7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Milda Brukštutė

Lietuviškos dulkės

Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Ten, kur laikas sustojęs, niekas mūsų nelaukia. Ir vargiai, net jei sakoma priešingai, galime pasijusti laukiami. Prarūgęs kaip stovintis vanduo sceninis laikas geba ne tik giliai įklampinti prieš jį ir jame atsidūrusį žiūrovą, bet ir kartu palikti jį nieko nepešusį, išvargintą, bet nepriliestą.

Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“, rodos, tikslingai atstumia. Nors savo pavadinimu jis lyg ir prašosi būti atrastas, turiniu taip ir nesuteikia vilties, kad yra ką atrasti. Praktiškai nėra šansų įsijausti į pačią istoriją – audėjo kapo paieškas. Atrodo, kad siužetas čia tėra pretekstas susieiti, kad jis – tik atminties simbolis, kuriuo mojuojama norint pažadinti ir tuo pačiu metu nuslopinti mūsų pačių individualius prisiminimus.

Ši istorija, sulipdyta iš Seumaso O’Kelly apysakos „Audėjo kapas“ ir Balio Sruogos bei Ovidijaus eilių fragmentų (inscenizacijos autorius Rolandas Kazlas), padiktuoja spektaklio erdvę – tai kapinės. Lyg jų būtų negana, scenoje nuolat trinasi ir du šviežios mirties pranašai, duobkasiai (Imantas Precas ir Dainius Tarutis), bet kurią akimirką pasiryžę ne tik ką nors iškasti, bet ir pakasti. Taip tiesmukai, nors, atrodo, be humoro, čia kėsinamasi palaidoti pačią Lietuvą ar bent jau jos praeitį, šaknis. Ore tvyro ne tiek kapinių, kurios galėtų nuteikti egzistenciškai-filosofiškai, kiek laidotuvių, sumišusių su pareiga ir buitimi, atmosfera. Ji ir verčia atsiriboti, užsidaryti, atmesti.

Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Scena iš spektaklio „Atrask mane“. D. Labučio nuotr.
Rengėjų inf.

No Theatre kviečia į „Ne teatro” festivalį

Šį sezoną teatro judėjimas „No Theatre” paruošė netikėtumą savo gerbėjams: visų iki šiol sukurtų teatro judėjimo darbų retrospektyvą, kuri suguls į „ne teatro“ festivalį „NO FEST”. 


Nuo spalio vidurio iki lapkričio pabaigos, publika turės galimybę apsilankyti visuose režisieriaus Vido Bareikio ir „No Theatre” kūrybinės komandos sukurtuose darbuose. Dalis darbų bus rodomi gyvai, o su kitais – publika bus supažindinama specialių  video peržiūrų metu, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje.

 

Ramunė Balevičiūtė

Nuskausmintas karo blogis

Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Miškinis“ Vilniuje

Argi ne iškalbinga, kad abu Nacionaliniai dramos teatrai sezonus pradėjo premjeromis, analizuojančiomis karo temą? Ir Valterio Sīlio „Miškinyje“ (KNDT), ir Árpádo Schillingo „Didžiame blogyje“ (LNDT) – tik viename tiesiogiai, o kitame – „tarp eilučių“ – nuskamba klausimas: „O ką tu darytum, jei rytoj prasidėtų karas?“ Labai gerai, kad teatras kelia tokius klausimus, nes, reikia pripažinti, kad ir kiek daug būtų kalbama, jog šiandien grėsmė realesnė ir daug labiau priartėjusi negu kada nors anksčiau, vis tiek karas daugeliui iš mūsų, nepatyrusių jo tiesiogiai, atrodo virtualus. Kiek tokią vidinę akistatą spektaklių kūrėjams pavyksta sukurti – kitas klausimas.

 

Nors siekia panašaus tikslo, kelius jo link „Miškinio“ ir „Didžio blogio“ kūrėjai renkasi visiškai skirtingus. „Didį blogį“ laikyčiau rizikingu kūrybiniu eksperimentu, tačiau jokiu būdu nesutikčiau su kolegomis, sulyginusiais jį su propaganda. Juk spektaklis ne tik įkūnija akivaizdžią tiesą, kad karas yra „didis blogis“, bet ir į dienos šviesą išvelka tai, ko nenorėtume apie save žinoti. Savo alegoriškumu ir įžvalga, kad žmogus yra pats žiauriausias gyvūnas, man „Didis blogis“ priminė pernykštį Schillingo tautiečio Kornélio Mundruczó filmą „Baltas dievas“. Tokį meną sunku ir nemalonu žiūrėti, ir jis negali būti vertinamas vienareikšmiškai.

Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Kristina Steiblytė

Vien tik meilės negana

Du spektakliai Lietuvos rusų dramos teatre

 

Lietuvos rusų dramos teatras sezoną pradėjo dviem debiutais: Lietuvoje debiutuojančio latvių režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatyta nauja Ivano Vyrypajevo pjese „DreamWorks“ ir pradedančios režisierės Kornelijos Krasilnikovaitės darbu pagal Antoną Čechovą „Meška“. Net neabejoju, kad abu spektaklius atras žiūrovai, galintys džiaugtis ne tik tekstais, bet ir vaidyba, vaizdais. Vis dėlto kaip tik tai man ir pasirodė mažiausiai įdomu abiejuose darbuose. Kalbant apie tekstus, į akis krinta abiejuose dominuojanti prarastos ir atrastos meilės tema. Čechovo tekste ugninga, nors ir pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos gedėti moteris (Juliana Volodko) sužavi moterimis ir meile nusivylusį savo velionio vyro skolintoją (Telmanas Ragimovas). Vyrypajevo dramoje pasakojama istorija komplikuotesnė. Čia Deividas (Valentinas Krulikovskis) myli savo mirusią žmoną Merilę (Jevgenija Rusakova), jis ir jo draugai kalbasi apie budizmą, o sykiu pagal Merilės prieš mirtį sugalvotą planą Deividas iš tikrųjų mokomas. Vyrypajevo tekste taip pat yra vietos svarstymams apie gyvenimą, draugystę, vyriškumą, svajonių išsipildymą ir visi jie pateikiami muilo operos stiliumi, kur vieną netikėtą siužeto vingį keičia kitas, melas ir neištikimybė baigiasi mirtimi, o pabaigoje pagrindinis veikėjas išmoksta svarbią gyvenimo pamoką ir pagaliau pradeda iš tikrųjų mylėti.

Iš kairės: Aleksandras Špilavojus, Maksimas Tuchvatulinas ir Viačeslavas Mickevičius spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Iš kairės: Aleksandras Špilavojus, Maksimas Tuchvatulinas ir Viačeslavas Mickevičius spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas spektaklyje „Meška“.J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas spektaklyje „Meška“.J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas ir Juliana Volodko spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas ir Juliana Volodko spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Valentinas Krulikovskis ir Inga Maškarina spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Valentinas Krulikovskis ir Inga Maškarina spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Iš kairės Valentinas Krulikovskis, Aleksandra Metalnikova, (sėdi) Anastasija Pavlova, Inga Maškarina, Aleksandras Kanajevas, Dmitrijus Denisiukas, Valentinas Kirejevas ir Viačeslavas Lukjanovas spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Iš kairės Valentinas Krulikovskis, Aleksandra Metalnikova, (sėdi) Anastasija Pavlova, Inga Maškarina, Aleksandras Kanajevas, Dmitrijus Denisiukas, Valentinas Kirejevas ir Viačeslavas Lukjanovas spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Viačeslavas Lukjanovas ir Valentinas Kirejevas. spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Viačeslavas Lukjanovas ir Valentinas Kirejevas. spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
NKDT inf.

Solė ir močiutės

 

  „Solė ir močiutės“ – interaktyvus spektaklis vaikams, kuriame žaidžiama ir kuriama kartu su mažaisiais teatro gerbėjais. Nuoširdumo ir pozityvumo fone ruonis džiugina žiūrovus akrobatiniais triukais, o trys močiutės šamanės gyvenančios paslaptingoje Šiaurėje vaikams suprantama kalba atskleidžia receptą, kaip džiaugtis net trumpiausiomis akimirkomis, išmokti mylėti ir vertinti vienas kitą.

 

Lina Klusaitė

Kur baigiasi nuoširdumas?

„Sirenų“ festivaliui pasibaigus

Gyvename viešų paslapčių laikais, kai visuomenė atsipalaiduoja užsiimdama psichoanalize, o menas suvokiamas ne tik kaip gera pramoga, bet ir kaip per viešą išpažintį atliekama saviterapija. Šiandien viešas atviravimas yra kone ryškiausia šiuolaikinio meno tema, įskaitant ir teatrą. Čia vis dažniau kalbama apie patyrimą, atsivėrimą, įsiklausymą, nuoširdumą. Viliamasi, kad atpažintas nesumeluotas gyvenimo turinys grąžins teatrui prasmės pažadą. Ir iš tiesų, kuo dar gali nustebinti scenos menas, visą praėjusį šimtmetį atakavęs žiūrovus įvairiausiais efektais, šokiravęs, gluminęs, kėlęs revoliucijas. Nebent atvirumo paieškomis ir persikėlimu į privačią erdvę.

 

Šiemetinio teatro festivalio „Sirenos“ organizatoriai, šią stebimą teatro tendenciją pavertę užsieninės programos ašimi, kvietė atsigręžti į menininkų pasakojamas asmenines istorijas, patirti nesumeluotą, nuoširdų išpažinties jaudulį. Juk kas gali jaudinti labiau nei scenoje „išklojamas“ menininko gyvenimas, intymūs atsiminimai, kito žvilgsniui pateikti vieši prisipažinimai. Vis dėlto dabartiniame pasaulyje, kur gyvenimas vis labiau tampa teatru, o teatras gyvenimu, kur tikrovė – tik kaukės metafora ir nieko nėra tikro, atvirumas ir nuoširdumas lengvai virsta paklausia preke. Būtent tai parodė ne vienas „Sirenų“ užsienio spektaklis, tarsi per klaidą patekęs į pagrindinę festivalio programą, stebinęs savo blankumu, neprofesionalumu, tačiau vis dar apibūdinamas magišku „post“, atveriančiu kelią į pripažinimą. Teisybės dėlei reikėtų prisiminti, kad postdraminis teatras, XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais išaugęs iš performanso meno, atsiradęs kaip priešprieša prasmes ir idėjas generuojančiam siužetiniam teatrui, žavėjo kūniškumu, energija, vizualumu, konceptualumu – visu tuo, ką vadiname režisūrine išmone ir profesionalumu. Šiandien jau matome, kaip postdraminė scena virsta puikia terpe rastis netalentingiems, teatro vardu prisidengusiems atlikėjams. Kai teatras deklaruoja neturįs aiškios krypties, apibrėžtų senumo ir naujumo kriterijų, pats save kartoja, perkuria, mėgdžioja ir iš savęs šaiposi, turėti ką pasakyti tampa savotišku iššūkiu, įveikiamu tik talentingiems kūrėjams.

„Orchidėjos“, D. Matvejevo nuotr.
„Orchidėjos“, D. Matvejevo nuotr.
„Nekalbame, kad mus suprastų“, D. Matvejevo nuotr.
„Nekalbame, kad mus suprastų“, D. Matvejevo nuotr.
„Nekalbame, kad mus suprastų“, D. Matvejevo nuotr.
„Nekalbame, kad mus suprastų“, D. Matvejevo nuotr.
„Plaučiai“, D. Matvejevo nuotr.
„Plaučiai“, D. Matvejevo nuotr.
„Orchidėjos“, D. Matvejevo nuotr.
„Orchidėjos“, D. Matvejevo nuotr.
„Senasis vienuolis“, D. Matvejevo nuotr.
„Senasis vienuolis“, D. Matvejevo nuotr.
Dalia Karatajienė

Tarp dailės ir teatro

Magiška knyga apie Vitalijaus Mazūro aukso amžių

Audronė Girdzijauskaitė – viena iš tų teatro kritikių, kurios nevengė ir nevengia apeiti kebloko teatro komponento – scenografijos. Kebloko todėl, kad dailėtyrininko žvilgsnis į scenografiją paprastai redukuoja dramaturginius, režisūrinius jos aspektus, o teatrologų akys tik juos ir temato, neretai sumenkindamos plastinius, stilistinius scenografijos bruožus. Tačiau kai kalbama apie lėlių teatrą, dailininko kūryba negali būti aptariama tik vienu kuriuo nors požiūriu, nes jame vizualumas yra kaip niekur kitur susijęs su režisūra. Todėl netenka stebėtis, kad neseniai dienos šviesą išvydusi A. Girdzijauskaitės knyga „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ („Kultūros barai“, 2015) – keliasluoksnė. Joje Vitalijaus Mazūro kūryba išsamiai aptariama iš abiejų perspektyvų, o gausiai iliustracijomis papildytas tekstas įtaigiai bei gyvai atkuria metaforinio V. Mazūro teatro spektaklių atmosferą. Knyga leidžia paprieštarauti įsitikinimui, jog spektaklių neįmanoma atpasakoti žodžiais. Suprantama, kad jokia knyga iš tikrųjų nepretenduoja teatro istorijoje užimti jau neberodomo spektaklio vietos, tačiau akivaizdu ir tai, kad verbaline forma įamžinamas spektaklių likimas yra susijęs ne tik su kūrėjo, apie kurį rašoma, talentu, bet ir su rašančiojo meistryste.

Daiva Šabasevičienė

Gyvenimo kontrapunktas

Jubiliejinis Juozo Budraičio spektaklis

Jubiliejaus išvakarėse Juozas Budraitis (g. 1940 10 06) suvaidino pastaruoju metu įdomiausią savo vaidmenį – Krepą Samuelio Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“. Spektaklis, kurį 2013-aisiais OKT teatre pastatė Oskaras Koršunovas, tapo metafiziniu seansu ne tik pačiam monodramos atlikėjui Juozui Budraičiui, bet ir žiūrovams. Ne tik dėl Oskaro Koršunovo sugebėjimo perskaityti garsaus airių rašytojo poetiką, bet ir dėl aktoriaus ir režisieriaus sceninio dialogo, peraugusio į poetinį monologą.

 

Juozas Budraitis, dar 9-ajame dešimtmetyje savo didžiuosius vaidmenis sukūręs tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre – Statytoją Solnesą, Šarūną, Leniną, Herėją, Ričardą II – tarsi suskaldė spektaklius: monumentaliuose, epiniuose, istoriniuose kūriniuose buvo vaidinami tragiški monospektakliai. Tie spektakliai buvo sukurti taip, kad niekas negalėjo prikišti, jog Budraičiui scenoje patinka „būti pačiu savimi“. Šie vaidmenys, kuriuose grafiškai tiksliai brėžiami personažų charakteriai, aktoriaus buvo apskaičiuoti iki smulkiausių detalių, persikūnijimą jis suvokė kaip savo meninę pareigą.

Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Teatro „Lėlė“ inf.

Atrasti beprarandamą – R. Kazlas kviečia į premjerą „Lėlės“ teatre

 

Spalio 8, 9 ir 22 d. 18.30 val. Vilniaus teatre „Lėlė“ pristatoma pirmoji iš numatomų keturių šio sezono premjerų – Rolando Kazlo spektaklis, arba kaip pats inscenizacijos autorius ir režisierius apibūdina, – galvosūkis be pertraukos „Atrask mane“.

 

R. Kazlas vėl sugrįžta į „Lėlės“ teatrą, kurio aura, pasak jo paties, tarsi traukia statyti spektaklius lietuviška tematika. Tik šįkart tai bus ne poeto portretas, o bandymas prabilti apie atmintį – tą lietuviškąjį atminties, esaties, gyvasties siūlą. „Kadais į rankas pakliuvo pageltusi pokario laikų šeimos nuotrauka. Kitoje pusėje buvo užrašyta: „Brangus bralali, siunčiam Tau šiuos savo šešėlius ant ilgos atminties“. Taip be pretenzijos, švelniai, šešėliais save pavadinant... Kur tie žmonės dabar, kas juos atsimena? Šis mano spektaklis – tai savotiška duoklė jiems, paprastiems lietuviams, o kartu ir bandymas ieškoti atsakymo į klausimus: „Ar mes išliksim? Ar tai, kas lietuviška, nesitraukia į kitus, gyviesiems nepasiekiamus pasaulius?“ – sako R. Kazlas.

 

Alma Braškytė

„nothing comes from violence...“

„Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

 Galima nuo to ir pradėti: visa tai, ko scenoje nenorėtume matyti, scenoje yra. Natūralistiškai vaizduojamas smurtas, beje, itin žiaurus, toks, kokį dokumentuotą informacinėse medijose lydėtų prierašas „jautrios psichikos asmenims nerekomenduojama“. Seksualinė prievarta, vulgarūs gestai, obsceniška leksika. Riksmas, isteriški decibelai nuo pat pirmųjų spektaklio minučių. Viskas liejasi laisvai, drakoniškais kiekiais. Plius, aktorių, tapusių personažais su savom pavardėm ir iš dalies tapatybėm, grubiausias, kokį pajėgiate įsivaizduoti, vienas kito įžeidinėjimas, nukreiptas į tai, kas paprastai paliekama išimtinai privačiai sferai. 

 
Taip, tai „Didis blogis“, Nacionalinio dramos teatro naujojo sezono premjera, ambicingo užmojo pagrindinio šalies teatro scenai kviesti garsiausius Europos teatro režisierius dalis. Praėjusį sezoną Didžiojoje salėje dirbo lenkų vyresniosios kartos meistras Krystianas Lupa, šiemet – vengrų maištininkas, teatrinėje Europoje pripažintas ir vertinamas vidurinės kartos režisierius Árpádas Schillingas (įspūdinga jo įkurtos „Krétakör“ trupės tarptautinių festivalių geografija, svarūs apdovanojimai, tarp kurių Europos naujosios teatro realybės prizas, pagaliau – kuo geriausi lietuvių publikos prisiminimai iš pas mus andai gastroliavusių spektaklių „Baalas“, „Žuvėdrė“, „Juoda šalis“ ir „hamlet ws“). Spektaklį Schillingas kūrė kartu su reikšmingiausiu (ar klystu?) dabarties lietuvių dramaturgu Mariumi Ivaškevičium. Anot paties režisieriaus, jis prašęs dramaturgą nepradėti rašyti ligi susitikimo su juo ir aktoriais, pjesės apmatai radosi kartu dirbant dramaturgo studijoje, o galutinį teksto variantą režisierius gerokai sutrumpinęs. Autoryste taip pat dalijasi spektaklio aktoriai, įnešę savo indėlį ne tik tradiciškai kurdami vaidmenis ir įgyvendindami režisieriaus sumanymus, bet taip pat „paskolindami“ spektakliui savo tapatybes, tiksliau – tam tikrus tapatybės aspektus ir požiūrį į dabarties įvykius, ypač – į karą Ukrainoje. 
 

Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas