Gausti, vilioti ar perspėti? Dvidešimt „Sirenų“ metų

Nuo tada, kai Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ ėmė gausti nematytais teatro virsmais, praėjo dvidešimt metų. Šį laikotarpį nužymi trijų moterų – meno vadovių – svarstymai, pasirinkimai, meniniai matymai ir nesustojančios sielas virpinančio ir etinius klausimus keliančio teatro paieškos. Apie visą šį „Sirenų“ laiką pasakoja trys festivalio meno vadovės, savaip ženklinusios ir tebeženklinančios festivalio dvidešimtmetį: Elona Bajorinienė, Audra Žukaitytė ir Kristina Savickienė.

 

„Sirenų“ pradžia: Elona Bajorinienė

 

Norisi pažvelgti į „Sirenų“ atsiradimo aplinkybes: 2000-aisiais įvyko paskutinis tarptautinis teatro festivalis LIFE, 2004-aisiais pirmą kartą surengtas Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“.

LIFE buvo rengiamas kartais kasmet, kartais kas dvejus metus, tai priklausė nuo programos dėlionių ir festivalio vėliavnešės Rūtos Vanagaitės apsisprendimo. Paskutinis LIFE dėl įvairių priežasčių jau įvyko vadovaujant Taurui Čižui, kuris ilgą laiką dirbo kaip techninis direktorius. Festivalis turėjo finansinių keblumų, reikėjo dengti skolas, bet problema nebuvo įveikta. Taip, visų nusivylimui, LIFE ir baigėsi. 

 

Tai buvo viena iš priežasčių nepalikti visko taip, kaip susiklostė, nes LIFE iškėlė labai aukštą kartelę – pirmą kartą Lietuvoje pristatė pasaulinio lygio teatro kūrėjus. Visus buvo apėmusi euforija, išgyvenamas tam tikras neseniai atgimusios laisvos Lietuvos stebuklas. Buvo akivaizdu, kad šitie tarptautiniai mainai, cirkuliacija, žinojimas, kas vyksta kitose šalyse, yra nepaprastai reikalinga ir kad to labai stinga. Atsivėrė niša naujam tarptautiniam renginiui rastis. Kita priežastis – buvo kam imtis darbo: iš paties teatro aplinkos atsirado norinčių tai daryti. Naujam festivaliui visų pirma angažavosi Oskaro Koršunovo teatras (OKT). Susibūrė kompetentinga, ambicinga, jauna komanda, imanti megzti vis daugiau ryšių tarptautiniu mastu.

 

Ir trečias, jeigu ne pats svarbiausias, veiksnys – Vilniaus miesto savivaldybės politinis palaikymas. Miesto politikai sumanė Vilniuje įsteigti agentūrą arba viešąją įstaigą pagal „Berliner Festspiele“ pavyzdį. „Berliner Festspiele“ – iki šiol egzistuojanti, solidi organizacija. Ji Berlyne buria įvairių sričių tarptautinius festivalius ir kitas programas. Žiūrint į šitą modelį norėta kažką panašaus padaryti Vilniuje. Tokia įstaiga tapo „Vilniaus festivaliai“.  Iš pat pradžių, regis, po „Vilniaus festivalių“ stogu buvo apjungti keturi renginiai – Vilniaus festivalis, šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“, Vilniaus miesto dienos ir naujas tarptautinis teatro festivalis. Juo tapo Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, kurių pavadinimą sugalvojo jaunas filosofas Kristupas Sabolius, pirmųjų katalogų sudarytojas.  Kiekvienam festivaliui organizuoti naujoje viešojoje įstaigoje buvo skirta po du etatus – meno vadovo ir, kaip dabar sakytume, vadybininko. Kai „Sirenų“ atveju aš ir Martynas Budraitis įsidarbinome, buvo sudaryta festivalio taryba. Turėjome pusantrų metų pasiruošti ir pristatyti pirmąjį festivalį. Pradėjau važinėti į kitų šalių festivalius ir pažindintis, formuoti programą, jos struktūrą.

 

Kaip dviejų žmonių jėgomis sukurti tarptautinį teatro festivalį?

Tai nebuvo du žmonės. Reguliariai rinkomės avariniame OKT biure T. Vrublevskio gatvės kieme, ten akvariume gyveno ir Martyno Budraičio vėžlys, dedantis kiaušinius. Atėjau iš Atviros Lietuvos fondo su tam tikru bagažu. Ši organizacija buvo surengusi vienus pirmųjų tarptautinių dokumentinio kino, teatro, šiuolaikinės muzikos forumų, kuriuos organizavau kartu su tų sričių programų sudarytojais, kino kritike Živile Pipinyte ir kompozitoriumi Šarūnu Naku. Tik teatro forume buvau vienas asmuo, atliekantis du vaidmenis, bet galiausiai prikalbinau prisidėti Audrą Žukaitytę, kuri tada dar nesapnavo apie prodiuserės ir tarptautinių gastrolių organizatorės darbą su Oskaro Koršunovo teatru.

 

Aš iš teatrologės praktiškai tapau programos kuratorės / vadybininkės kentauru. Jau turėjau įdirbį ir tam tikrų kontaktų, orientavausi, kas vyksta kitose šalyse. Žinojau, kas yra tarptautinė sutartis ir kaip su ja dirbti. Kita kontaktų dalis kūrėsi realiuoju laiku. Taip pat galėjau atsiremti į kelis garsius Lietuvos teatro vardus: pradėjau kalbėti, kad nežinomo festivalio meno taryboje yra Oskaras Koršunovas (jis pats kokiame nors Avinjono teatro festivalyje pasakodavo apie naujus sumanymus), galėjau nurodyti ir Eimuntą Nekrošių, kurį taip pat kvietėme į „Sirenas“. Tarptautinių festivalių organizatoriai – teatro pasaulio žmonės. Kai atsidūręs rimtuose tarptautiniuose renginiuose pradedi pasakoti, kokius projektus iki šiol darei, žmonės greitai suklūsta, atpažįsta panašiai mąstančius. Ir dar, žinoma, svarbu pasitikėjimas. Iš pradžių jį turi pelnyti. Bet kai gali parodyti pirmojo festivalio katalogą, toliau kalbėtis lengviau. Taip po truputį „prisikasėme“ iki Heinerio Goebbelso, Romeo Castellucci, Jano Fabre’o, Krzysztofo Warlikowskio, Árpádo Schillingo ir daugelio kitų kūrėjų, vėliau ne kartą stebinusių žiūrovus Lietuvoje naujais darbais. 

 

Taip prasidėjo dvidešimties metų festivalio „Sirenos“ istorija. Pirmuosius trejus su puse metų buvote jo meno vadovė. Kas lėmė jūsų meninius pasirinkimus? Ką atrodė svarbu pristatyti Lietuvos publikai?

Teko pasitikėti savimi. Festivalių buvo galybė. Padėjo teatrologės išsilavinimas, rašiau apie teatrą, mačiau jo visokio, bet tik vienoje geopolitinėje erdvėje. Be abejo, ne tokio įvairaus, koks jis pasirodė, kai atsivėrė durys į Europą. Tuomet įsijungia profesinė intuicija, asmeninės preferencijos, suveikia ir alkis kitokio teatro, įvairesnių formų, kūrimo būdų. Žiūrėdama spektaklį svetur, niekur nuo savęs nepabėgsi. Atsispiri nuo vietinio Lietuvos konteksto ir sieki atvežti tai, ko čia nėra. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į finansus, ką festivalis gali sau leisti, ko ne. Bet pirmas impulsas buvo pristatyti naują patirtį, atverti naujus horizontus. Įsivaizduojama festivalio viršūnė visai nebūtinai tapdavo žiūrovų favoritu. Kai kurie darbai Vilniuje surezonavo visai kitaip negu žiūrint juos kitos šalies žiūrovų aplinkoje. Dažnai buvo neįmanoma nuspėti, kuris festivalio pastatymas taps tuo „pačiu pačiausiu“.  

 

Istorijų buvo visokių. Viena baisesnių, o dabar labai mėgstama, kai pirmą kartą į Lietuvą atvežėme „Rimini Protokoll“ ir jų darbą „Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias“. Tai dokumentinis spektaklis, paremtas tikra istorija. „Sabenation“ buvo Belgijos nacionalinės oro linijos (panašiai kaip Lietuvoje„FlyLAL“), atsidūrusios prie bankroto slenksčio. Vyriausybė visą laiką žadėjo, kad neleis šiam nacionaliniam pasididžiavimui bankrutuoti. Viskas apsivertė per vieną dieną, laikraščiai pranešė, kad „Sabenation“ žlugo.  Daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių atsidūrė gatvėje – nuo aukščiausio lygio pilotų iki aptarnaujančio personalo. Belgijoje tai buvo didžiulis socialinis skandalas.

 

„Rimini Protokoll“ surado aštuonis žmones, dirbusius toje kompanijoje, ir su jais pastatė spektaklį. Scenoje asmenines istorijas pasakojo patyręs pilotas, buvęs apsaugos darbuotojas, stiuardesė su vietnamiete mergaite, kurią įsivaikino, nes manė turinti stabilų pagrindą jai užauginti. Staiga jie visko neteko. Man atrodė, kad tai labai įdomus požiūris į realybę, kažkas, ko Lietuvoje mes net neįsivaizdavome, – kad teatrą galima kurti ir su neprofesionalia trupe. Vilniuje per spektaklio vidurį demonstratyviai išėjo tuometiniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai aktoriai. Be ceremonijų trenkė durimis. Vėliau ataidėjo atsiliepimai, kad kažkokią saviveiklą atvežėme, kad čia ne teatras, ir ką čia mums rodo? Be abejo, buvo labai nemalonu. Tačiau šiandien matome, kad „Rimini Protokoll“ iš Lietuvos ne tik kad neišėjo, bet ir suleido šaknis, kaip koks augalas. „Sirenos“ ne kartą kvietė rodyti naujus „Rimini Protokoll“ darbus, šių kūrėjų pramintais takais pradėjo eksperimentuoti įvairūs Lietuvos scenos meno jauni prodiuseriai, dramaturgai, režisieriai, (ne)aktoriai. 

 

O koks apskritai buvo teatro bendruomenės santykis su „Sirenomis“? Kaip į festivalį įtraukdavote Lietuvos teatralus?

Palyginti su LIFE, „Sirenos“ pristatė visai kitokią programos koncepciją. LIFE į Lietuvą vežė pasaulinius vardus, siekė pristatyti įspūdingas, didelės apimties produkcijas. Ir kūrė naujo, nepriklausomo nuo valstybės finansavimo festivalio modelį, iš dalies rėmėsi tuometinio Čikagos tarptautinio teatro festivalio patirtimi ir ryšiais. Tam buvo palanki geopolitinė aplinka – Vakarų valstybės laikėsi nuostatos kuo labiau pritraukti postsovietines šalis ir išskirtinai finansavo savo šalių menininkų gastroles Rytų / Vidurio Europoje. Tuo pat metu Lietuvos versle dygo „sekundės milijonieriai“, įmonės, linkusios per rėmimą įsiamžinti. Su rėmėjais LIFE dirbo taip pat sėkmingai kaip su meno korifėjais. Festivalio organizatoriai buvo labai principingi įvedinėdami naujus įpročius. Bilietų kainos į LIFE atvežamus spektaklius atrodė labai didelės, prasidėjo ar ne nuo 10 JAV dolerių. Teatro bendruomenė nebuvo įleidžiama laisvai, kas iki tol buvo įprasta festivaliuose. Dabar tiksliai nepamenu, bet turbūt profesionalūs teatralai galėjo įsigyti bilietų su nuolaida, tačiau ir tos kainos „kandžiojosi“. LIFE tai nebuvo labai svarbu, nes bilietai vis dėlto būdavo išperkami (iki priešpaskutinio festivalio, skirto cirko pasirodymams didelėse erdvėse). LIFE įvedė žurnalistų akreditacijas, kurias galėjo gauti dirbantieji spaudoje. Gerai atsimenu jausmą, kad Lietuvos teatralų bendruomenė jautėsi kiek nušalinta, nereikalinga, pastatyta prieš faktą, jog dabar viskas bus kitaip. Festivalis nedirbo su Lietuvos teatrais, neįtraukdavo į programą jų spektaklių. Išimtis buvo vienas menininkas – Eimuntas Nekrošius, kurį LIFE ėmėsi prodiusuoti. Tai buvo dar viena  naujovė.

 

„Sirenos“, priešingai, nuo pat pradžių buvo orientuotos įtraukti ir Lietuvos teatro bendruomenę. Martynas Budraitis sugalvojo, kad „Sirenose“ būtinai turime rengti Lietuvos teatro vitriną, skatinti užsienio šalių prodiuserius, teatrologus bei organizatorius pamatyti lietuviškus spektaklius, kad juos savo ruožtu pradėtų kviesti į kitas šalis. Siekėme palaikyti šią mainų apykaitą. Tai buvo itin pasiteisinęs žingsnis. Laikui bėgant į „Sirenas“ atvykdavo ir keturiasdešimt, ir daugiau profesionalų ne tik iš Europos. „Sirenos“ čia buvo pradininkės, vėliau šis modelis puikiai prigijo ir kituose festivaliuose.

 

Nuo pirmojo festivalio  „Sirenų“ veikla buvo keliasluoksnė. Dar vienas dėmuo – „Sirenų“ klubas: edukacinių projektų, diskusijų, seminarų laboratorinė erdvė. „Sirenų“ klube kitokiomis formomis kvietėme kalbėtis ir gilintis į profesinius dalykus. Tokia festivalio veiklų įvairovė sėkmingai išplito ir prigijo tiek teatro profesionalams, tiek žiūrovams. Žinoma, situacija nuo to laiko yra pasikeitusi. Reikia suprasti, kad tuo metu dar buvo labai didelės baltosios dėmės – kas, kaip ir kodėl vyksta svetur. Tebeveikė tas beprotiškas laisvės alkis, instinktas pažinti, įgyti kuo daugiau patirčių. Valia pradėti gyventi kitaip, visa energija buvo labai stipri. Buvo ypatinga motyvacija.

 

Teatras, sušukuotas prieš plauką: Audra Žukaitytė

 

Kokius jūs prisimenate pirmuosius „Sirenų“ metus?

Šiais metais švenčiame du jubiliejus: „Sirenų“ dvidešimtmetį ir OKT dvidešimtpenkmetį. Sakau tai todėl, kad idėja apie tarptautinį teatro festivalį gimė OKT. Tuo metu mes daug važinėjome po užsienio festivalius, matėme daug gero teatro. Šią idėją labai palaikė tuometinė Vilniaus savivaldybė ir taip gimė festivalis. Kartu su Oskaru Koršunovu, Jūrate Paulėkaite ir Martynu Budraičiu svarstėme, kokius spektaklius vertėtų parodyti Lietuvoje. Galvojome, kaip festivalį padaryti profesionalų. Supratome, kad reikia pastiprinimo ir iš šalies, gimė mintis pakviesti mūsų visų labai vertinamą teatrologę Eloną Bajorinienę, kuri ir tapo pirmąja „Sirenų“ meno vadove.

 

Vienaip ar kitaip festivalyje dalyvavau nuo pat pirmųjų metų, daugiausia darbuodavausi su užsienio svečiais. Kai Elona pasitraukė į projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, kolegų sprendimu, visiškai nepasiruošusi, įšokau į festivalio traukinį. Maniau, ši veikla bus laikina, kol surasime pamainą Elonai, o viskas susiklostė taip, kad festivalio meno vadovės pareigas ėjau vienuolika metų. Tikėjausi „Sirenų“ vairą perduoti į Viktorijos Ivanovos rankas, apie tai su ja kalbėjomės porą metų, labai ja tikėjau, ji jau turėjo parengusi programas keletui metų. Tačiau įvyko tragedija. Esu dėkinga, kad šiomis labai skausmingomis aplinkybėmis festivaliui vadovauti sutiko Kristina Savickienė, kuri sėkmingai dirba iki šiol.

 

Grįžkime atgalios: kaip jums norėjosi formuoti festivalį? Kokias kryptis jam suteikti?

Nesu teatrologė, todėl nesiėmiau formuoti festivalio pagal konceptualias teorijas, tačiau gastroliuodama su OKT po įvairius festivalius mačiau labai daug stiprių spektaklių, turėjau galimybę asmeniškai bendrauti su tų festivalių meno vadovais, nemažai tariausi su Oskaru Koršunovu. Žinoma, klioviausi ir savo asmeniniu skoniu, manau, tai neišvengiama, kiekvienas meno vadovas formuoja savo kryptį. Prieš šį pokalbį perverčiau visus tų vienuolikos festivalio metų katalogus ir supratau, kad jau iš atstumo žvelgiant labai aišku, jog man pats įdomiausias buvo autorinis – režisieriaus teatras. Žinoma, dabar jis nėra pats madingiausias. Mano užduotis (kaip aš ją tuo metu suvokiau) buvo parodyti svarbiausius tuo metu esančius teatro vardus, pasidalinti tuo, ką mačiau kelionėse, taip pat siekiau išsaugoti jau susiformavusį festivalio aukštą meninį lygį. Pavyzdžiui, Elona pirmoji festivalyje pristatė Romeo Castellucci[1], kurio pirmas pamatytas spektaklis mane tiesiog sukrėtė, todėl šį menininką „Sirenų“ programoje stengiausi pristatyti kuo dažniau. Žinoma, garsiausias ir daugiausia triukšmo sukėlęs spektaklis – „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Castellucci, manau, į teatro festivalį pritraukė ir daug žiūrovų iš vizualiųjų menų. Nenuostabu, nes šio režisieriaus pagrindas – vizualieji menai ir mąsto jis vaizdais, pats į teatrą atėjo iš scenografijos. Pakartotinai festivalyje pristatėme ir Krzysztofą Warlikowskį bei Rodrigo García, nes maniau, kad svarbu pratęsti pažintį su jų naujais darbais.

 

Stengiausi supažindinti Lietuvos žiūrovus su jiems dar negirdėtais, bet Europoje ir pasaulyje žinomais režisieriais. Ypač didžiuojuosi, kad pavyko prisikviesti Ivo van Hove, Tadashi Suzuki, Michaelį Thalheimerį, Pippo Delbono, Kristianą Smedsą, taip pat nuo LIFE laikų nematytą Christophą Marthalerį ar tik „Naujojoje dramos akcijoje“ rodytą Kornélį Mundruczó ir daugelį kitų. Pirmieji pakvietėme dabar jau labai populiarius „The Tiger Lillies“. Bandėme pristatyti ir kolektyvinės kūrybos spektaklius. Pavyzdžiui, pirmasis „Rimini Protokoll“ darbas festivalyje patyrė nesėkmę, bet nenuleidome rankų ir vėlesni šios grupės pasirodymai, kai pristatėme keturis jų spektaklius, „Sirenose“ tapo tikrais „hitais“. Ieškojau ir kitų panašiais principais dirbančių trupių, taip atsirado ir „Gob Squad“, „Motus“, „She She Pop“, „Berlin“ bei kiti.

 

Man visada buvo svarbiausia surasti tokį spektaklį, kuris mane įkvepia, neleidžia užmigti, kurį, atrodė, mirk gyvenk turiu parodyti ir Lietuvos publikai. Festivalio temos nebuvo mano stiprioji pusė, man svarbiausia buvo atrasti TĄ spektaklį, prie kurio jau būdavo galima „priklijuoti“ ir kitus vienaip ar kitaip susišaukiančius tarpusavyje. Todėl dažniausiai programas apibūdindavo ne temos, bet tam tikri „moto“ ar šūkiai, pavyzdžiui, „Nusibodo vaidyba? Ateik į teatrą“, „Emocijos iš arti“, „Išjunk nuostatas“ ir panašiai. Kai kur būdavome pirmeiviai. Štai kad ir dabar daug dėmesio skiriama ekologijai ir tvariam teatrui, o mes jau 2015 m. pristatėme Katie Mitchell darbą „Plaučiai“ – visą elektros energiją aktoriai gamino tiesiog scenoje mindami dviračius.

 

Taip pat tuo metu tarptautinių festivalių programose buvo pristatoma ne tiek daug moterų režisierių darbų, tačiau „Sirenose“, be minėtos Katie Mitchell, pristatėme ir Emmą Dante[2], Kirsten Dehlholm[3], Caroline Guielą Nguyen[4], Marią Grazią Cipriani[5].

 

Man visada buvo įdomus toks teatras, kuris kelia klausimus, bet į juos neatsako, tai palikdamas žiūrovams. Toks teatras, kuris nebijo nerti į bedugnę, priverčia patirti dar nežinomus jausmus, emocijas ir šiaip eina „prieš plauką“, prieš konvencijas. Taip pat buvo svarbu, kad Lietuvoje nevirtume tik savo teatro sultyse, kad vyktų apykaita.

 

Man atrodo labai svarbu prisiminti laiką, kai apie „Sirenas“ sužinojo bene kiekvienas Lietuvos kampelis ir net užsienio žiniasklaida – 2012 m., kai į festivalį vėl atvežėte Castellucci, šį kartą jo spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Apie šį kūrinį, dar net nepamatytą ir nežinant faktų, buvo sukurta įvairiausių sąmokslo teorijų. Atmintyje gerai įstrigęs šis laikas.

Tai pats didžiausias „Sirenų“ nuotykis ir iššūkis. Tai spektaklis, sukėlęs savotišką masinę psichozę. Ir kas tik nepasisakė apie šį spektaklį, beje, daugiausia tie, kurie jo nematė ir nesiruošė žiūrėti... Buvo sukeltas didžiulis „šaršalas“. Vieni džiaugėsi, kad nepirko bilietų į šį Castellucci spektaklį, kiti rašė, kad režisierius yra šėtono apsėstas, tačiau turbūt visus pranoko viena psichiatrė, „diagnozavusi“ jam psichinę ligą ir nustačiusi visus tą „diagnozę“ pagrindžiančius „simptomus“.

 

Taip sutapo, kad tuo metu Lietuvoje vyko rinkimai į Seimą, taigi šio spektaklio atvežimas buvo tarsi skerspjūvis, bent jau man parodęs, kad politika gali būti labai ciniška. Teko gan iš arti pamatyti kai kurių politikų tikrąjį veidą ir suvokti, kaip manipuliatyviai gali būti daroma politika. Politikų pasisakymai buvo vienas už kitą kraupesni. Neminėsiu konkrečių vardų, bet tuo metu vienas vadovaujamas pareigas užimantis politikas rimtu veidu sakė, kad nekaltas kraujas kris ant „Sirenų“ organizatorių galvų. Kitas politikas žadėjo susisprogdinti scenoje, o dar vienas kvietė visų konfesijų atstovus vienytis ir boikotuoti spektaklį. Kai kurie kunigai per savo sekmadieninį pamokslą ragino besimeldžiančiuosius protestuoti prieš šį spektaklį.  Tikriausiai visi prisimena ir tas minias, ir boikotuotojus prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro. Nors man atrodo, kad tai buvo pats krikščioniškiausias spektaklis, kada nors parodytas „Sirenų“ programoje.

 

Nors buvo daug purvo, kartu patyrėme ir didžiulį palaikymą bei solidarumą tiek iš menininkų bendruomenės, tiek iš eilinių žiūrovų. Buvo paskelbtas atviras laiškas, kurį pasirašė labai daug žmonių iš teatro ir kino pasaulio, rašytojai, vizualiųjų menų atstovai, daug jaunų žmonių, taip pat ir tikinčiųjų.

 

Su didžiausiu dėkingumu prisimenu Leonidą Donskį, kuris tuo metu buvo europarlamentaras ir rezidavo Briuselyje. Aš jam paskambinau ir paklausiau: „Leonidai, ar matai, kas čia pas mus darosi?“ Jis iš karto parašė komentarą spaudoje, palaikantį mus. Prisimenu ir vienintelį Lietuvos politiką, nesudrebėjusį prieš visą šitą beprotybę, – tuometį kultūros ministrą Arūną Gelūną, kuris pasakė, kad neturėtume cenzūruoti meno ir labiau pasitikėti festivalio organizatoriais. Į tai jam viena politikė (įdomiausia, kad besiskelbianti krikščioniškų vertybių puoselėtoja) pasiūlė prisiusioti į sriubą ir taip padaryti meninį performansą.

 

Vienas iki šiol man didžiausių autoritetų Lietuvoje vienuolis Julius Sasnauskas bandė raminti žmones ir parašė straipsnį, kurio pavadinimą iki šiol atsimenu, „Ne tie pabūklai. Ir taikinys ne tas“. Į spektaklį kai kurie žmonės, taip pat ir kunigai, bijodami minios prakeiksmų, ėjo pro tarnybines duris. Mes, žinoma, suteikėme tą galimybę, nes nenorėjome, kad žinomi žmonės būtų minios iškeikti. Prisimenu, Sasnauskui taip pat pasiūliau įeiti pro tarnybines duris. Bet jis nesutiko ir ėjo pro visus protestuotojus per paradines teatro duris, turbūt sulaukdamas ne vieno pikto komentaro.

 

Pamenu, po spektaklio vyko pokalbis su režisieriumi, pasiliko beveik visi salėje buvę žiūrovai. Pokalbis buvo labai nuoširdus ir ilgas. Man labiausiai įstrigo, kai režisierius į klausimą „Ar jūs tikit Dievą?“ atsakė: „Į asmeninius klausimus neatsakinėju, žiūrėkite mano spektaklį.“ Man tai pasirodė labai stipru ir oru. Castellucci iki šiol yra vienas mano mylimiausių režisierių. Tikiuosi, kad į Lietuvą jis dar sugrįš.

 

Žvelgti iš kitų perspektyvų: Kristina Savickienė

 

Pirmieji jūsų metai ir patirtys „Sirenose“ pažymėti spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ įvykių. Kaip toliau atrodė jūsų kelias iki festivalio meno vadovės pareigų?

Kaip komunikacijos srities žmogus „Sirenose“ pradėjau dirbti 2012 metais. Po pirmųjų metų maniau, kad festivalio nepakeliu dėl jo intensyvumo, ir, aišku, tie metai komunikacijos požiūriu buvo ypač sunkūs. Po jų su komanda atsisveikinau ir išėjau. Sugrįžau 2014 m. ir nuo tada vis kažkuo prisidėdavau festivalyje, kol visa koja į meno vadovo poziciją atėjau 2019 metais. Iš tiesų buvo labai sudėtingos aplinkybės. 2018 m. turėjo būti paskelbta, kad nauja festivalio meno vadove taps šviesaus atminimo Viktorija Ivanova. Dėl labai dramatiškai susiklosčiusių aplinkybių mes jos netekome. Tada atėjo pasiūlymas man perimti meno vadovės pareigas, ėmiausi jų su ta mintimi, kad tęsiu Viktorijos sudėliotą trejų metų programą. Tą ir stengiausi daryti pirmus trejus metus. Iki šiol, kai galvoju apie „Sirenų“ meno vadoves, laikau, kad jų yra keturios: Elona Bajorinienė, Audra Žukaitytė, Viktorija Ivanova ir aš. Nors oficialiai Viktorija taip ir nespėjo tapti meno vadove, ji ir yra man tas žmogus, su kuriuo mintyse nuolat tariuosi, ji tarsi yra kartu.

 

Kokiuose užkulisiuose kūrėte tolimesnes „Sirenas“?

Atėjau į festivalį, labai tvirtai stovintį ant kojų. Galima sakyti, atsistojau ant tų trijų moterų pečių, kurios visa tai sukūrė prieš mane. Patekti į tokią erdvę yra ir didelė prabanga (nes įžengi į jau sukurtą, didelį, gražų, įdomų ir stiprų festivalį), bet kartu ir didelė atsakomybė, juk iš tiesų labai lengva „nuvairuoti“ ne į tą pusę. Buvo daug baimės ir nerimo. Aišku, ir tos aplinkybės: visą laiką tarsi jaučiau, kad ne aš turėjau perimti šias pareigas, o Viktorija. Svarsčiau, kaip Viktorija darytų. Kokį ji sprendimą priimtų?

 

Tačiau man tvirtybės suteikė tai, kad atėjau ne viena. Dėl to jaučiausi tvirtai ir užtikrintai, buvo palaikanti festivalio komanda. Dalis jos atėjo naujos, vėliau kažkas išėjo, bet iš esmės vien jau Martynas Budraitis buvo kaip stabilumo garantas: visą laiką šalia, jis viską žino ir labai ramiai į viską reaguoja. Taip pat Vytautė Brazdylytė, kuri perėmė daug įvairių festivalio funkcijų ir tapo vienu pagrindinių žmonių. Aišku, ir visa kita komandos dalis daug metų ėjo ir vis dar eina kartu su „Sirenomis“. Man atrodo, kad tų labai atsidavusių, tikinčių „Sirenų“ idėja žmonių palaikymas buvo pagrindinis dalykas, leidęs man priimti šitą iššūkį, kartu tariantis, ir klysti, ir rasti kažką naujo, įdomaus, ir kažkaip tyrinėti tą sirenišką pasaulį.

 

Norisi pasikalbėti ir apie jūsų meninį festivalio matymą. Kaip norite vesti „Sirenas“? Kas jums atrodo svarbu ir aktualu? Kokias temas ir klausimus renkatės? Kokiais balsais „gaudžia“ dabartinės „Sirenos“?

„Sirenos“ buvo provokuojančios, dažnai ir šokiruojančios, ir to labai reikėjo. Manau, kad tuo labai ilgai gyveno Europos teatras: jis dažnai mesdavo iššūkį žiūrovui. Mano, kaip kuratorės, požiūris, akivaizdu, yra nuosaikesnis. Man rūpi turinys ir man patinka, kai menas tampa ir pažinimo šaltiniu, kai žmonės spektaklyje atranda kažką visiškai naujo; sužino, praplečia akiratį. Man rūpi pristatyti balsus, kurie negirdėti Lietuvoje. Džiaugiuosi, kai pavyksta atvežti kūrėjus iš Palestinos, Argentinos, Indijos ar kitų teatro srityje mažiau žinomų, toliau esančių šalių, nes jų balsus, man atrodo, šiandien lietuviams būtina išgirsti. Ypač dabartiniu metu, kai prie mūsų šalies sienų kasdien yra apgręžiami žmonės, tarp jų ir vaikai, ir persekiojimą patiriantys asmenys, kurių teisės į gyvenimą pažeidžiamos be jokių skrupulų.

 

Taip pat man atrodo svarbu pristatyti naujas, kintančias teatro formas, nors dalis „Sirenų“ programos visuomet skiriama ir tradiciškesnio teatro ieškantiems. Suprantu, kad festivalio žiūrovams norisi teatrališkumo – audiovizualinės patirties, nugramzdinančios į įvairių vaizdų ir garsų būvį. Šią patirtį stengiamės suteikti kasmet pristatydami bent vieną didesnės apimties, įtaigaus scenovaizdžio spektaklį. Kodėl tik vieną? Todėl, kad festivalio biudžetas neauga ir su rėmimu, ypač karui prasidėjus, pasidarė labai sunku. Taip pat norisi pristatyti kylančius, netikėtus, įdomius reiškinius ir naujus negirdėtus vardus, iš jų susidaro kita programos dalis. Pagrindinį festivalio pasirinktą kūrėją ar trupę stengiamės dar apipinti papildoma informacija apie to kūrėjo ar trupės viziją, filosofiją ir vertybes. Todėl rengiame retrospektyvas, kūrybines dirbtuves, filmų peržiūras ir panašiai. Taip šiuo metu matau ir formuoju programą.

 

Kokie „Sirenų“ spektakliai jums labiausiai įsiminė ir stipriausiai paveikė, o galbūt kažką nesugrįžtamai iš jūsų išmušė arba kaip tik praturtino?

Pirmas darbas, kuris ateina į galvą, tai Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Dažnai pagaunu save ieškančią tokios estetikos, kokią mačiau tame spektaklyje. Ji man artima ir svarbi. Dažnai mintimis grįžtu prie to spektaklio arba atpažįstu kažkokius jo fragmentus kituose kūriniuose. Iš pastarųjų metų man labai brangus Kornélio Mundruczó spektaklis „Moters dalys“. O vienas iš apskritai mano pasaulį sukrėtusių kūrinių yra Phios Ménard „Sausasis sezonas“.

 

Yra ir kita svarbi „Sirenų“ gija – Lietuvos teatro pristatymas. Į festivalį kasmet atvažiuoja nemažai užsienio ekspertų. Tikiu, kad taip sulaukdavote nemažai grįžtamojo ryšio. Štai jau antrus metus „Sirenose“ darbuojasi užsienio komisija, vertinanti Lietuvos teatro vitrinos dalyvius. Kaip kilo noras turėti tarptautinę komisiją?

Apie tai jau gana seniai kalbėdavo Martynas – tai viena iš jo idėjų. Aš pati du kartus buvau žiuri narė „Boska Komedia“, kuriame pristatomi geriausi Lenkijos teatro sezono darbai. Kai tampi žiuri nariu ir savaitę praleidi festivalyje, matai visus užkulisius, įsigilini ir sprendi, tai iš tikrųjų nori nenori tampi savotišku ambasadoriumi ir festivalio partneriu. Pamaniau, kad tai būtų labai naudinga ir mums.

 

Grįžtant prie Martyno idėjos, mes vis diskutuodavome, kad dažnai mūsų nuomonė nesutampa su tuo, kam, pavyzdžiui, yra skiriami „Auksiniai scenos kryžiai“ arba ką apie tam tikrus darbus rašo teatro kritikai, mums atrodydavo, kad dėmesio ir išskyrimo verti visai kiti spektakliai. Man pasidarė labai įdomu, kaip tuos pačius darbus matytų užsienio profesionalai ir kaip juos vertintų. Tuomet kilo mintis kviesti užsienio žiuri, kurioje būtų ir teatrologų, ir prodiuserių, ir menininkų. Jie išrenka tris stipriausius Lietuvos teatro vitrinos darbus ir juos paskelbia per apdovanojimų ceremoniją.

 

Kaip manote, ar įvyksta susikalbėjimas, arba kaip tik nesusikalbėjimas, tarp to, kaip mūsų kūrėjus mato užsienio ekspertai, ir to, kaip juos mato Lietuvos publika ir profesionalai?

Man atrodo, labai dažnai, kai kalbame apie Lietuvos teatrą ir tai, ką matome, turime mintyje mūsų publiką, kuri yra išaugusi su tam tikru teatru, su tam tikra tradicija. Jie tikisi tam tikrų dalykų iš teatro ir jų nestebina trys–penkios valandos teatro salėje, o paskelbus tokios trukmės spektaklį kur nors Belgijoje tai turbūt būtų prodiuserio ir rinkodaros specialistų košmaras. Yra tam tikri tradiciškai, estetiškai, netgi etiškai nusistovėję principai, kuriuos tam tikra teatro bendruomenė, įskaitant žiūrovus ir kūrėjus, palaiko. Man atrodo, įdomu pamatyti savo teatro sceną kitomis – užsienio žiuri akimis. Todėl mūsų pagrindinis noras, kad komisija, vertindama spektaklius, parašytų tekstą, kuriame papasakotų kažkokią bendrą patirtį: ką jie pamatė, kaip jie tai vertina, kas juos labiausiai sudomino. Kartu ir pakritikuotų, jeigu kažkas pasirodė ne taip. Man atrodo, kad visam mūsų teatro laukui ir bendruomenei tai yra geras temperatūros pamatavimas.

 

Minėdamas šias įvairias kryptis, iš karto jas matai per kažkokius akinius, per kuriuos vietinė bendruomenė vertina spektaklį sakydama, kad jis yra geras arba ne. Tarkime, nuvažiuoji į festivalį Suomijoje ir matai spektaklį, kuris labai įdomiai sutvarkytas, estetiškai patrauklus, turi gražią scenografiją, nuostabius kostiumus, bet jame nėra dramaturgijos, nors suomiams atrodo, kad ta dramaturgija pakankama ir gera. Nėra naratyvo, dramaturgija koliažinė, bet, jų suvokimu, tai visiškai normalus, visavertis spektaklis. O pas mus jį vertintų kaip nebaigtą spektaklį-eskizą ar bandymą, kuris yra vizualiai išdirbtas, o dramaturgiškai ne. Ir tai tiesiog skirtingi požiūrio taškai į tą patį kūrinį.

 

Kokie dalykai lieka festivalio paraštėse, apie kuriuos galbūt viešumoje nekalbame arba galbūt per retai užsimename?

Kas labai dažnai lieka nuošalyje ir šešėlyje – tai visas labai didelis darbo su festivaliu ledkalnis. „Sirenos“ įvyksta per dvi tris savaites, tačiau darbas prie festivalio trunka visus metus. Visi žmonės, kurie labai įvairiais būdais ir tekstais prisideda prie festivalio organizavimo, visa „Sirenų“ komanda yra labai svarbi. Apskritai matau labai daug tokio kolektyvinio darbo potencialo ir perspektyvos. Norėtųsi, kad Lietuvos kultūroje, ypač kultūros organizacijose, vyrautų kur kas mažesnis autoritarinis valdymas ir kad būtų daug labiau leidžiama žmonėms, kurie dirba komandoje, atsiskleisti. Norėčiau, kad būtų mažiau dėmesio skiriama vadovui, „Vadui“ (kaip šiuo atveju esu ir aš). Norėtųsi, kad būtų matomi visi žmonės, be kurių indėlio toks festivalis negalėtų įvykti. Juk kultūrinės įstaigos – kaip skruzdėlynai, jos yra daugiagalvės ir daugiaburnės, ir man atrodo labai svarbu, kad mes to nepamirštume. Nes tik toje bendroje mūsų kūrybinėje kolektyvinėje mąstymo erdvėje ir randasi patys gražiausi dalykai.