Prikeltos istorijos blyksniai

Ketvirtasis artistinių iniciatyvų festivalis „Salve“, vykęs Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje Vilniuje, buvo skirtas Vilniaus 700 metų jubiliejui ir Miko Petrausko 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Tarp kitų programų rugsėjo 24 d. buvo rodoma režisierės Eglės Tulevičiūtės muzikinio spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ premjera. Du seansai nedidelę salę sausakimšai pripildė publikos, gyvai reagavusios į veiksmą. Penki veikėjai sukūrė dinamišką, geros nuotaikos sklidiną atmosferą. Jauki istorinės vietos aplinka, kupina tiesioginių sąsajų (ponia Peseckaitė-Šlapelienė buvo pirmosios M. Petrausko operos „Birutė“ solistė), ir daiktai, fotografijos – patefonas, grojantis Amerikoje įrašytą dainą, arbatos servizas, operos „Eglė žalčių karalienė“ partitūra, pianinas – sąlytį su to meto lietuvių šviesuomenės ratelio gyvenimu padarė apčiuopiamą.

Pagrindinį personažą, pasakojantį savo gyvenimo istoriją per svarbiausius faktus, datas, linksmas istorijas ir sukurtus kūrinius – Miką Petrauską, – įkūnijo aktorius Kristijonas Siparis. Grimu, gestikuliacija, pozomis, žavinga tartimi ir būdingu tam laikmečiui bei Amerikoje dvidešimt metų gyvenusiam išeiviui žodynu buvo sukurtas įsimintinas kompozitoriaus paveikslas. Kartkartėmis padiriguodamas batuta, įterpdamas šių dienų aktualijų, Sipario personažas vedė kitus dalyvius per muzikinį veiksmą: iš JAV kartu atvykęs duetas, Polas (Povilas Padleckis, tenoras) ir panelė Džein (Eglė Perkumaitė, fortepijonas), atstovavo išsilavinusiai pusei, o spektaklį pasakojimu, daina ir smuiku pradžioje ir pabaigoje sujungę du vaidilas primenantys valstiečiai (aktorius Saulius Sipaitis, smuikininkas Andrius Pleškūnas) – liaudžiai, kurią Mikas stengėsi šviesti ir lavinti.

Režisierė parinko įvairaus žanro kūrinių, atspindinčių kompozitoriaus prioritetus ir profesionalų kelią, jo pomėgius bei siekius. Nors choro ji negalėjo parodyti (jį atstojo visų penkių sudainuota Čiurlionio „Beauštanti aušrelė“), su fortepijono akompanimentu nuskambėjo keletas Vakarų klasikų arijų, Žilvino arija iš M. Petrausko operos „Eglė žalčių karalienė“, arija iš operetės „Consilium Facultatis“, o pradžioje Sipaitis atliko Vaidilos dainą iš operos „Birutė“. Kadangi M. Petrauskas svajojo sukurti liaudies operą, o, pasak jo, „visas mūsų turtas yra liaudies daina“, spektaklyje ji buvo išaukštinta jo žodžiais, šmaikščia amerikiečių dainavimo kritika ir palyginimu su lietuvių atlikimo estetika, taip pat Piemens daina, „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“.

Tulevičiūtės teatras „Arbatvakariai“ per vienuolika metų jau yra parodęs daugiau nei dvidešimt gyvų istorijų-spektaklių, kurių koncepcija unikali, nes jų metu stengiamasi atkurti kuo autentiškesnę dvasią ir aplinką, net to meto virtuvę, kuria publika gali pasimėgauti ir taip pat gyvai dalyvauti veiksme. Atkurta namų salono idėja, ne tik prikeliant meniniam gyvenimui patį muziejų, Šlapelių namą, padovanotą miestui, bet ir pristatant Lietuvai nusipelniusių asmenybių veiklą, aktualizuoja istorinę atmintį ir padaro ją prieinamą, jaukią ir patrauklią. Šie spektakliai turi svarbią edukacinę reikšmę, jie tęsia lietuvybės židinio tradiciją, todėl būtų sveikintina, jei juos galėtų pamatyti kuo platesnė jaunųjų žiūrovų auditorija.