Atkurti pusiausvyrą

Pirmykštis cirko žiūrovas manyje atsibunda kiekvieną rudenį arba kiekvieną kartą nusprendus apsilankyti bet kokiame šiuolaikinio cirko reiškinį pristatančiame festivalyje. Ne išimtis ir šių metų „Helium“. Rugsėjo 5–10 d. Vilniuje vykusio tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio afišoje išvydusi belgų trupės „Side-Show“ pavadinimą nenumaldomai įtikėjau dviem pasirodymams į Vilnių sugrįšiant ugnies ir špagų rijikus, peilių į gyvąjį taikinį svaidytojus, ant vinių gulinčius, kardų ašmenimis laipiojančius, nepakeliamų svarmenų slegiamus akrobatus ar bent jau mažų mažiausiai human freak show pabaisas. Tuščios viltys – šiųmetis festivalis pasistengė maksimaliai mus apsaugoti nuo menkiausio susijaudinimo išgyvenant cirko arenoje-scenoje stebimą akivaizdų pavojaus žmogaus gyvybei, išgąsčio, atjautos, pasąmoninio noro, kad tai atsitiktų, iliuzinį fenomeną.

Bet tuo juk ir nuostabus šiuolaikinis cirkas, priverčiantis kiekvieną iš mūsų pasiryžti savo pirmykštį cirko žiūrovą, tą kraugerišką, mažai kuo nuo primityvaus žinduolio besiskiriantį padarą, įsakmiai pririšti prie būdos, o patiems pakilti į daug aukštesnių, humaniškesnių šiuolaikinio meno filosofinių kategorijų lygį arba tiesiog išmokti džiaugtis ir žaisti unikalia galimybe tapti ironiško, daugiasluoksnio, įtraukiančio meninio vyksmo dalimi. Visada labai malonu pajusti, kad šiuolaikinio meno kūrėjams aktualu mane, žiūrovę, nustebinti, nes aš, šiuolaikinio meno vartotoja, ypač vertinu galimybę išgyventi nuostabą dalyvaudama bet kokiame šiuolaikinio meno vyksme.

Šiuo išimtinai asmenišku kriterijumi vertindama šiųmetę festivalio „Helium“ programą galėčiau išskirti tik du spektaklius – jau minėtos belgų trupės „Side-Show“ pasirodymą „Portretai“ ir lietuvės Monikos Neverauskaitės bei italės Elenos Damasio būsimo spektaklio eskizą „Paces“.

Tempas, ritmas, žingsnis, eigastis, greitis – visa tai galima vadinti sudėtiniais pusiausvyros dinamiškumo komponentais. Kartu tai ir sudėtinės reikšmės, slypinčios lakoniško akrobatiką Cyro ratu bei žongliravimą valgomais produktais siejančio spektaklio „Paces“ pavadinime. Vos keletą dešimtmečių šiuolaikinio cirko pasirodymuose naudojamą Cyro ratą galima drąsiai vadinti didžiąja šios scenos menų srities viltimi ir realia ateities perspektyva. Ypač jei suvaldyti šį sudėtingą instrumentą ir toliau ryšis tokios artistiškos ir charizmatiškos menininkės kaip Neverauskaitė ir Damasio.

Šiek tiek deklaratyviai šiuolaikinio cirko bei vizualiųjų menų jungties ieškojusioje „Helium“ programoje naujai susibūrusios šiuolaikinio cirko trupės „Accompany ME“ būsimo spektaklio eskizas pasirodė autentiškiausias ir išskirtinis talentingos vaidybinės, žaidybinės partnerystės, organiškų reakcijų ir preciziško techninio atlikimo derme. Dviejų cirko artisčių ryžtas visiškai įveiksminti mažytę „Menų spaustuvės“ Kišeninę salę, leisti sau mėgautis čia pat esančio žiūrovo reakcijomis, partneryste ir net akrobatinio numerio atlikimo netikslumą paversti charakteringa sceninio vyksmo detale vertas ypatingos atidos ir išties didelių šiuolaikinio lietuviško cirko vilčių.

Tokia naujojo cirko viltimi ir net sėkmės istorija globaliame, pasauliniame kontekste drįsčiau pavadinti tarpdisciplininius pasirodymus kuriančio meninio kolektyvo „Side-Show“ veiklas. Jų „Helium“ festivalyje pristatytame vyksme „Portretai“ („Portraits“) naudojama unikali vienetinio atspaudo – monotipijos – kūrimo technika tapo savotišku kokybės ženklu, garantuojančiu, kad du vakarus Vilniaus teatro „Lėlė“ Didžiojoje scenoje rodytas spektaklis išliks vienetiniu, nepakartojamu, unikaliu ir tik mūsų, to vakaro žiūrovų, išgyventu vyksmu. Šiame pasirodyme stebime lygiaverčių, vienodai svarbių bei reikšmingų kūrėjų bendrystę. Dramaturgo Vincent’o Focquet, režisieriaus Quintijno Ketelso, dailininkės Aline Breucker, akrobatės Camille Paycha, žonglieriaus Sanderio De Cuyperio ir kitų užduotis iš esmės buvo užfiksuoti 2021 m., kai siautė pasaulį paralyžiavęs karantinas, metodiškai tebekuriančio, bet visiškai nuo publikos atriboto cirko menininko būsenas.

Scenoje dirbanti dailininkė Breucker intensyviai fiksuoja kiekvieną judesį, mimiką, kūno fragmentus, nesustodama nė akimirkai, – tai ir yra faktiškai intensyviausia sceninio vyksmo dalis. O cirko profesionalams čia leidžiama sulėtinti ritmą, prisidėdami prie dailės kūrinių atsiradimo procesų, dalindamiesi savo gyvenimo istorijomis, atlikdami minimalią profesinių pasirodymų judesių seriją jie tampa gyvu meno kūriniu, galinčiu scenoje drąsiai sudaužyti arba paversti žongliravimo įrankiu bet kokią savo skulptūrinę kopiją.

Priversto atsisėsti ir sustingus papozuoti dailininko teptukui ir priekabiems žiūrovų žvilgsniams cirko artisto kūnas pradeda jausti skausmą – tai autentiškas spektaklio akrobatės prisipažinimas. Akivaizdu, šios scenos menų srities kūrėjų prakeikimas arba palaima – būti nuolatiniame judesyje, siekti jo tobulybės, balanso, pusiausvyros ir atlikimo tikslumo. Dar vienas „Portretuose“ nuskambėjęs žodinis išpažinimas; „Jei žongliruojant nukrinta vienas iš mano kėglių, jaučiuosi taip, lyg būtų sudužusi dalelė manęs.“ Galėčiau paliudyti, kad mano šių „Portretų“ žiūrovinė patirtis teigia priešingai – kiekviena minutė šio sceninio veiksmo veikė harmoningai, prilygo meninei, žaidybinei, meditatyvinei praktikai, leidžiančiai susigrąžinti per pastaruosius metus gerokai primirštą žmogiškosios pusiausvyros jausmą.