7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tikrovės kalnų apsupty

Įspūdžiai iš 46-ojo „Visions du Réel“ festivalio

Mantė Valiūnaitė
Nr. 17 (1123), 2015-05-01
Kinas
„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
Vienas seniausiai vykstančių dokumentinio kino festivalių „Visions du Réel“ kasmet į Nioną Šveicarijoje sukviečia ne tik plušančius kino industrijos atstovus, bet ir kino gerbėjus. Nenoriu sakyti dokumentinio kino gerbėjus, nes būtent šiame festivalyje pajutau organizatorių ir dalyvių pagarbą tikram kinui, kur skirstymas į dokumentinį ar vaidybinį netenka prasmės. Anot vieno kolegos, festivalio direktorius Luciano Barisone nuolat kovoja, kad žodis „dokumentinis“ būtų ištrintas. Regis, jam svarbu aukštas kino kalbos lygis ir sugebėjimas papasakoti tai, kas svarbaus vyksta mūsų mylimoje ar nekenčiamoje tikrovėje. Tokią išvadą sufleruoja ir „Visions du Réel“ pasiūlyta filmų programa.
 
Naujų idėjų šįmet Nione tikrai netrūko – nuo neįvykusio įvykio simuliacijos iki filmo, sukurto vien iš internete aptiktų vaizdo klipų ir dainų, nuo siaubo filmą primenančių atminties tyrimų iki apokaliptinės enciklopedijos. Dvi konkursinės programos – pilno metražo filmų ir „Regard Neuf“ (debiutinio arba antro pilnametražio filmo) pasižymėjo itin aukšta kokybe.
 
Pagrindinį prizą pilnametražių filmų sekcijoje užsitarnavo režisierius Abbasas Fahdelis už filmą „Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“ („Homeland (Iraq Year Zero“). Tai 5 valandas 34 minutes trunkanti kelionė Irako kasdienybe prieš JAV invaziją 2003 m. ir po jos. Sunki ir lėta kelionė padeda geriau suprasti Irako žmones, įsiklausoma į vaikų balsus, atsižvelgiama į paprastas moterų ir vyrų kasdienybės detales – nuo pasiruošimo karui iki pastangų susitaikyti su pokyčiais gimtojoje šalyje. Konkursinėje programoje šis filmas išsiskyrė trukme, tačiau pasakojimo ir filmavimo stilius veikiau klasikinis naujų formų ieškančių filmų fone.
 
Specialusis apdovanojimas už novatoriškumą dokumentiniame kine skirtas filmui „Iš Šiaurės“ („Of the North“). Kanadiečių režisierius Dominicas Gagnonas iš įvairios internete aptiktos asmeninės vaizdo medžiagos sukonstravo refleksiją apie inuitus. Tai savotiškas atsakas į pirmuoju vadinamą Roberto J. Flaherty dokumentinį filmą „Nanukas iš Šiaurės“ (1922), tik Nanuko čia jau neliko ir šunys uždaryti aptvaruose, sniegas nebe toks akinančiai baltas, o ir medžiojama bei linksminamasi daug naujoviškiau. Tačiau nereikėtų šio filmo redukuoti tik iki kritikos. Tai greičiau studija, priverčianti atkreipti dėmesį ne tik į liūdesį ir šiurpą keliančių vaizdinių turinį, bet ir į faktą, kad savireprezentacija internete įgijo ekshibicionistinį pavidalą. Taip pat iš interneto surinktas ir sukompiliuotas garso takelis šiems padrikiems vaizdiniams suteikia vientisumą ir gilesnį matmenį. Kūrinys ilgam įstrigs kaip šiurpiausias filmas, dekonstravęs Nanuką iš Šiaurės.
 
Kitas filmas, regis, taip pat ilgam įstrigsiantis į atmintį, – iš Čilės atkeliavęs nuostabaus grožio kūrinys „Surire“. Bettina Perut ir Ivanas Osnovikoffas penkerius metus stebėjo ir keliavo po Suryrę – Andų kalnų regioną Čilėje, visai šalia Bolivijos sienos. Filme stulbina kameros darbas – filmavimo trajektorija, pradedama iš dviejų centimetrų atstumo, kartais nusidriekia iki dvidešimties ar trisdešimties kilometrų. Taip sukuriami labai intymūs kelių atšiauriomis sąlygomis pasirinkusių gyventi žmonių portretai ir jų kasdienybės peizažas – pusmetį nuolat į antrą pagal dydį pasaulyje druskos kasyklą kursuojantys sunkvežimiai. Kruopščiai apgalvoti filmavimo rakursai sukuria netikėtus palyginimus, metaforiškai perteikiančius gamtos, žmogaus ir mašinų santykį keturių kilometrų aukštyje. Paukščiai, mirkantys kojas skaidriame ežero vandenyje, iš pasirinktos perspektyvos atrodo lygiai tokio pat dydžio kaip už keliolikos kilometrų, pažeisdami saugomos teritorijos taisykles, kasyklon ar iš jos skubantys sunkvežimiai. Dėl intensyvios saulės kaitros „Surire“ dažnai sukelia impresionistinio paveikslo įspūdį, suliedamas aplinkos kontūrus į vieną žaižaruojantį miražą. Filmas stebina ne tik preciziška forma, bet ir šmaikščiais vietos gyventojais, nuoširdžiai besielgiančiais priešais kamerą.
 
Jaunų kūrėjų pirmo arba antro pilno metro filmų konkursinė programa maloniai nustebino įdėmiais ir kantriais žvilgsniais į tikrovę ar jos atsiminimus. Pagrindinį „Regard Neuf“ konkurso prizą pelnė jaunos režisierės iš Sirijos Saros Fattihi filmas „Koma“, pasakojantis apie tris moteris viename Damasko bute, besistengiančias išgyventi karo įvykių apsuptyje. Ne tik išorinio karo, bet ir vidinio karo su savimi, nuoboduliu, nuoskaudomis ir atsiminimais. Filme originaliai tiriamas asmeninės atminties ir istorinių įvykių susidūrimas. Sara Fattihi pati yra viena iš tų trijų moterų, pati kuria preciziškas kadrų kompozicijas ir drąsiai, pasitelkusi asmeninę patirtį, siekia perteikti siaubingų įvykių sukeltą traumą, tiesiogiai nerodydama karo vaizdų.
 
Atviriau priimti ir pajusti filmus padeda ne tik visiškai be pompastikos kuriama festivalio atmosfera, bet ir kamerinės kino salės. Dvi mažytės kino teatro „Capitole“ salės sinefiliškais pavadinimais „Leone“ ir „Fellini“ arba puiki salė „Usine à Gaz“, iš kurios išėjus dar galima pastoviniuoti stebint kiekvieną dieną vis kitokį anapus ežero mirguliuojantį kalnų pavidalą, įkvepia ir tyliai patvirtina, kad tikriems kino gerbėjams smagiau lūkuriuoti jaukiose erdvėse. „Visions du Réel“ tapo ramybės festivaliu, kur kinas ir gamta leidžia pabūti tyliai ir apdovanoja daugybe skvarbių žvilgsnių į pasaulį.

 

„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
„Iš Šiaurės“
„Iš Šiaurės“
„Surire“
„Surire“