7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Lina Klusaitė

Priartėję horizontai

Du dokumentiniai filmai „Sirenų“ klube

Baigiantis rugsėjui „Skalvijos“ centre įsibėgėjęs teatro festivalis „Sirenos“ kartu su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu pristatė du Audronio Liugos vadovaujamo centro (TKIEC) prodiusuojamus dokumentinius filmus apie ryškiausius praėjusiais metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kūrusius režisierius: „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“ (rež. Mikas Žukauskas) ir „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (rež. A. Liuga ir Juozas Javaitis).

 
Kaip skelbia anonsai, tai bandymai iš arti pažvelgti į režisierių kūrybinio darbo procesą, pateikti savitą požiūrį į menininką ir žmogų. Ne paslaptis, jog tokie filmai dažnai paklūsta susikurtiems režisierių įvaizdžiams, viešai išpažįstamiems jų autoritetams. Gimstantys iš meilės, susižavėjimo, asmeninių simpatijų, vertybinių ideologinių įsitikinimų, paprastai jie siekia formuoti kuo patrauklesnį menininko vaizdą, įteigti savo pasakojimą publikai. Ne paslaptis ir tai, jog paversti nekvestionuojamu šventu kanonu, jie retai kada atskleidžia tikrovišką, nemistifikuotą menininko portretą. Vienas tokios dokumentikos pavyzdžių – praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ matytas Ramunės Sakalauskaitės filmas „Pakeliui į prieplauką“, pasiūlęs Rimo Tumino idealą, besąlygiškai paklūstantis režisieriaus žavesiui, jo asmenybę ir kūrybą apibendrinančiam kolegų požiūriui. Įpusėjus filmui supranti, kad ne autorė režisuoja veiksmą, o pats filmo herojus savo autoritetu režisuoja autorę.

Teatro agentūros inf.

Tarptautinis šokio projektas gaivins Žaliąjį tiltą

 

 Spalio 3, 4 dienomis, 17 val. krantinėje šalia Vilniaus Žaliojo tilto, Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ klubo programoje bus parodytas neįprastas šokio projektas. Adomo Mickevičiaus instituto Varšuvoje kuruojama lenkų kultūros platforma culture.pl, bendradarbiaudama su Teatro agentūra bei urbanistinio šokio teatru „LowAir“ Lietuvoje ir UIT festivaliu Estijoje pristato „Koncentrat“ menininkų grupės (Lenkija-Vokietija) šiuolaikinio šokio projektą „Petia ir vilkas. Reinterpretacija“. Čia naujai žvelgiama ne tik į garsų S. Prokofjevo kūrinį, kūrybinį darbą grupėje, bet ir viešąsias erdves.

 

L. Vansevičienės nuotr.
L. Vansevičienės nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Praėjusio laiko Karlsonas

Evaldo Jaro spektaklis vaikams Jaunimo teatre

 Man, kaip turbūt daugeliui sovietinių vaikų, Karlsonas buvo Žmogus-voras, Betmenas ir Supermenas kartu. Pažįstamas pirmiausia iš režisieriaus Boriso Stepancevo genialaus animacinio filmo, vėliau – iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio ir tik galiausiai – iš Astridos Lindgren knygos. Pastaroji, jei gerai pamenu, net šiek tiek nuvylė, nes ne visai atitiko vaizduotę uzurpavusį animacijos personažą. Kaip, beje, ir gerokai vėliau, jau šio tūkstantmečio pradžioje, sukurtas švedų animacinis filmas (rež. Vibeke Idsoe), pasirodęs kažkoks, sakyčiau, pernelyg kasdieniškas, tikroviškas. Dabar suprantu: Lindgren rašė apie realaus vienišo vaiko realų pasaulį, į kurį netikėtai įsibrauna pasaka, o Stepancevas kūrė pasaką, nes kalbėti apie vienišus ir nelaimingus vaikus (o ypač kūriniuose vaikams) Sovietų Sąjungoje buvo nepriimtina. Ir ta pasaka iš tiesų užbūrė, žavėjo ir linksmino...

Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Sirenų“ festivalio inf.

Prasideda „Sirenos“

 

 Šiemetinę „Sirenų“ festivalio programą organizatoriai rugsėjo viduryje pristatė prieš kelis metus uždarytoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje.

 

„Festivalio užsienio programa yra artimai susijusi su vieta, kurioje dabar esame, – pasakojo meno vadovė Audra Žukaitytė,  – ar naujagimių priėmimo skyrius bus reikalingas spektaklio „Plaučiai“ herojams, sužinosite rugsėjo 28, 29 dienomis. Rugsėjo ir spalio sandūroje komiškai, tačiau aštriai žmonijos ligas operuos flamandų menininkai Benjaminas Verdonckas ir Pieteris Ampe spektaklyje „Nekalbame, kad mus suprastų“. O spalio 3, 4 dienomis savo „gyvenimo šokį“ pristatys vyresnio amžiaus belgų kūrėjas Josse De Pauwas ir jo bendražygiai – Kriso Defoorto trio, jau šimtąjį kartą besigilinantys į senstančio žmogaus ir neblėstančio šokio troškimo santykį spektaklyje „Senasis Vienuolis“.
 

„Nekalbame, kad mus suprastų“. Phile Deprez nuotr.
„Nekalbame, kad mus suprastų“. Phile Deprez nuotr.
Kristina Steiblytė

Derliaus šventė

Estų teatro panorama

Ruduo – derliaus metas ne tik ūkininkams. Pavyzdžiui, mokytojams rugsėjo pradžioje uždera gėlių, didiesiems miestams – studentų, o teatro žiūrovams – premjerų ar festivalių. Šiemet akimis nulydėjusi mokinius į naujus mokslo metus, o kolegas – į Naujojo cirko savaitgalį, pati naują teatro sezoną pradėti išvažiavau į Estiją.
 
Estai savo teatro pristatymą, kaip jau įprasta, rengia Tartu – jaukiame, nedideliame mieste gražiu senamiesčiu ir pavydėtinu teatro ir teatrui tinkamų scenų skaičiumi (suskaičiavau devynias, bet iš patirties žinau, kad reikalui esant teatru gali pavirsti beveik bet kuri Tartu erdvė). Festivalio programa buvo įspūdinga pirmiausia spektaklių kiekiu: be jau įprastos kuratoriaus programos, buvo rodomos kasmetinių teatro apdovanojimų, naujojo šokio, „Vaba Lava“ programos bei šiemet Estijoje vykęs Baltijos šalių teatro forumas, pakeitęs Baltijos šalių teatro festivalį.

„Kelionė“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Kelionė“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Ritmas yra šokėjas“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Ritmas yra šokėjas“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„1987“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„1987“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Skausmas varnai...“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Skausmas varnai...“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Mano žmona supyko“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Mano žmona supyko“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Tiesa, kurios troškau“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Tiesa, kurios troškau“, nuotrauka iš festivalio archyvo
Rengėjų inf.

„Klaros santykiai“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

 

 Rugsėjo 25-27 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre antroji sezono premjera – Dea Loher „Klaros santykiai“. Kalbėdamas apie šį pastatymą režisierius Rolandas Atkočiūnas pripažįsta, kad ši medžiaga buvusi savotišku iššūkiu – joje itin jaučiamas moteriškas pasaulio pajautimas:„ Autorė pateikia daug savęs, savo supratimo apie tai, kas vyksta aplink ją ir kiekvieną mūsų. Ji davė raktą, o mes stengėmės viską pateikti su egzistenciniu humoru.

 

Drama „Klaros santykiai“ (Klaras Verhaeltnisse) – viena populiariausių ir dažniausiai statomų pasaulinį populiarumą pelniusios vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesių. 

„Klaros santykiai“
„Klaros santykiai“
Rengėjų inf.

Teatro studijos „Elementorius“ 50-metis

 

 Seniausia Vilniaus kultūros centro teatro studija Lietuvoje „Elementorius“, gausybei kūrybingų Lietuvos asmenybių daugybę metų buvęs dramos meno pradžiamoksliu, švenčia 50-metį! Ta proga pristatoma prisiminimų, teatrinių pratimų, žaidimų ir originalios dramaturgijos knyga „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“.

 

Daugiau nei 30 metų šiam iš pradžių Vilniaus Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų moksleivių dramos būreliui vadovavo a.a. Jaunimo teatro aktorė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė, pelniusi ne vieną šios savo veiklos įvertinimą. Šiuo metu „Elementoriaus“ vadovai ir jaunosios kartos ugdytojai – Eglė ir Gediminas Storpirščiai bei aktoriai Vytautas Rašimas ir Ainis Storpirštis, taip pat buvę „elementoriečiai“.
 

scena iš spektaklio „Kukūzzz!“
scena iš spektaklio „Kukūzzz!“
Jaunimo teatro inf.

Jaunimo teatras kviečia vaikus į premjerą „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo...“

 

 Valstybiniame jaunimo teatre rugsėjo 26, 27 d., 12 val., Didžiojoje scenoje įvyks spektaklio jauniesiems žiūrovams premjera.  Režisierius Evaldas Jaras su gausia teatro kūrybine grupe pristato spektaklį „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo...“.

 

Spektaklis sukurtas pagal garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren apysaką vaikams „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Šiais metais viena žinomiausių A. Lindgren knygų švenčia savo 60 metų jubiliejų. Per šį laiką ji spėjo įsitvirtinti vaikų literatūroje, buvo ne kartą adaptuota kino bei televizijos filmams. Vos pasirodęs Karlsono personažas apskriejo ir kone visų pasaulio šalių teatrų scenas. Greta Pepės Ilgakojinės, jis išlieka vienu populiariausių vaikų herojumi.

 

Andrius Bialobžeskis
Andrius Bialobžeskis
Sigita Ivaškaitė

Pavadinimo nebereikia

AAT premjera „Po ledu“

Net keista, kaip natūraliai galima pratęsti prieš metus įvykusį pokalbį. Paskutinį kartą rašant tekstą apie Artūro Areimos spektaklį, jį pabaigti teko viltimi, kad geresnės ateities galimybė gyvenime yra svarbus veiksnys. Tikriausiai ne Artūro Areimos teatre (AAT). Naujausias jo spektaklis pagal Falko Richterio pjesę „Po ledu“ žadėjo pasakoti apie tai, kaip šiandien profesija suvalgo asmenybę. Vis dėlto spektaklio metu įdomiau buvo mąstyti apie tai, kas suvalgė režisieriaus mintį.
 
Areima – vienas daugiausiai kuriančių jaunųjų režisierių, mėgstantis viešumą ir dėmesį, ne veltui neseniai įkūręs savo vardo teatrą. Jo nuolatinės pastangos būti kitokiam, reikalauti iš savo šalies teatro naujų dalykų, o iš kritikų – atviro žvilgsnio į šiandienos realybę dažnai kontrastuoja su jo meniniu pasirinkimu. Jau ilgą laiką jo kūryba blaškosi tarp noro chuliganavoti ir įpročio paklusti struktūrai.

Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Milda Brukštutė

Vienatvės burtai

Naujojo cirko savaitgaliui pasibaigus

Kaip malonu tiesiog žavėtis. Matyti klaidas ir jas paprasčiausiai atleisti. Ne, ne tik atleisti – ištaisyti. Palaikyti atlikėją kiekviename žingsnyje, jausti, kad tą patį daro ir kiti, jausti, kad jis ir nenusipelnė nieko kito, kaip tik palaikymo. Šios cirko atlikėjų žiūrovams sukeltos emocijos, – tarytum mamoms vaikų – atrodo, yra stipriausia jubiliejinio, dešimtojo šiuolaikinio cirko festivalio dalis, kurio programą pirmą kartą sudarė nebe jo sumanytojas Audronis Imbrasas, o nauja jo vadovė – Gintarė Masteikaitė.
 
Net sunku suskaičiuoti, keliuose spektakliuose suaugę žiūrovai savo noru, netempiami už rankos, lėkė į scenos erdvę padėti „bėdoje atsidūrusiems“ artistams. Kiek kartų buvo pasinaudota šiuo senu kaip pasaulis triuku – apsimesti, kad kažkas nepavyksta, ir tuo papirkti žiūrovą. Žinoma, pats savaime joks triukas nieko nereiškia. Svarbiausia čia – charizma. Laimė, kaip tik jos šių metų festivalio dalyviams ir netrūko.

„Čiuožykla“. D. Matvejevo nuotr.
„Čiuožykla“. D. Matvejevo nuotr.
„Pastebėjimai“. D. Matvejevo nuotr.
„Pastebėjimai“. D. Matvejevo nuotr.
„B-Orders“. D. Matvejevo nuotr.
„B-Orders“. D. Matvejevo nuotr.
„Sala O“. D. Matvejevo nuotr.
„Sala O“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas