Pokalbis su rusų aktoriumi ir režisieriumi Sergejumi Puskepaliu
Aktorius Sergejus Puskepalis filmuojasi nedaug, tačiau be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinį Rusijos kiną. Debiutinis vaidmuo režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio juostoje „Paprasti dalykai“ (2006) jam atnešė svarbiausio Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ bei Tarptautinio Karlovi Varų festivalio prizą už geriausią vyro vaidmenį, nacionalinio kino apdovanojimą „Nika“ už metų atradimą, kino kritikų apdovanojimą „Baltas dramblys“ ir daugelį kitų. Suvaidinęs kitame šio režisieriaus filme „Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“ (2010) Puskepalis buvo pagerbtas Berlyno festivalio „Sidabriniu lokiu“ už geriausią vyro vaidmenį (kartu su aktoriumi Grigorijumi Dobryginu). Aktorius filmavosi Veros Storoževos, Sergejaus Ursuliako, Aleksejaus Učitelio ir kitų iškiliausių viduriniosios bei jaunosios kartos rusų režisierių filmuose. Jis daug dirba teatre – režisuoja spektaklius Maskvos, Jaroslavlio, Magnitogorsko, Samaros, Ufos ir kitose scenose. Balandžio pabaigoje tarptautinio žiniasklaidos klubo „Formatas – A3“ kvietimu Sergejus Puskepalis lankėsi Vilniuje.
Šią vasarą vėl vyks tarptautinės kūrybinės dirbtuvės „Vasaros media studija“. Kuršių nerijoje jau septynioliktą kartą rinksis ES kino ir medijų aukštųjų mokyklų studentai bei jaunieji kino profesionalai. Intensyvios dviejų savaičių kūrybinės dirbtuvės prasidės birželio 21 d. ir truks iki liepos 3 d.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Paskelbtas Kanų kino festivalio uždarymo filmas – tai pilnametražis dokumentinis Luco Jacquet filmas „Ledas ir dangus“ („La Glace et le Ciel“) apie globalinį atšilimą, jo poveikį Žemės ateičiai ir prancūzų mokslininko biologo bei ledynų tyrinėjimo pionieriaus Claude’o Loriuso 1957-1965 m. vykdytus Antarktikos ledynų tyrinėjimus. Jacquet lietuvių žiūrovams žinomas iš „Oskaru“ apdovanoto filmo „Imperatoriaus žygis“, pasakojusio apie pingvinus.
Balandžio 21 d. Berlyne po sunkios ligos mirė vienas talentingiausių „perestroikos“ kartos kino režisierių Bachtijeras Chudojnazarovas. Jis gimė 1965 m. Dušanbė (Tadžikistanas), dirbo žurnalistu radijuje ir televizijoje, 1989 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, buvo Igorio Talankino mokinys. Debiutinis Chudojnazarovo filmas „Brolis“ („Bratan“) sulaukė daugybės tarptautinių apdovanojimų, tarptautinio pripažinimo sulaukė ir antrasis režisieriaus filmas „Koš-ba-koš“ (1993), kuris buvo filmuojamas Tadžikistane prasidėjus pilietiniam karui ir apdovanotas Venecijos kino festivalyje. Garsiausias Chudojnazarovo filmas, pelnęs ne vieną apdovanojimą, – „Mėnulio tėtis“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Čulpan Chamatovas ir Moritzas Bleibtrau. 2003 m. Berlyno kino festivalyje įvyko jo filmo „Prabanga“ („Šik“) premjera, vieną pagrindinių vaidmenų jame suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė. 2012 m. Romos kino festivalį atidarė paskutinis režisieriaus filmas „Laukiant jūros“ („V ožidanii moria“). Tai buvo antroji sumanytos trilogijos apie ypatingą vietą – pakraštį, kur susitinka įvairių šalių sienos, dalis. Trilogiją pradėjo „Mėnulio tėtis“, trečioji dalis liko neįgyvendinta. Chudojnazarovas yra sakęs: „Mėgstu pakraščius. Ten įdomi įtampa. Kartu gyvena įvairios tautos, kultūros. Jie bando būti kartu, kažką kurti arba atvirkščiai – griauti. Tai vieta pakraštyje, kur ore kažkas sklando. Taip pat kaip žmogus, kuris yra ties sprendimo arba krizės riba. Būtent šiame taške įdomu jį tyrinėti.“
Įspūdžiai iš 46-ojo „Visions du Réel“ festivalio
Krėsle prie televizoriaus
Nauji filmai – „Mūšis dėl Sevastopolio“
Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodys Sergejaus Mokrickio filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ („Nezlamna“, „Bitva za Sevastopol“, Ukraina, Rusija, 2015), pasakojantis apie Antrojo pasaulinio karo snaiperę Liudmilą Pavličenko. Pasirengimas filmui prasidėjo 2012 metais. 2013 m. Ukraina skyrė filmui finansavimą, vėliau prisidėjo ir Rusijos pusė, tačiau didžiąją lėšų dalį (apie 79 procentus skyrė Ukraina – valstybė ir privatūs asmenys), 80 procentų filmo kūrėjų ir filmavimo grupės – ukrainiečiai. Filmavimas prasidėjo 2013 m. pabaigoje ir vyko iki 2014 m. birželio Kijeve, Sevastopolyje, Odesoje ir Podolės Kamenece.
Nauji filmai – „Numeris 44“
Smithas garsiąją žudiko Andrejaus Čikatilos bylą iš vėlyvojo sovietmečio perkėlė į 1953 m. ir susiejo ją su holodomoru, kad parodytų apskritai žmogėdrišką stalinizmo prigimtį. Espinosa šią ne tokią jau tolimą epochą atkuria iš dalies pasitelkdamas film noir tradiciją. Jo sovietija – tamsi ir niūri šalis, kur dominuoja pilkos ir juodos spalvos, žmonės nepasitiki niekuo ir kiekvienas gali tapti NKVD auka. Vienas pastarosios organizacijos karininkų yra Leo Demidovas. Per holodomorą jis išsigelbėjo pabėgęs iš vaikų namų, dabar Demidovas segi auksinę didvyrio žvaigždę, mat karo pabaigoje iškėlė raudoną vėliavą virš Reichstago. Tačiau puiki Demidovo karjera pradėjo griūti po to, kai jis sumušė bendradarbį, per vieno nusikaltėlio gaudynes bandžiusį nušauti vaikus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Antradienį Kanų kino festivalis paskelbė visą pagrindinės konkursinės programos komisijos narių, kurie rinks „Auksinės palmės šakelės“ nugalėtoją, sudėtį. Tarp jų – britų aktorė Siena Miller, prancūzų aktorė, režisierė Sophie Marceau, ispanų aktorė Rossy de Palma ir Malio dainininkė Rokia Traoré. Taip pat prie komisijos pirmininkų režisierių brolių Ethano ir Joelio Coenų dar prisidės kanadiečių režisierius, aktorius, scenaristas Xavier Dolanas, meksikiečių režisierius Guillermo del Toro ir amerikiečių aktorius Jake’as Gyllenhaalas. Kanų kino festivalis vyks gegužės 13–24 dienomis.
Antradienį paskelbta septyniolika filmų, atrinktų į Kanų kino festivalio paralelinę programą „Dvi režisierių savaitės“ („LaQuinzaine des réalisateurs“). Šiais metais Europai atstovaus net dešimt kino kūrėjų iš Prancūzijos, Belgijos, Turkijos, Ispanijos, Švedijos, Portugalijos, tarp jų bus ir Šarūno Barto filmas „Peace to Us in Our Dreams“. Atidarymui pasirinktas prancūzų režisieriaus Phillippe’o Garrelio „Moterų šešėlis“ („L’Ombre des femmes“), pasakojantis trijų žmonių sudėtingą meilės istoriją. Simboliška, kad to paties režisieriaus filmas „Mergelės lova“ („Le lit de la vierge“ ) 1969 m. dalyvavo pirmą kartą rengtoje programoje „Dvi režisierių savaitės“.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ ir Tarptautinis Reikjaviko kino festivalis (RIFF) pradedančiuosius kino kūrėjus kviečia tapti pirmaisiais unikalaus tarptautinio kūrybinių dirbtuvių ciklo „Scanorama Shortcut“ dalyviais. Trumpametražių filmų kūrėjai (režisieriai, prodiuseriai, scenaristai ir kt.) žinių semsis Islandijoje ir Lietuvoje.
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzų psichoanalitikė Elisabeth Roudinesco knygos „Kodėl psichoanalizė?“ įžangoje rašo, kad ir po šimto egzistavimo metų bei neabejotinų klinikinių išvadų psichoanalizę dabar atakuoja tie, kurie nori ją pakeisti gydymu vaistais. Tačiau pasak Roudinesco, „mirtis, aistros, seksualumas, beprotybė, pasąmonė, santykiai su kitais formuoja kiekvieno žmogaus tapatybę ir, laimei, joks to vardo vertas mokslas su šiuo faktu nesusidoros“. Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ (TV3, šiąnakt, 24 d. 03.25) siūlo atsigręžti į psichoanalizės ištakas. Cronenbergas tarsi antrina Roudinesco: „Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Kai padorūs Austrijos-Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmasis aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Jis sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.“