7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Neringa Kažukauskaitė

Paprasta sėkmė

Pokalbis su rusų aktoriumi ir režisieriumi Sergejumi Puskepaliu

 Aktorius Sergejus Puskepalis filmuojasi nedaug, tačiau be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinį Rusijos kiną. Debiutinis vaidmuo režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio juostoje „Paprasti dalykai“ (2006) jam atnešė svarbiausio Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ bei Tarptautinio Karlovi Varų festivalio prizą už geriausią vyro vaidmenį, nacionalinio kino apdovanojimą „Nika“ už metų atradimą, kino kritikų apdovanojimą „Baltas dramblys“ ir daugelį kitų. Suvaidinęs kitame šio režisieriaus filme „Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“ (2010) Puskepalis buvo pagerbtas Berlyno festivalio „Sidabriniu lokiu“ už geriausią vyro vaidmenį (kartu su aktoriumi Grigorijumi Dobryginu). Aktorius filmavosi Veros Storoževos, Sergejaus Ursuliako, Aleksejaus Učitelio ir kitų iškiliausių viduriniosios bei jaunosios kartos rusų režisierių filmuose. Jis daug dirba teatre – režisuoja spektaklius Maskvos, Jaroslavlio, Magnitogorsko, Samaros, Ufos ir kitose scenose. Balandžio pabaigoje tarptautinio žiniasklaidos klubo „Formatas – A3“ kvietimu Sergejus Puskepalis lankėsi Vilniuje.

Sergejus Puskepalis
Sergejus Puskepalis
„Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“
„Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“
„9 dienos ir vienas rytas“
„9 dienos ir vienas rytas“
Rengėjų inf.

„Vasaros media studijos“ dalyvių registracija prasidėjo

 

Šią vasarą vėl vyks tarptautinės kūrybinės dirbtuvės „Vasaros media studija“. Kuršių nerijoje jau septynioliktą kartą rinksis ES kino ir medijų aukštųjų mokyklų studentai bei jaunieji kino profesionalai. Intensyvios dviejų savaičių kūrybinės dirbtuvės prasidės birželio 21 d. ir truks iki liepos 3 d.

 

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Paskelbtas Kanų kino festivalio uždarymo filmas – tai pilnametražis dokumentinis Luco Jacquet filmas „Ledas ir dangus“ („La Glace et le Ciel“) apie globalinį atšilimą, jo poveikį Žemės ateičiai ir prancūzų mokslininko biologo bei ledynų tyrinėjimo pionieriaus Claude’o Loriuso 1957-1965 m. vykdytus Antarktikos ledynų tyrinėjimus. Jacquet lietuvių žiūrovams žinomas iš „Oskaru“ apdovanoto filmo „Imperatoriaus žygis“, pasakojusio apie pingvinus.

 

Balandžio 21 d. Berlyne po sunkios ligos mirė vienas talentingiausių „perestroikos“ kartos kino režisierių Bachtijeras Chudojnazarovas. Jis gimė 1965 m. Dušanbė (Tadžikistanas), dirbo žurnalistu radijuje ir televizijoje, 1989 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, buvo Igorio Talankino mokinys. Debiutinis Chudojnazarovo filmas „Brolis“ („Bratan“) sulaukė daugybės tarptautinių apdovanojimų, tarptautinio pripažinimo sulaukė ir antrasis režisieriaus filmas „Koš-ba-koš“ (1993), kuris buvo filmuojamas Tadžikistane prasidėjus pilietiniam karui ir apdovanotas Venecijos kino festivalyje. Garsiausias Chudojnazarovo filmas, pelnęs ne vieną apdovanojimą, – „Mėnulio tėtis“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Čulpan Chamatovas ir Moritzas Bleibtrau. 2003 m. Berlyno kino festivalyje įvyko jo filmo „Prabanga“ („Šik“) premjera, vieną pagrindinių vaidmenų jame suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė. 2012 m. Romos kino festivalį atidarė paskutinis režisieriaus filmas „Laukiant jūros“ („V ožidanii moria“). Tai buvo antroji sumanytos trilogijos apie ypatingą vietą – pakraštį, kur susitinka įvairių šalių sienos, dalis. Trilogiją pradėjo „Mėnulio tėtis“, trečioji dalis liko neįgyvendinta. Chudojnazarovas yra sakęs: „Mėgstu pakraščius. Ten įdomi įtampa. Kartu gyvena įvairios tautos, kultūros. Jie bando būti kartu, kažką kurti arba atvirkščiai – griauti. Tai vieta pakraštyje, kur ore kažkas sklando. Taip pat kaip žmogus, kuris yra ties sprendimo arba krizės riba. Būtent šiame taške įdomu jį tyrinėti.“

Kadras iš filmo „Ledas ir dangus“
Kadras iš filmo „Ledas ir dangus“
Bachtijeras Chudojnazarovas filmuojant „Mėnulio tėtį“
Bachtijeras Chudojnazarovas filmuojant „Mėnulio tėtį“
Kadras iš filmo „Irrational Man“
Kadras iš filmo „Irrational Man“
Alanas Arkinas filme „Argo“
Alanas Arkinas filme „Argo“
Vladimiras Sorokinas
Vladimiras Sorokinas
Kadras iš filmo „Niekieno vaikas“
Kadras iš filmo „Niekieno vaikas“
Mantė Valiūnaitė

Tikrovės kalnų apsupty

Įspūdžiai iš 46-ojo „Visions du Réel“ festivalio

Vienas seniausiai vykstančių dokumentinio kino festivalių „Visions du Réel“ kasmet į Nioną Šveicarijoje sukviečia ne tik plušančius kino industrijos atstovus, bet ir kino gerbėjus. Nenoriu sakyti dokumentinio kino gerbėjus, nes būtent šiame festivalyje pajutau organizatorių ir dalyvių pagarbą tikram kinui, kur skirstymas į dokumentinį ar vaidybinį netenka prasmės. Anot vieno kolegos, festivalio direktorius Luciano Barisone nuolat kovoja, kad žodis „dokumentinis“ būtų ištrintas. Regis, jam svarbu aukštas kino kalbos lygis ir sugebėjimas papasakoti tai, kas svarbaus vyksta mūsų mylimoje ar nekenčiamoje tikrovėje. Tokią išvadą sufleruoja ir „Visions du Réel“ pasiūlyta filmų programa.
 
Naujų idėjų šįmet Nione tikrai netrūko – nuo neįvykusio įvykio simuliacijos iki filmo, sukurto vien iš internete aptiktų vaizdo klipų ir dainų, nuo siaubo filmą primenančių atminties tyrimų iki apokaliptinės enciklopedijos. Dvi konkursinės programos – pilno metražo filmų ir „Regard Neuf“ (debiutinio arba antro pilnametražio filmo) pasižymėjo itin aukšta kokybe.

„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
„Iš Šiaurės“
„Iš Šiaurės“
„Surire“
„Surire“
Jonas Ūbis

Iš nostalgijos krautuvėlės

Krėsle prie televizoriaus

Lietuviai taip dažnai prisipažįsta, kad myli maistą, batus ir kitokius daiktus, kad kalbėti apie meilę Paryžiui atrodo senamadiška. Dabar gal tik Woody Allenas nebijo būti senamadiškas. Jo filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ (TV3, šiąnakt, gegužės 1 d. 2.15) prasideda atvirai reklamiškais vaizdais: Eliziejaus laukai, Monmartras, Lotynų kvartalas, lauko kavinės... Sakysite, pirmo laipsnio asociacijos, išgirdus žodį „Paryžius“, ir būsite teisūs. Bet šis filmas – ne snobams, apie viską turintiems išankstinę nuomonę. Tokie filme ras tik piktą savo karikatūrą – intelektualą Polą (Michael Sheen). Jis atvyko į Paryžių dėstyti Sorbonoje. Kol paskaitos dar neprasidėjo, Polas nepraleis progos sublizgėti žiniomis. Polas imponuoja ne tik savo žmonai, bet ir buvusiai studentei Ines (Rachel McAdams), kuri su tėvais ir sužadėtiniu Gilu (Owen Wilson) Paryžiuje rengiasi būsimoms vestuvėms.
 
Bėgdamas nuo įkyraus Polo vieną vakarą Gilas pasiklys Monmartro gatvelėse, išmušus vidurnakčiui atsisės į šalia stabtelėjusį limuziną ir atsidurs savo svajonių Paryžiuje: klausysis Cole’o Porterio, gers šampaną su Zelda ir Scottu Fitzgeraldais, sutiks Hemingway’ų, pozuos Salvadorui Dali (Adrien Brody), pametės Luisui Bunueliui „Angelo naikintojo“ idėją, išgirs Gertrudos Stein (Kathy Bates) nuomonę apie savo rašomą knygą ir įsimylės gražuolę Adrianą (Marion Cotillard) – Paryžiaus menininkų mūzą.

Vidurnaktis Paryžiuje“
Vidurnaktis Paryžiuje“
„Dvi motinos“
„Dvi motinos“
„Klajūnas“
„Klajūnas“
Kora Ročkienė

Šūvis į sielą

Nauji filmai – „Mūšis dėl Sevastopolio“

 Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodys Sergejaus Mokrickio filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ („Nezlamna“, „Bitva za Sevastopol“, Ukraina, Rusija, 2015), pasakojantis apie Antrojo pasaulinio karo snaiperę Liudmilą Pavličenko. Pasirengimas filmui prasidėjo 2012 metais. 2013 m. Ukraina skyrė filmui finansavimą, vėliau prisidėjo ir Rusijos pusė, tačiau didžiąją lėšų dalį (apie 79 procentus skyrė Ukraina – valstybė ir privatūs asmenys), 80 procentų filmo kūrėjų ir filmavimo grupės – ukrainiečiai. Filmavimas prasidėjo 2013 m. pabaigoje ir vyko iki 2014 m. birželio Kijeve, Sevastopolyje, Odesoje ir Podolės Kamenece.

 
Pateikiame garsaus rusų kino kritiko Michailo Trofimenkovo recenziją, kurią balandį išspausdino dienraštis „Komersant“ (Nr. 59). Ukrainoje filmas rodomas tokiu pavadinimu, koks iš pradžių ir buvo sumanytas, – „Nepalaužiamoji“. Tačiau, pasak kritiko, rusiško pavadinimo netikslumas ir konjunktūriškumas, – vienintelis priekaištas, kurį galima pateikti geriausiam per pastarąjį ketvirtį nacionaliniam filmui apie karą. Keista, kad platintojas Lietuvoje „Top Film Baltic“ pasirinko rusišką filmo pavadinimo variantą.

„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
„Mūšis dėl Sevastopolio“
Živilė Pipinytė

Kai broliai Grimmai atostogauja

Nauji filmai – „Numeris 44“

Švedų režisieriaus Danielio Espinosos filmas „Numeris 44“ („Child 44“, JAV, D. Britanija, Čekija, Rumunija, 2015) – trileris apie žudiko maniako gaudymą. Siužetas pakankamai išeksploatuotas, bet ir knygos, kuri tapo filmo pagrindu, autorius Tomas Robas Smithas, ir režisierius, matyt, buvo įsitikinę, kad siaubo pasaka apie vaikų žudiką sužibės naujomis spalvomis, jei bus perkelta į Stalino laikų Rusiją. Didžiajai tokių filmų žiūrovų daliai sovietų imperija vis dar atrodo egzotiška, todėl įtikinamos gali būti net keisčiausios fantazijos ar pasakos. Pastarosios, matyt, ir maitino filmo kūrėjus. Tik keista, kad pasirinkti būtent 1953-ieji: šių metų pradžioje mirė Stalinas, o netrukus kitas piktadarys Berija norėjo įvykdyti perversmą ir buvo sušaudytas, – apie tai filme neužsimenama nė žodžiu.
 

Smithas garsiąją žudiko Andrejaus Čikatilos bylą iš vėlyvojo sovietmečio perkėlė į 1953 m. ir susiejo ją su holodomoru, kad parodytų apskritai žmogėdrišką stalinizmo prigimtį. Espinosa šią ne tokią jau tolimą epochą atkuria iš dalies pasitelkdamas film noir tradiciją. Jo sovietija – tamsi ir niūri šalis, kur dominuoja pilkos ir juodos spalvos, žmonės nepasitiki niekuo ir kiekvienas gali tapti NKVD auka. Vienas pastarosios organizacijos karininkų yra Leo Demidovas. Per holodomorą jis išsigelbėjo pabėgęs iš vaikų namų, dabar Demidovas segi auksinę didvyrio žvaigždę, mat karo pabaigoje iškėlė raudoną vėliavą virš Reichstago. Tačiau puiki Demidovo karjera pradėjo griūti po to, kai jis sumušė bendradarbį, per vieno nusikaltėlio gaudynes bandžiusį nušauti vaikus.

„Numeris 44“
„Numeris 44“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Antradienį Kanų kino festivalis paskelbė visą pagrindinės konkursinės programos komisijos narių, kurie rinks „Auksinės palmės šakelės“ nugalėtoją, sudėtį. Tarp jų – britų aktorė Siena Miller, prancūzų aktorė, režisierė Sophie Marceau, ispanų aktorė Rossy de Palma ir Malio dainininkė Rokia Traoré. Taip pat prie komisijos pirmininkų režisierių brolių Ethano ir Joelio Coenų dar prisidės kanadiečių režisierius, aktorius, scenaristas Xavier Dolanas, meksikiečių režisierius Guillermo del Toro ir amerikiečių aktorius Jake’as Gyllenhaalas. Kanų kino festivalis vyks gegužės 13–24 dienomis.

 

Antradienį paskelbta septyniolika filmų, atrinktų į Kanų kino festivalio paralelinę programą „Dvi režisierių savaitės“ („LaQuinzaine des réalisateurs“). Šiais metais Europai atstovaus net dešimt kino kūrėjų iš Prancūzijos, Belgijos, Turkijos, Ispanijos, Švedijos, Portugalijos, tarp jų bus ir Šarūno Barto filmas „Peace to Us in Our Dreams“. Atidarymui pasirinktas prancūzų režisieriaus Phillippe’o Garrelio „Moterų šešėlis“ („L’Ombre des femmes“), pasakojantis trijų žmonių sudėtingą meilės istoriją. Simboliška, kad to paties režisieriaus filmas „Mergelės lova“ („Le lit de la vierge“ ) 1969 m. dalyvavo pirmą kartą rengtoje programoje „Dvi režisierių savaitės“.

Kanų kino festivalio žiuri narė Sienna Miller
Kanų kino festivalio žiuri narė Sienna Miller
Kadras iš filmo „Moterų šešėlis“
Kadras iš filmo „Moterų šešėlis“
Kadras iš filmo „Miestas 44“
Kadras iš filmo „Miestas 44“
Rašytojas Sergejus Dovlatovas
Rašytojas Sergejus Dovlatovas
Kino kritikas Richardas Corlissas
Kino kritikas Richardas Corlissas
„Scanoramos“ inf.

Tarptautinės kūrybinės dirbtuvės „Scanorama Shortcut“

 

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ ir Tarptautinis Reikjaviko kino festivalis (RIFF) pradedančiuosius kino kūrėjus kviečia tapti pirmaisiais unikalaus tarptautinio kūrybinių dirbtuvių ciklo „Scanorama Shortcut“ dalyviais. Trumpametražių filmų kūrėjai (režisieriai, prodiuseriai, scenaristai ir kt.) žinių semsis Islandijoje ir Lietuvoje.

Jonas Ūbis

Paskutinė viltis

Krėsle prie televizoriaus

Prancūzų psichoanalitikė Elisabeth Roudinesco knygos „Kodėl psichoanalizė?“ įžangoje rašo, kad ir po šimto egzistavimo metų bei neabejotinų klinikinių išvadų psichoanalizę dabar atakuoja tie, kurie nori ją pakeisti gydymu vaistais. Tačiau pasak Roudinesco, „mirtis, aistros, seksualumas, beprotybė, pasąmonė, santykiai su kitais formuoja kiekvieno žmogaus tapatybę ir, laimei, joks to vardo vertas mokslas su šiuo faktu nesusidoros“. Davido Cronenbergo filmas „Pavojingas metodas“ (TV3, šiąnakt, 24 d. 03.25) siūlo atsigręžti į psichoanalizės ištakas. Cronenbergas tarsi antrina Roudinesco: „Šis mokslas mums tapo įprastas. Pamirštame drąsų ideologinį projektą, kuris buvo prie psichoanalizės ištakų. Apie sumanymą, kad galima suprasti žmogų ir paaiškinti pačius sudėtingiausius jo asmenybės formavimosi mechanizmus. Nieko keista, kad XX a. pradžioje psichoanalizė buvo suvokiama kaip naikinanti visuomenę jėga. Kai padorūs Austrijos-Vengrijos piliečiai negalėjo ištarti žodžio „seksas“, Freudas įsiveržė į salonus su pasakojimais apie falus ir vaginas. Tyrinėdamas sąmonę, jis liko arti kūno ir seksualumo. Jis pirmasis aprašė vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmes. Jis sulaužė daugumą tada Vienoje egzistavusių tabu.“

„Pavojingas metodas“
„Pavojingas metodas“
„Senis“
„Senis“
„Kapinių stotis“
„Kapinių stotis“
„Vakaras“
„Vakaras“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas