Vilniaus knygų mugėje jau šeštus metus duris atveria Knygos kino salė, mugės lankytojams kasmet siūlanti filmų ir renginių programą. Šiemet Knygos kino salėje 1.1 senuose „Litexpo“ rūmuose jau ketvirtadienį galima pamatyti keturis jaunųjų režisierių iš Ukrainos trumpametražius vaidybinius filmus, kuriuos žiūrovams pristatys filmo „Atminimas“ režisierė, prozininkė, poetė, vaikų rašytoja Iryna Cilyk. Šia peržiūra prasidės Ukrainos ir Lietuvos draugystei skirta vakaronė „Tavo balsas mano sakiny“, kurioje bus galima susipažinti su visais į mugę atvykusiais Ukrainos autoriais, išgirsti jų kūrybos ištraukų. Renginį ves poetas, ukrainiečių ir lenkų literatūros vertėjas Vytautas Dekšnys.
Nauji filmai – „Šlovė Cezariui!“
Broliai Ethanas ir Joelis Coenai niekada nesiliovė flirtavę su kino istorija. Naujasis jų filmas „Šlovė Cezariui!“ („Hail, Caesar!“, JAV, 2016), atidaręs Berlyno kino festivalį, grįžta prie filme „Bartonas Finkas“ narpliotos Holivudo užkulisių temos.
1951-ieji. Kol Amerika kovoja Šaltajame kare, o propaganda skleidžia komunizmo baimę, klesti dabar klasikiniu vadinamas Holivudas, kuriame vienas po kito kepami lengvi eskapistiniai filmai. Studijoje „Capitol Pictures“ jau įpusėtas istorinis epas „Šlovė Cezariui! Kristaus istorija“, čia taip pat filmuojamas vesternas, miuziklas su ilgais choreografiniais numeriais, stebuklinė pasaka bei kelios kostiuminės dramos.
Pagrindinis filmo herojus – Edis Maniksas (Josh Brolin). Jo prototipas – garsusis „MGM“ studijos prodiuseris Eddie Mannixas, kino istorijoje žinomas „tvarkdario“ vardu. Jis prižiūrėjo ir prireikus taisė aktorių įvaizdžius, nuo kurių priklausė studijos reputacija. Maniksas tarsi cerberis rūpinasi, kad joks skandalas neišeitų už studijos ribų, tačiau iš filmavimo aikštelės dingus pagrindiniam aktoriui padėtį suvaldyti tampa vis sunkiau. Maniksas net svarsto galimybę iškeisti studiją į ramų darbą aeronautikoje, tačiau prieš tai reikia baigti filmą ir atlaikyti Holivudo paskalų medžiotojų ataką. Tilda Swinton, netikėtai įsispraudusi į siaurutėlius pretenzingus kostiumus, vaidina dvynes Torą ir Tesali Teker, kurių personažai sukurti remiantis nuolat aršiai konkuravusių feljetonisčių seserų Annos Landers ir Abigailės Van Buren istorija.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vasario 17-osios rytą po sunkios onkologinės ligos mirė Andrzejus Żuławskis – režisierius, rašytojas ir maištininkas. Żuławskis buvo neįtikėtinas eruditas, todėl ir maištavo prieš supaprastintą, visiems prieinamą ir suprantamą kiną. Jis buvo nepakantus dviveidystei ir apsimetinėjimui, dažnai tapdavo skandalų provokatoriumi ar veikėju. Paskutinį sukėlė Żuławskio knyga „Naktipuodis“ („Nocnik“), kurioje jis atvirai aprašė romaną su 47 metais jaunesne aktore. Żuławskis – per dvidešimties knygų autorius – pas mus vis dar nežinomas. Jo ankstyvuosius filmus prieš kelerius metus rodė Lenkų filmų savaitė.
Żuławskis gimė 1940 m. Lvove. Inteligentų Żuławskių šeimoje buvo daug menininkų – rašytojų, dailininkų, poetų ir kompozitorių. Po Antrojo pasaulinio karo jo tėvas rašytojas Mirosławas tapo diplomatu, dalį vaikystės būsimas režisierius praleido Čekoslovakijoje, studijavo kiną ir filosofiją Paryžiaus IDHEC ir Sorbonoje. Po studijų grįžęs į Varšuvą, Żuławskis dirbo Andrzejaus Wajdos asistentu. Matyt, tada ir susiformavo režisieriaus požiūris į Wajdą bei jo aplinkos žmones, kuriuos Żuławskis gana paniekinamai vadino „Varšuvos kunigaikštyste“.
Debiutinis Żuławskio filmas „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia częśc nocy“, 1971) rėmėsi tėvo patirtimi – karo metais jis šėrė utėles vienoje Lvovo laboratorijoje, gaminančioje vakciną nuo šiltinės. Pirmajame filme jau akivaizdus Żuławskio stilius, supynęs siurrealizmą, siaubo kino elementus ir nervingą ekspresiją. Prancūzai sugalvojo būdvardį „zulawskienne“, kuriuo dažnai apibūdina net Żuławskio filmų neprimenančius, bet keistus ir įtaigius filmus.
Iš kino festivalio sugrįžus
Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet paminėjo savo 45-ąsias metines ir pasitiko permainas. Aštuonerius metus jam vadovavęs kultūrologas Rutgeris Wolfsonas užleido savo postą prodiuseriui Bero Beyeriui. Tai gana simptomiška, nes su biudžeto formavimo sunkumais vis dažniau susiduriantys kino festivaliai patenka vis didesnėn vadinamosios kino industrijos įtakon ir tampa specifiniais verslo subjektais. Mažėja jų aukštosios ambicijos, aktyvėja rinkodaros retorika, stiprėja orientacija į platųjį vartotoją ir kūrybos standartą. Ypač svarbūs tampa viešieji ryšiai, kino kritikus peržiūrose jau senokai pakeitė žurnalistai.
Naujasis direktorius deklaravo reikšmingus struktūrinius IFFR programos pokyčius, pabrėžė jos įvairovę, drąsą bei iššūkius, nors įprastiniame filmų sraute visa tai buvo nelengva pastebėti. Festivalio formulė iš esmės nepakito, jis tebeskelbia propaguojantis viso pasaulio, neaplenkiant nė „periferijų“, jaunųjų kūrybą, o tai šiais menininkų perprodukcijos laikais neišvengiamai susiję su pilka vidutinybe. Senstelėjęs globėjo vaidmuo nežada IFFR nieko gero.
Nauji filmai – „Mari istorija“
Režisieriaus Jeano-Pierre’o Ameris filmas „Mari istorija“ („Mari Heurtin“, Prancūzija, 2014) nukelia į XIX a. pabaigos Prancūzijos moterų vienuolyną. Įprastą jo tylą sudrumsčia jauna mergina Mari, kuri su išoriniu pasauliu bendrauja tik lytėjimu, uosle ir skoniu. Neturėjusi galimybės bendrauti su žmonėmis, ji elgiasi kaip laukinis žvėrelis. Mergaitės pasaulio suvokimą užsibrėžia pakeisti sesuo Margarita. Taip prasideda Mari Heurtin istorija.
Nors filmo veiksmas rutuliojasi vienuolyne, religija nėra pagrindinė filmo tema, čia ji tik papildoma sąlyga. Pagrindinę veikėją vienuolę režisierius rodo kaip ypač kantrią, siekiančią santarvės ir pasiaukojančią kitiems. Tačiau, kita vertus, toks sesers Margaritos įvaizdis atspindi visuomenės susikurtą vienuolės įvaizdį, todėl atrodo stereotipiškas. Vis dėlto vienuolės abitas filme atrodo natūralus, savaime suprantamas, jis ne varžo šią veikėją, o ją papildo.
Beveik Sizifo darbui prilyginamas sesers Margaritos tikslas išmokyti aklą ir kurčnebylę mergaitę bendrauti teigia, kad nėra neįmanomų darbų, reikia tik didelio noro ir kantrybės. Todėl „Mari istoriją“ galima laikyti ne tik biografine drama, bet ir filmu, kuris motyvuoja žiūrovus. „Žmonės, kurie laikomi kitokiais ir todėl atstumti, – pagrindinė mano filmų tema. Mari Heurtin istorijoje mane jaudina išskirtinis sesers Margaritos charakteris ir jos įsitikinimas, kad pasiseks išlaisvinti jaunąją Mari iš jos vidinio kalėjimo“, – teigia režisierius.
Pirmieji Berlinalės įspūdžiai
Pačią pirmą dieną, tik išėjusi iš Berlyno metro, anapus gatvės pamačiau angliškai parašytą šūkį: „Putinas nėra jūsų priešas“. Skubėjau į viešbutį ir nestabtelėjau sužinoti, kas ir kodėl pačiame Berlyno centre nusprendė agituoti už Rusijos „carą“. Kitą dieną šūkiais apklijuoto stalelio jau nebebuvo, o aš vis dėlto pavėlavau į atidarymo filmą – brolių Coenų „Šlovė Cezariui!“. Tačiau spėjau išgirsti apie filmą prieštaringų nuomonių. Vienus jis nuvylė, kiti sakosi pamatę gražų meilės kinui prisipažinimą.
Kaip yra iš tikrųjų, šį penktadienį galės įsitikinti ir Lietuvos žiūrovai, o kai rašau šias eilutes, festivalis dar tik įsivažiuoja. Kartais jo siūlymų margumynas atrodo perdėtas, kartais primena atsiminimų vakarą – festivalis pagerbia šiemet mirusius Davidą Bowie, Alaną Rickmaną, Ettore Scolą. Garsiojo „Berlinale Palast“ fojė stovi geltonos dėžės – čia renkamos aukos pabėgėliams, apie juos kalbėta net per „Šlovė Cezariui!“ spaudos konferenciją, kai vienas žurnalistas uždavė su Angela Merkel susitikti panorusiam George’ui Clooney klausimą, ką jis konkrečiai daro, kad padėtų žmonėms.
Net šešiems „Oskarams“ nominuotas filmas „Sensacija“ („Spotlight“) vadinamas vienu įtaigiausių filmų apie sudėtingus žurnalistinius tyrimus. Paveikumu ir įtampa „Sensacija“ nenusileidžia garsiausiems veiksmo filmams. Tik veiksmo scenas čia kuria rašikliais ir telefonais apsiginklavę reporteriai, kurie pasiruošę eiti iki galo, kad pasauliui atskleistų siaubingą tiesą.
Žurnalistinių tyrimų komanda iš dienraščio „Boston Globe“ sugebėjo atskleisti dešimtmečiais ne tik Bažnyčios, bet ir teisininkų bei politikų slėptą nusikaltimą – kunigų pedofilijos skandalą. Apie kunigų tvirkinamus vaikus žinojo daug Bostono gyventojų, tačiau nė vienas nenorėjo tuo tikėti. Nuo 2002-ųjų „Boston Globe“ žurnalistai paskelbė kelis šimtus straipsnių apie kunigų seksualinius nusikaltimus prieš mažamečius. Jiems pasirodžius prasidėjo visuotinė Katalikų bažnyčios krizė, kuri tęsiasi iki šiol. Už sėkmingą tyrimą žurnalistai apdovanoti prestižine Pulitzerio premija.
Netrukus kino ekranus pasieks 2016 m. „Oskarams“ nominuotų trumpametražių filmų programos. Išskirtinė pažintis su geriausiais filmais prasideda vasario 19 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Utenoje, Varėnoje, Šilutėje ir Mažeikiuose.
Pernai pirmą kartą Lietuvoje parodyta trumpametražių vaidybinių filmų programa sulaukė žiūrovų simpatijų ir palaikymo. Šiemet renginį galės stebėti jau dešimties Lietuvos miestų gyventojai, programą papildė 2016 m. „Oskarams“ nominuoti trumpametražiai animaciniai filmai.
Vaidybinių filmų programą sudaro penki filmai iš Palestinos, Kosovo, Vokietijos, D. Britanijos ir JAV, kalbantys karo, susvetimėjimo, draugystės ir šeimos temomis bei atsigręžiantys į globalias šiandienos problemas. Programoje pastebima žanrų įvairovė – žiūrovai čia pamatys komediją, istorinę dramą, trilerį ir karo filmą.
Komedijos dažnai nuvertinamos, bet „Kino pavasaris“ neigia šį stereotipą. 21-ojo festivalio programoje bus rodomos šešios intelektualios komedijos, kuriose nagrinėjamos sudėtingos temos. 18-metė mergina sužino, kad yra nėščia. Sūnūs peržiūri mirusio tėvo paliktą vaizdajuostę ir supranta, kad buvo įvaikintas. Profesionalus žudikas gauna užduotį sudoroti vaikų tvirkinimu kaltinamą rašytoją. Tai ne trilerių siužetai, o „Kino pavasario“ komedijos.
„Kino pavasario“ žiūrovai lig šiol prisimena vieną sėkmingiausių danų filmų „Adomo obuoliai“. Jo režisierius Andersas Thomas Jensenas po dešimtiems metų grįžta į festivalį – šįkart su filmu „Vyrai ir viščiukai“ („Men & Chicken“). Komedija pasakoja apie du brolius, kurių tėvas mirdamas pasakė šokiruojančią žinią – jis nėra jų tėvas, o jie galbūt net ne broliai. Kuo čia dėti viščiukai? Jie auginami brolių gimtojoje saloje, kurios gyventojai, švelniai tariant, keisti. Patys broliai, beje, taip pat: užtenka pamatyti vieną jų vaidinantį danų aktorių Madsą Mikkelseną („Medžioklė“, „Karališkasis romanas“), kuris šįkart pasipuošė peruku ir ūsais. „Vyrai ir viščiukai“ Danijoje jau sulaukė daugiau kaip 350 tūkst. žiūrovų.
Krėsle prie televizoriaus
Televizijos programas skaityti kartais visai įdomu, nes jos savaip atspindi tautos mentalitetą. Kur dar taip akivaizdžiai pamatysi, kad vasario šventės Lietuvoje lyg ir susilieja – Šv. Valentino diena greit bus nebeatskiriama nuo Nepriklausomybės šventės. Du viename – visai kaip vasario 16 d. BTV programoje: 14.35 „Čilinam Šv. Valentiną, arba devyni antausiai ir trejos vestuvės. Muzikinis filmas apie meilę, antausius ir vestuves“ ir 17.50 „Koncertas, skirtas Valstybės atkūrimo dienai“. Panašiai ir vasario 16-osios vakaras per TV3: 21.30 – mėgėjiškai apgailėtinas Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Marcinkaus „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, o po jo 23.20 – Steveno Spielbergo filmas apie JAV prezidentą „Linkolnas“.
LRT šią dieną beveik nesiūlo pramogų – tik patriotinius dokumentinius filmus apie partizanus ir Audriaus Juzėno „Ekskursantę“ (14.30) – mažos mergaitės odisėją iš Sibiro į Lietuvą. Vaikai lietuvių kine, matyt, pasmerkti būti svarbiausiais istorijos liudininkais ir kentėti už visus suaugėlius. Tai suprantama, juk suaugusį personažą, ypač istorinį, ne taip lengva parodyti ekrane įtikinamai.