Teatras
Aktorius Artūras Dubaka vaidino tokiuose spektakliuose kaip „Brūzgynų eilės“ (rež. Kristina Mauruševičiūtė, „Teatro istorijos“, 2022), „Apie ką visa tai?“ (rež. Balys Ivanauskas, „Teatras P“ ir Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Kissmas“ (rež. Teklė Kavtaradzė, „Menų spaustuvė“, 2021), „Krimst krimst“ (rež. Severina Špakovska, „Vėjų teatras“, 2019), „Oneginas“ (rež. Juliana Laikova, „Teatras P“, 2017), „Pakalnučių metai“ (rež. Redita Dominaitytė, „Knygos teatras“, 2016), „Hybris“ (rež. Krzysztofas Zanussi, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2016), „Rūkas virš slėnių“ (rež. Raimundas Banionis, JMDT, 2016), „Savižudis“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Vilniaus mažasis teatras, 2014), „Namisėda“ (rež. Tuminaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2012) ir kt. Kartu su Baliu Ivanausku rengia poetinius vyksmus ir yra vienas iš „Teatro P“ įkūrėjų.
Vaidybą baigėte Vilniaus kolegijoje, Eglės Gabrėnaitės kurse. Kodėl rinkotės studijuoti muzikinį teatrą?
Ten stodamas negalvojau būti rimtu aktoriumi. Tiesą sakant, ir dabar apie tai nemąstau, priskiriu save prie gerąja to žodžio prasme nerimtų aktorių. Norėjau studijuoti ką nors, kas būtų tiesiog smagu. Mokykloje daug dainavau ir šiek tiek vaidinau, todėl mane ir patraukė muzikinio teatro studijos. Tais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) rinko rimtą kursą tuometiniam Lietuvos rusų dramos teatrui, ir mano širdis neuždainavo, tad ten nestojau. O vėliau gyvenime viskas labai gerai susiklostė, studijuodamas sutikau ir savo žmoną aktorę Aurą Garmutę. Taigi manau, kad buvo lemta ten atsidurti, ir aš tos lemties paklausiau.
Tris mėnesius stažavotės Michailo Čechovo studijoje JAV. Kodėl nusprendėte ten vykti?
Po studijų kolegijoje, nors ir turėjau atsidavusią ir mylinčią dėstytoją, pajutau, kad man trūksta sistemos – nežinojau, kaip vaidinti be dėstytojų pagalbos. Svarsčiau, jei Gabrėnaitė turėtų teatrą ir ten vaidinčiau, būtų puiku, bet kaip reikės pačiam būti? Pradėjau ieškoti visokių stažuočių, seminarų, stovyklų. Vienoje jų susipažinau su Michailo Čechovo sistemos dėstytoju amerikiečiu Lenardu Petit. Jis mane sužavėjo savo dėstymo metodu ir požiūriu į aktoriaus profesiją. Tuomet sugalvojau vykti pas jį į intensyvius mokymus JAV. Mokymai buvo nuostabūs, viskas sisteminga ir demistifikuota. Supratau, kad iki tol apie teatrą mąsčiau kaip apie kažkokią mistinę jėgą, kurią turi pajusti arba ne. Jei nepajauti, imi kvestionuoti savo profesiją. Per mokymus ėmiau mąstyti kitaip, išmokau sistemingai ir žemiškai žvelgti į vaidmens kūrimą.
Vėliau gilinote žinias apie Michailą Čechovą ir pats rengėte mokymus. Kuo ši asmenybė taip patraukė?
Michailas Čechovas buvo be galo pozityvi ir meilės kupina asmenybė. Vienas pagrindinių jo scenos principų buvo mylėti kiekvieną žmogų. Jis pats taip mokė, o vėliau tai perėmė ir jo mokiniai. Šiuo aspektu Čechovas mane ir patraukė. Ir jo sukurta vaidybos sistema yra labai veiksminga, išlaisvinanti kūrybinį, neracionalųjį pradą. Per vieną iš stažuočių susipažinau su vienintele dar gyva tiesiogine Čechovo mokine Joanna Merlin ir prašiau, kad papasakotų apie jį. Labiausiai įstrigo tai, kad jis nesakydavo neigiamų pastabų. Pavyzdžiui, jei aktorius suvaidino kažkaip pro šalį, Čechovas nuoširdžiai ir šiltai tardavo: „Oho, tai buvo labai įdomu! – Ir pridėdavo: – O dabar pabandykime šiek tiek kitaip.“
Šešerius metus dėstėte vaidybą Vilniaus kolegijoje. Kaip sekėsi pereiti nuo studento prie dėstytojo pareigų?
Viskas vyko laipsniškai. Iš pradžių buvau Gabrėnaitės asistentas, paskui dėstėme kartu su žmona Aura ir aktore Brigita Arsobaite-Dalgėde. Dėstydamas daug ką patyriau ir augau. Buvo labai įdomu dalintis savo turima patirtimi ir naujai atrasta Michailo Čechovo sistema. Žmona tuo metu buvo ką tik baigusi aktorystės studijas Maskvoje ir turėjo bagažą labai įdomių eksperimentinių vaidmens analizės būdų, tad tai ir perdavėme studentams. Taip pat eksperimentavome, ieškojome. Vėliau tas etapas baigėsi, ir nebedėstome. Toks jausmas, kad viskuo, kuo norėjau, jau pasidalinau, ir man to užteko. Gal kada nors sugrįšiu, laikas parodys.
Galiausiai pasirinkote magistrantūros studijas LMTA. Kodėl jų reikėjo ir ką jos davė?
Kadangi magistrantūra – ne bakalauras, studijos kardinaliai gyvenimo nepakeitė ir kažkokio svarbaus įvykio neatnešė. Suviliojo tai, kad magistrantūroje orientuojamasi į individualius ieškojimus, eksperimentus ir mokymąsi į tą patį klausimą pažvelgti iš skirtingų kampų. Buvo tikrai įdomus etapas, nestandartinės paskaitos. Taip pat mūsų kurse buvo galima išties atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti, jaustis išgirstam ir priimtam. Vėliau dėl pandemijos tapo sudėtinga, kai kurios paskaitos prarado žavesį, kai kurios dingo, mano gyvenime taip pat vyko pokyčiai, tad galiausiai baigiau studijas susiklosčius šiokiam tokiam chaosui ir neaiškumui. O ir gynimai vyko nuotoliniu būdu, todėl nebuvo jokio taško pojūčio, atrodo, lyg tai liko neišspręsta. Dabar vis paklausiu savęs, ar man reikėjo šių studijų, ir tvirto atsakymo neturiu.
Su aktoriumi Baliu Ivanausku įkūrėte „Teatrą P“. Kaip jis atsirado ir kodėl rinkotės būtent poeziją?
Pirmiausia sukūrėme „Vakarą P“ – mūsų pirmąjį poetinį vyksmą. Studijuodamas kolegijoje kūriau dainuojamąją poeziją, o Balys bandė stoti į LMTA ir kai nepavyko, norėjo sukurti kokį nors pasirodymą, palaikyti aktorinę formą. Draugai nebuvome, tik žinojome vienas kitą iš matymo. Netyčia vėlų vakarą susitikome gatvėje ir Balys pasiūlė prisidėti prie kažkokio pasakų spektaklio, kuriame kurčiau muziką. Jau susitikus repetuoti Balys pasakė, kad pasakų nebenori ir kad skaitysime Gintaro Grajausko poeziją. Apsidžiaugiau, nes poezija man arčiau širdies. Tuomet pastebėjau, kad mes tik dviese. Balys sakė, kad vėliau prisidės daugiau žmonių, jie ateidavo, bet galiausiai likome dviese. Tad mūsų pradžia tokia keista, šiek tiek nejauki ir iš šalies žvelgiant juokinga. „Vakaras P“ buvo kreivas, ne iki galo baigtas, ir nei žiūrovams, nei mums nebuvo visiškai aišku, kas tai yra.
Po trejų metų nusprendėme su tuo darbeliu atsisveikinti, ir staiga, lyg tyčia, gavome daug pasiūlymų jį rodyti. Tada supratome, kad čia ne pabaiga, o visiškai priešingai. Mintyse buvo dar keli poetiniai vyksmai. Suvokėme, kad turime kurti pavadinimą ir įteisinti savo teatrą. Atsigręžę į pradžią supratome, kad esame „Teatras P“. Išbandėme daug: buvo ir prozos, ir klasikos kūrinių, bet jie nubyrėjo, o poezija, muzika ir istorijos išliko kaip ašis – teatro ir mūsų. Tikriausiai Balys papasakotų viską kitaip, bet tai ir yra įdomu.
Jei pasižiūrėtume atgal, ką per daugiau nei dešimtmetį su „Teatru P“ pavyko nuveikti?
Sukūrėme „Vakarą P“, kuris iki šiol yra populiariausias mūsų kūrinys, atradome poetinio vyksmo žanrą, sukūrėme du didesnio masto spektaklius, kurių jau neberodome. Sukūrėme dar tris poetinius vyksmus. Perėjome pėsčiomis Lietuvą. Gavome Laimono Noreikos vardo apdovanojimą kaip geriausi „Poezijos pavasario“ aktoriai-skaitovai. Laimėjome Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą. Pastatėme spektaklį Kauno miesto kameriniame teatre. Ir dar daug dalykų – mokymai, dirbtuvės, renginiai, projektai. Dar suorganizavome pirmąjį poetinio vyksmo festivalį „Viskas P“. Kai žiūriu atgalios, atrodo visai įspūdinga, dabar taip pat įspūdingai reikia judėti pirmyn.
Daug kalbate apie muziką – kokią vietą ji užima jūsų darbuose?
Muzika yra pagrindinė mano kūrybinė išraiška, ją kuriu dar nuo mokyklos laikų. Man ji visada buvo mielesnė už teatrą. Kai repetuodami ieškome, kaip reikėtų sakyti eilėraštį, visada būna gera, kai dingteli: „O gal čia daina?“ ir staiga jis atsirakina. Muziką kuriu visiems „Teatro P“ darbams. Taip pat turiu savo autorinį vakarą, kuriame dainuoju tai, kas man kuriasi, kai nėra jokių gairių. Ne veltui sakoma, kad muzika – paveikiausias menas. Tiek dainų kūrimas, tiek atlikimas man yra sielos apsivalymas.
Esate prisijungęs prie iniciatyvos „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“. Kodėl?
Prisijungiau prieš kelerius metus – man patiko jų misija ir norėjau išmokti klounados principų. Taip pat viena draugė vis siųsdavo kvietimą į atranką ir sakė, kad tikčiau. Tad nuėjau ir tikau.
Ši veikla atrodo reikalaujanti psichologinio pasiruošimo. Kaip jis vyksta ir ką išgyvenate po apsilankymo ligoninėse?
Tikrai taip, pasiruošimo reikia. Sunkiausia buvo iš pradžių, kai nežinojau, ar pajėgsiu palaikyti gerą nuotaiką sunkiomis ir slegiančiomis aplinkybėmis. Tačiau visai greitai pajutau malonumą linksminti matydamas tiesiogines žmonių reakcijas. Dažniausiai po apsilankymo ligoninėse išeinu šiek tiek pavargęs, bet kartu ir įsikrovęs. Tiesa, dabar daugiausia einu į senjorų socialinės globos namus ir pabėgėlių centrus, bet jausmas panašus.
Kai tiek daug skirtingų veiklų – ar nesunku viską derinti? Ar nesinori „išsigryninti“?
Gryninu ir nuolat permąstau savo veiklas. Vis dėlto galiausiai suprantu, kad mano gyvenime nėra nesuderinamų dalykų. Aktorystė padeda atskleisti muziką, muzika padeda mano klounui, klounada – buvimui scenoje ir t.t. Viskas viską pastiprina.
Ar stebite kolegų darbus? Kokius kūrėjus galėtumėte išskirti?
Su žmona auginame dvi mažas mergaites, todėl dabar neturime daug laiko meno renginiams. Kai jo atsiranda, dažniausiai einame į kiną. Pastaruoju metu stebėjau būtent lietuvišką kiną, kuris, manau, padarė didelį kokybinį šuolį. Taip pat per šiuos trejus metus aplankiau nemažai spektaklių, skirtų kūdikiams ir mažyliams. Labai patiko Žilvino Beniušio „Meškis ir žąsis“. Šiuo metu esu šiek tiek atitolęs nuo teatro aktualijų, galbūt dėl to su Baliu pajutome, kad reikia kurti poetinį vyksmą mažyliams.
Kokie meniniai planai laukia?
Dabar kuriu dainas savo autoriniam vakarui. Taip pat su Baliu įrašinėjame „Teatro P“ dainas, kurias paleisime į viešąją erdvę. Teatre laukia naujos premjeros vaikams. Ateityje tikiuosi dar daugiau autorinės muzikos ir platesnių auditorijų.
Dėkoju už pokalbį.
