Autorius: Ugnė Kačkauskaitė
Ugnė Kačkauskaitė
Dvylika žingsnių tarp vertikalės ir horizontalės
Festivalyje „New Baltic Dance“ – Olivier Dubois šokio spektaklis „Tragédie“
2013 m. vasaros viduryje Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (LNDT) sausakimšai pripildė žiūrovai, sugužėję pamatyti bene didžiausios tuometės vokiečių choreografijos žvaigždės – antrąja Pina Bausch vadinamos Sashos Waltz – šokio spektaklio „Kūnai“. Nors spektaklis originaliai pastatytas 2000-aisiais, dešimtmečio atotrūkio jame ne tik nesijautė, priešingai – tuomet tai buvo gaivaus oro gurkšnis, kvietęs permąstyti ir mūsiškio šokio kompasą.
Ugnė Kačkauskaitė
Tarp laukimo ir paleidimo
Jeanas-Lucas Lagarce’as mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje
Jei atidžiai pažvelgtumėt į Lietuvos žemėlapį ir žvilgsniu pietvakarių kryptimi slinktumėt pasienio linija, netrukus surastumėt miestelį, kuris savo pavadinimu byloja apie mūsų identitetą, istoriją ir kultūrą; ir apie asmenybę, žmogų, kuris buvo svarbaus laikmečio vizionierius ir svariai prisidėjo prie modernios Lietuvos kūrimosi. Kalbu apie Vincą Kudirką ir jo garbei pavadintą Kudirkos Naumiestį.
Ugnė Kačkauskaitė
Teatras ir queer bendruomenė: atvirumo paieškos
Festivalis „Sirenos“
Šių dienų pasaulio iššūkiai – nuo klimato kaitos iki karų – verčia ieškoti naujų būdų kalbėti ir veikti. Kaip dažnai šias temas regite ir pasaulio poslinkius išvystate teatro scenoje? Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ vadovė Kristė Agota Savė sako, kad šių metų festivalio šūkis „Teatras kaip ginklas“ kilo apmąstant šiuolaikinio pasaulio iššūkius, kai teatrą siekiama panaudoti kaip įrankį, padedantį apginti tai, kas mums svarbiausia, įkvėpti pokyčius ir skatinti diskusijas.
Ugnė Kačkauskaitė
Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys
Šokio spektaklis „Vienudu“
Plačiais mediniais laiptais pakilę į antrą aukštą, kiek pastoviniuosit hole su didžiuliais langais ir pro juos žybsinčiais vakariniais parko žibintais. Luktelėję įeisit į erdvę, kurios sienos alsuoja praeities žymėmis. Sienų sluoksniai nuženklinti rūmų didybę menančių ir negandas patyrusių laikų. Čia viskas prasidėjo nuo LDK, kai didikai Sapiegos sumanė pastatyti rezidenciją, atliepiančią baroko architektūros principus. Šiandien Sapiegų rūmai – laiko ženklas, sujungiantis dabartį su paveldu, vadinasi, praeitimi ir perduota tradicija.
Ugnė Kačkauskaitė
Lietuvos teatro scena turi potencialo tapti tarptautine lydere
Pokalbis su „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrinos žiuri nariu Glynu Robertsu
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ trečius metus organizuoja Lietuvos teatro vitrinos apdovanojimus. Tam sudaroma penkių užsienio ekspertų komisija, kuri stebi lietuviškos programos spektaklius, dalijasi įžvalgomis ir vertina kūrėjus. Vienas šiemečių žiuri narių – australų prodiuseris, „Supercell Dance Festival“ bendraįkūrėjas, kūrybinių bendruomenių skyriaus vadovas Taunsvilio miesto taryboje Glynas Robertsas. Australijos scenos menai mums nėra gerai pažįstami, dažniau atsigręžiame į tai, kas vyksta Europoje ir Amerikoje. Norėjosi daugiau sužinoti apie Australijos scenos menus ir kaip mūsų scena atrodo Australijos kontekste.
Ugnė Kačkauskaitė
Gausti, vilioti ar perspėti? Dvidešimt „Sirenų“ metų
Pokalbis su Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovėmis
Nuo tada, kai Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ ėmė gausti nematytais teatro virsmais, praėjo dvidešimt metų. Šį laikotarpį nužymi trijų moterų – meno vadovių – svarstymai, pasirinkimai, meniniai matymai ir nesustojančios sielas virpinančio ir etinius klausimus keliančio teatro paieškos. Apie visą šį „Sirenų“ laiką pasakoja trys festivalio meno vadovės, savaip ženklinusios ir tebeženklinančios festivalio dvidešimtmetį: Elona Bajorinienė, Audra Žukaitytė ir Kristina Savickienė.
Ugnė Kačkauskaitė
Režisierius Adomas Juška: „Šveikas“ prasidėjo nuo žodžio „absurdas“
Sakoma, kad, jei yra gerų dalykų, kuriuos lėmė Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, – tai daugybė talentingų „prarastosios kartos“ rašytojų, kurių skaudžios patirtys atsidūrė XX amžiaus labiausiai vertinamos literatūros centre. Tik vargu, ar surastume kitą tokį romaną, kuriame apie karą būtų kalbama taip satyriškai, kaip tai daroma čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose“. Šis romanas pasaulinės literatūros kontekste laikomas vienu pirmųjų antikarinės literatūros kūrinių. Hašeko Šveikas – naivus kareivis, geraširdis idiotas, kurio ištartose frazėse atsiskleidžia beprasmis, tragiškas, o kartu komiškas ir absurdiškas kariuomenės ir paties karo pasaulis.
Ugnė Kačkauskaitė
Juno Gabrieliaus Borkmano vaidmenį atliks aktorius Liubomiras Laucevičius
Balandžio 25 dieną Juno Gabrieliaus Borkmano vaidmenį atliks aktorius Liubomiras Laucevičius. Aktorius įvedamas kaip antrasis pagrindinio vaidmens atlikėjas režisieriaus Gintaro Varno 2017 metais Jaunimo teatre pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesę pastatytame spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“. Iki šiol šį vaidmenį kūrė aktorius Kostas Smoriginas. Režisierius Gintaras Varnas ne vieną spektaklį yra pastatęs tiek Nacionalinio Kauno dramos teatro, tiek Jaunimo teatro scenose. Tokiu būdu režisierius tarsi sujungia šių dviejų teatrų aktorių pajėgas: svarbiausius vaidmenis šiame spektaklyje atlieka Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė (Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai), Dalia Overaitė ir Vidas Petkevičius (Jaunimo teatro senbuviai). Liubomiro Laucevičiaus atsiradimas spektaklyje – tai nauja Borkmano vaidmens interpretacija. Apie naują žvilgsnį į Borkmano vaidmenį kalbamės su pačiu aktoriumi.
Ugnė Kačkauskaitė
Spektaklio „Autonomija“ aktoriai apie režisierių ir vaidmenis
Kovo 9 ir 10 dienomis Jaunimo teatre įvyks pirmoji pavasario premjera – vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis „Autonomija“. Tarptautinį pripažinimą pelnęs šiuolaikinis vengrų teatro režisierius Árpádas Schillingas sugrįžta į lietuvių teatrą po įsimintino pastatymo „Didis blogis“ (LNDT, 2015). Schillingo naujo spektaklio centre – autonomijos tema. Ar būdami laisvi esame autonomiški?
Spektaklis „Autonomija“ kuriamas pagal scenarijų, gimusį repeticijų procese bendradarbiaujant visiems spektaklio kūrėjams. Spektaklio dramaturgiją Árpádui Schillingui padeda kurti režisieriaus meninė bendraautorė Ildikó Gáspár. Ši savo gimtojoje šalyje žinoma kūrėja pastaraisiais metais buvo įvertinta už dramaturgo darbą spektakliuose „Peras Giuntas“ ir „Amfitrionas“. Gáspár eksperimentuoja su įvairiomis dramaturginio pasakojimo formomis. Tai jaučiama ir spektaklyje „Autonomija“, kuriame pasitelkiami aktorių pasakojimai bei naudojami skirtingi pasakojimo laikai. Režisieriui taip pat talkina kompozitorius Gintaras Sodeika, daugiausia šiame spektaklyje kuriantis muziką iš aktorių balsų. „Autonomijoje“ susitinka labai skirtingi skirtingų kartų aktoriai: Kristina Andrejauskaitė, Andrius Bialobžeskis, Dainius Gavenonis, Ina Kartašova, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Rugilė Latvėnaitė, Simas Lunevičius, Valentinas Masalskis, Janina Matekonytė, Vidas Petkevičius, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė.
Ugnė Kačkauskaitė
Autonomija pagal Árpádą Schillingą
Sausio pabaigoje Jaunimo teatre repeticijas pradėjęs vengrų režisierius Árpádas Schillingas stato spektaklį darbiniu pavadinimu „Autonomija“. Kovo 9 ir 10 dienomis įvyksiančios premjeros repeticijos jau įgavo pagreitį ir persikėlė į antrąją pusę. Kaip tik šiomis dienomis spektaklyje vaidmenis kuriantys aktoriai turėjo galimybę susipažinti su ką tik užbaigta režisieriaus ir meninės bendraautorės bei meninės bendradarbės Ildikó Gáspár specialiai šiam spektakliui parašyta pjese. Jos centre – vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Ji - tarsi nesibaigianti sovietizmo epocha žvelgia į kiekvieną iš mūsų ir primena apie laisvę pasirinkti bei ryžtą pasakyti „ne“. Apie kiekvieno iš mūsų autonomiją, visuomenę, atsakomybę ir praeitą amžių kalbamės su režisieriumi Árpádu Schillingu.
Statote spektaklį, kurio pasirinkta tema – autonomija. Tai labai plati tema, turinti nemažai krypčių. Kas yra autonomija Jums? Kaip Jūs suprantate šį žodį?
