktis – net neįsivaizduoju, kaip po jos pasikeičia gyvenimas, to man dar nebuvo – ko gero, viskas susipainioja, ir diena neišaušta po nakties taip, kaip anksčiau“ (Seno Pono žodžiai iš Bernard’o-Marie Koltèso pjesės „Roberto Zucco“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė).

Kai po spektaklio kyla noras vienumoje su savo mintimis sulaukti saulėtekio, nes jauti, kad būtent šią naktį galėtum užčiuopti atsakymus į reikšmingus būties klausimus, – apsilankymas teatre atrodo prasmingas. Taip paveikia Adomo Juškos Klaipėdos dramos teatre pagal Bernard’o-Marie Koltèso pjesę pastatytas spektaklis „Vakarų krantinė“. Bent tris išraiškingas ir jaudinančias jo akimirkas norisi įtraukti į būsimą teatro istorijos knygą: kai ekstatiškai šoka į metalo sieną besitrankanti, „iš tolo“ prievartaujama Mergaitė, kai prieš į jį nukreiptą šautuvo vamzdį šoka Šarlis, kojomis ir rankų mostais taškydamas vandenį, kai pagyvenęs baltasis vyras maldauja juodaodžio jį nušauti ką tik iš vandens ištrauktu, varvančiu ginklu.

Skaityti antroje Koltèso kūrybinio kelio pusėje, 1983 m., parašytą pjesę „Vakarų krantinė“ nėra lengva – ji klampi ir iš pirmo karto neatsiveria, joje dera ilgi monologai ir vėlesnei dramaturgo kūrybai būdingi dinamiškesni dialogai. Juška ją paverčia įtraukiančiu, daugiasluoksniu ir estetiškai patraukliu spektakliu, kuriame atsiskleidžia koltesiška poezija ir egzistencinės temos. Režisierius išgrynina pjesės tekstą, išlaikydamas jo ritmą ir grožį, sutrumpina ilgus monologus, sutelkdamas dėmesį į dialogus ir veiksmą, o kūrinio literatūriškumą palieka citatų ekrane ar prancūziško „viršbalso“ erdvėje pavidalu. Kūrinyje veikia aštuoni „blogai gimę“ žmonės (juos galima suskirstyti į tokias kategorijas: nelegalas, pabėgėlis, imigrantas(-ė), buvęs karys, paauglė, savižudis turčius, vieniša pasiturinti moteris, prasimušti siekiantis jaunas vyras), pasiklydę sename uosto angare kažkur Vakarų Europoje. Ši erdvė – ir šiurkščiai reali, ir paslaptingai mitinė, ir vidinė. Dar tiksliau – tai egzistencinės krizės vieta.

Spektaklio grožį ir vaizdų poeziją kuria Laurynos Liepaitės scenografija, pasižyminti monumentalia, išgryninta forma, funkcionalumu ir koncepcija. Scenos grindis dengia vanduo, jame braido veikėjai, keldami purslus, sušlapdami ir darydamiesi vis bejėgiškesni. Drėgmė, šaltis, lašnojimas kuria niūrią apleistumo nuotaiką. Vandenį rėmina du metalo luitai: labiau nugludinta, vaizdą šiek tiek atspindinti siena, priartėjanti ir nutolstanti, jos dešinėje – žmogaus dydžio kiaurymė, į ją statmenai įjungtas atitinkamos formos koridorius. Abstrakti, tiesiomis, griežtomis linijomis išpjauta anga primena žmogaus siluetą. Į ją prasmenga veikėjai, išeidami kitoje Letos, Stikso ar dar kokios atmintį trinančios anapusybės upės, ar savęs pačių, pusėje. Koridoriui pasisukus (metalo luitus perstumdo oranžiniais kombinezonais vilkintys darbininkai Darius Matevičius, Linas Bagdonas ir Paulius Aleknavičius), jo šonas sušvinta variu ar raibsta vandens atspindžiais (šviesų dailininkas Julius Kuršis). Šaltas, skardus metalas, garsiai daužomas iš neapykantos, kartu su vandeniu sudaro stiprų derinį, o monumentalus scenografijos mastelis kuria beveik tuščią ir išgrynintą scenos erdvę, kuri kartu su dailininko Nunilo Rumbučio sumodeliuotais kostiumais ir ryškiais daiktais – vandenyje plūduriuojančiais geltonais guminiais ančiukais, pripučiamu ryškiai rožiniu flamingu, gelsvu čiužiniu ir neoninėmis žaliomis plastikinėmis sodo kėdėmis – virsta išraiškingais paveikslais.

Viename jų – metaliniame prekybos centro vežimėlyje vyresnio draugo (Laurynas Luotė) supamos Paauglės (Digna Kulionytė) sukimasis primena Oskaro Koršunovo spektaklio „Roberto Zucco“ sceną, kurioje ant biuro kėdės sukasi Rasos Samuolytės Mergaitė. Kitame – ant metalinės sienos atsispindinčiuose vandens raibuliuose tarsi liepsnose dega raudonai vilkinti Sesilė (Eglė Barauskaitė), tampanti tragišką likimą pranašaujančia deive.

Vizualiai įspūdingos spektaklio scenos netektų reikšmės be personažų gyvybės. Skaitant Koltèso pjesę, iš anksto darosi nuobodu pagalvojus, kad scenoje gali pasirodyti klišės: dar vienas tipiškas „forsas“, dar viena jauna prostitutė, turtuolis, pabėgėlis... Tačiau režisierius Juška su aktoriais kuria ne banalius tipažus, bet psichologinius veikėjus. Kiekvienas jų yra ir tam tikras ženklas, pabrėžiantis ne socialinį sluoksnį, o žmogaus viduje įsivyraujančio blogio veikimo mechanizmą, kurio apraiškų galima atpažinti ir savyje.

Iš poetiško Koltèso žodžių srauto scenoje atgyjančių personažų motyvai labai stiprūs – vieni aistringai nori išgyventi, kiti – mirti. Troškimai juos visus paverčia sukčiais. Jie manipuliuoja vieni kitais, derasi, mainosi, beria daug žodžių (daug gražių žodžių Koltèsas įdeda jiems į lūpas), bet vienas kito nesiklauso, nesusikalba, o tik bando pasiekti savo tikslus, apgaudami kitą, jį apsukdami, ką nors iš jo išviliodami, pasisavindami...

Veikėjai turi paslaptį, juos norisi pažinti, nors dauguma jų poelgių niekšiški. Dariaus Meškausko vaidinamo Moriso Kocho balsas toks švelnus, kad šį personažą sunku niekinti, jis atrodo bejėgis ir pažeidžiamas... Itin išraiškingi aktorės Dignos Kulionytės judesiai, vaikišku entuziazmu trykštanti energija tinka keturiolikmetei Klerei, vienintelei dar turinčiai tyrumo, kurį šaltai išniekina jogą ir taiči praktikuojantis Lauryno Luotės vaidinamas Fakas. Ambicijų virpinamą Šarlį ir jo nervingumą aktorius Donatas Želvys pabrėžia nuo įtampos suplonėjusiu ir erzinančiai užlūžtančiu balsu. Renata Idzelytė vaidina pasiturinčią vakarietę ir beveidę vyro padėjėją Moniką. Įspūdingas ir galingas Eglės Barauskaitės Sesilės vaidmuo: ji – ir įžūli motina, ir kekšė, ir pati giltinė, pasižyminti antgamtine jėga, priešpriešinama pasyviam Igorio Reklaičio Tėvui, suktam abejingumo įsikūnijimui. Scenoje ypač svarbi neprofesionalaus juodaodžio aktoriaus Michaëlio Nkenda įkūnyto Bevardžio būtis. Labiausiai nepažintas, jis ne tik reprezentuoja tą teorinį kitą iš postkolonializmo studijų, bet ir parodo kitiems save pačius. Jo buvimas veikia kaip veidrodis, sąžinė ir teisingumas.

Stipriau nei socialinės nelygybės tema Juškos spektaklyje skamba egzistencinis prasmės klausimas. Kaip ir pjesė, jis prasideda Šventojo Rašto sakiniu: „Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems“ (ST, Pradžios knyga. 6,13). Režisierius išplečia šią vietą pratęsdamas biblinę istoriją apie Nojaus arką. Šiame šiuolaikiniame prieštvaniniame pasaulyje matome visus tuos, kurie bus sunaikinti ir nepateks į laivą. Socialinė nelygybė ir atskirtis parodoma ne kaip problema, kurią būtų galima išspręsti įstatymais ar aktyvizmu, nes blogis įsivyravęs personažų viduje. Nėra jokios prošvaistės ar pokyčio optimizmo, tik šalia žmogiškosios būties agonijos egzistuojantis nuo jos atsietas, nepriklausomas grožis, kuriamas šviesos. Gražu, kai ji apšviečia metalinę sieną, atskleisdama varinį jos atspalvį, bet ji negali nuskaidrinti ir apvalyti žmogaus. Šviesiausia Kulionytės Mergaitės siela patenka į tą patį uždarą ratą, kuriame ji turi galimybę virsti tik savo motina, tėvu ar broliu. O tai vienodai blogai. Juškos „Vakarų krantinė“ kiekvienam žiūrovui užduoda sudėtingą klausimą apie gyvenimo tokiame pasaulyje prasmę.

Šio spektaklio estetika labai skiriasi nuo ankstesnių Juškos kūrinių braižo. Režisierius pirmąkart stato ne prozos kūrinį, o pjesę, taip pat pirmą kartą jo spektaklyje tiek daug teksto, šiuolaikinio pasaulio atributų, populiariosios muzikos (kompozitorius Vygintas Kisevičius) ir vaizdo technologijų (projekcijų dailininkas Kornelijus Jaroševičius), kurių anksčiau vengta. Vilniaus Jaunimo teatro spektakliuose „Šveikas“ (2018), „Fikcijos“ (2019), „Miego brolis“ (2020), „Don Kichotas“ (2021) ir „Guašas“ (2022) kūręs beveik bežodes nekrošiškas scenos metaforas, pasitelkdamas aktorius ir skurdų rekvizitą, „Vakarų krantinėje“ Juška susiduria su daug konkretesne medžiaga, tačiau ankstesnė patirtis jam padeda atskleisti pjesės scenų ir vaizdinių daugiasluoksniškumą, išplėsti jų prasmes, palikti paslaptį bei suteikti erdvės žiūrovo vaizduotei ir interpretacijai.

Vyresni teatrologai Jušką vertino ir palaikė nuo pat jo kūrybos pradžios. Turiu pripažinti, kad kartais į jų entuziazmą žvelgdavau skeptiškai, laikydama jį nostalgija praeičiai, – kaip jaunas kūrėjas, jis man atrodė per daug atsiribojęs nuo šiuolaikinio pasaulio, mėginantis kurti teatrą pasenusiomis priemonėmis. Kita vertus, žavėjausi jo išradingumu bei reiklumu sau. Taip ir turi būti, kad daugiau patirties sukaupusieji geba geriau įvertinti, antraip kokia būtų prasmė tobulėti?

„Vakarų krantinė“ nustebino paliudydama, kad Juška gali pasitelkti ir kitokių raiškos priemonių, žengti arčiau šiandienos, išsaugodamas gylį. Šis naujas skirsnis režisieriaus biografijoje pagaliau leido atrasti ryšį su jo kūryba, skatina ja domėtis ir laukti, kas bus daroma toliau. O Klaipėdos dramos teatras papildo savo repertuarą, kuriame gausu užsienio kūrėjų darbų ir kuris šiuo metu vienas įdomiausių Lietuvoje, dar vienu geru spektakliu, tvirtai laikydamasis į meno kokybę orientuotos krypties.