Animalistinė pasakaitė

Likus keletui dienų iki spektaklio „Šuo ir beždžionė“ premjeros, Oskaro Koršunovo teatrui (OKT) minint dvidešimt penkerių metų sukaktį, įvyko jubiliejinė konferencija, šūkiu „25-eri nepasidavimo metai“ uždavusi toną naujam sezonui. Tačiau po ne itin kokybiško pastarųjų metų repertuaro ir vidutiniškos naujo sezono pradžios – estų režisieriaus, per savo karjerą pastačiusio daugiau nei šimtą spektaklių, vieno garsiausių savo šalies teatro kūrėjų Priito Pedajaso spektaklio „Šuo ir beždžionė“ premjeros – kyla klausimas: ar OKT vis dar maištauja?

Istoriškai žvelgiant, žmonijai sunkūs, lūžiniai laikotarpiai mene atsispindėjo bėgimu nuo tikrovės. Po didžiųjų XX a. karų teatre susiformavo siurrealizmo ir simbolizmo kryptys, populiarus tapo absurdo teatras. Šią tendenciją galima pastebėti ir dabartiniame Lietuvos teatro kontekste, stipriai paveiktame Ukrainoje vykstančio karo, tad komiška, lengvo turinio pasakėlė „Šuo ir beždžionė“, OKT studijoje parodyta rugsėjo 16, 17 d., į šią tendenciją idealiai pataiko.

Lietuvos scenoje pamatyti aktorių, vaidinantį gyvūną, gana retas reiškinys. Vieną pastarųjų kartų tai įvyko prieš metus režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklyje „Equus“, aktoriui Laurynui Jurgeliui vaidinant arklį. Šis Brazio spektaklyje turėjo mitologine, mistine migla apgaubtą prasmę, tad Jurgelio vaidmuo toli gražu netapo tiesioginiu bandymu realistiškai perteikti gyvūno psichofiziką. O toks tiesmukas gyvūnų vaidmenų kūrimas, su kuriuo susiduriame spektaklyje „Šuo ir beždžionė“, artimesnis vaikų ir jaunimo teatro logikai, dažniau matomas šiai auditorijai skirtuose pasirodymuose.

Estų režisierius Pedajasas Lietuvoje lankosi nebe pirmą kartą: 1988-aisiais Šiaulių dramos teatre jis sukūrė spektaklį „Paskutinės dvi valandos“, 1996-aisiais – „Sagą apie Gestą Berlingą“ Jaunimo teatre. 2000-aisiais Estijos dramos teatre režisavo legendinį spektaklį „Popis ir Huhu“ pagal žinomo estų rašytojo Friedeberto Tuglaso to paties pavadinimo apsakymą. Po dvidešimt trejų metų gerokai pasikeitęs, su ne tokia pompastiška scenografija, be išgrimuotų aktorių veidų šis spektaklis atgijo OKT scenoje.

Vos įžengę į kamerinę, tvankią OKT Studijos salę išvystame forma telefono būdelę primenantį metalinį narvą, prašmatnų barokinį krėslą ir gremėzdišką stalą, niša po juo paversta šuns guoliu (scenografė Aleksandra Jacovskytė). Ima skambėti pakili, epiška, linksmai žaismingo ritmo muzikėlė (kompozitorius Pedajasas), bylojanti apie pasakiškai lengvabūdišką, kone Hugh Loftingo knygos „Daktaro Dolitlio kelionės“ nuotaiką ir sentimentus vaikystei keliančią spektaklio atmosferą.

Kūrinio siužetas nesudėtingas: pirmoje scenoje pasirodo šeimininkas (Saulius Siparis), kuris, išėjęs iš kambario, daugiau negrįžta, vieni namie lieka jo augintiniai – šuo (Karolis Norvilas) ir beždžionė (Eglė Mikulionytė). Gyvūnai ima tyrinėti aplinką, ieško tarpusavio santykio, pasibaigus maisto atsargoms pradeda išlikimo kovą. Tai visiškai ne žodinis teatras, psichologinių vaidmenų čia taip pat nėra: pusantros valandos aktoriai išsijuosę juokina publiką, pasitelkdami vien klounados ir pantomimos artileriją. Nors šie lakoniški „nuėjau-paėmiau-pajudinau“ etiudai kartais net sujaukia teatrinę iliuziją veiksmų nereikšmingumu, stebėti sceninį vyksmą vis tiek įdomu dėl aktorių su žiūrovais kuriamo ryšio ir ekspresyvių jų energijos pliūpsnių.

Jono Jurašo pastatymuose Nacionaliniame Kauno dramos teatre sukūrusi Barborą („Barbora“, 2014), Eleną („Balta drobulė“, 2012) ir Antigonę („Antigonė Sibire“, 2010), naujajame OKT spektaklyje Mikulionytė vaiposi ir čiaumoja salotą kaip tikra beždžionė. Vaidmeniui atsidavusi scenos profesionalė, maksimaliai susiaurinusi savo poreikių piramidę, mojuoja rankomis, spjaudosi, tad beždžionės personažas publiką ne tik įtikina, bet ir įdėmiai prikausto žvilgsnį per visą spektaklio trukmę.

Norvilas scenoje kuria šunžmogį – tokį nei šunį, nei žmogų. Viename etiude šuo, „rankose“ laikydamas šeimininko paltą, valso žingsneliu siūbuoja į šalis, ilgesingai žvelgdamas į tolį. Imu svarstyti, ar tai režisieriaus sumanymas vaizduoti žmogiškai protingą šunį, ar iš vaikiškos literatūros atėjęs kanonas. Norvilo šunį sunku perprasti, tarsi paties aktoriaus viduje išryškėja vidinis konfliktas – toks ypatingas, kokio atitikmeniu galėtų tapti nebent Džekilo ir Haido atvejis. Paklusnus ir ištikimas augintinis, išėjus šeimininkui, neprisideda prie chaotiško beždžionės maišto. Jo viduje verda tragedija. Šuo jokiu būdu negali būti sau šeimininku. Jis bando reikalauti beždžionės perimti šeimininko pozicijos vairą, pavyzdžiui, mėgindamas supažindinti ją su pagalio ar audeklo mėtymo žaidimais, tačiau jai toks galios vaidmenimis pagrįstas dūkimas nė motais.

Skirtingų kartų aktorių tandemui strakaliojant scenoje išryškėja disonansas tarp Mikulionytės ir Norvilo požiūrio į personažus. Beždžionė kur kas tikroviškesnė, kupina šiam gyvūnėliui būdingo atsainumo, impulsyvumo, o jos kompanionas šuo – neužtikrintas, išsiblaškęs, nerandantis vietos pasikeitus įprastoms namų taisyklėms. Iš aktoriaus pauzių, padvejojimų juntamas noras išeiti iš zoologinio šaržo ir griebtis pažįstamo psichologinio teatro, metafizinio gylio.

Sceninis veiksmas prieštarauja spektaklio aprašymui: gyvūnai taip ir nepersikelia į metaforų, galbūt galėjusių ištraukti veiksmą iš kamerinės OKT erdvės į globalų kontekstą, krantą. „Šuo ir beždžionė“ lieka vodevilį primenanti animalistinė pasakaitė, lengvo turinio komedija, puikiai tinkama poilsiui po sunkios darbo dienos.

Pokyčiams kviečiančio OKT teatro nebėra, „Šuo ir beždžionė“ parodo, kad tendencijos čia nebekuriamos, o vien tik bandoma nepavėluoti į traukinį.