„Lietuvių filmų programa atspindi šių metų festivalio šūkį „Nauji vėjai“. Daug debiutinių filmų, drąsus naujų kino formų ieškojimas, atviras žvilgsnis į mus supančią tikrovę. Visų laukiamas proveržis lietuvių kine išties prasidėjo, reikia tik įdėmiai stebėti vykstančius procesus“, – antradienį Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje įvykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo viena iš programos sudarytojų Mantė Valiūnaitė.
Tarp laukiamiausių yra Andriaus Blaževičiaus pilnametražis debiutas „Šventasis“, realistiškai ir su juodu humoru vaizduojantis 2008 m. ekonominės krizės paveiktą Lietuvą ir joje bandantį išlikti jauną vyrą. Puikiai įkūnytą Mariaus Repšio. Oficiali „Šventojo“ premjera Lietuvoje įvyks rudenį, tačiau „Kino pavasaris“ surengs išskirtinį konkurse „Nauja Europa – nauji vardai“ dalyvausiančio filmo seansas.
Trumpos kino recenzijos
Pasaulyje stiprėja naujasis feminizmas, kyla nauja moterų emancipacijos banga, į gatves išeina tūkstančiai „Moterų maršo“ (Women’s March) dalyvių, o tuo tarpu paralelinėje realybėje sukuriamas filmas, kuriame moterys kaip šunyčiai atsidavusios keliaklupsčiauja vyro geiduliams bei norams ir dėl to jaučiasi pilnavertės. Nes juk pasąmoningai, kaip rodo kūrėjai, kiekviena moteris svajoja apie vyrą, kuris lifte pakištų ranką jai po sijonu. Sveiki atvykę į XXI amžių. Sveiki atvykę į „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“.
Sakysite, kad antroje dalyje pagrindinė veikėja Ana kitokia. Ji jau savarankiška ir nepriklausoma, todėl norėdama susigrąžinti mylimąjį Kristianą net pažaboja jo seksualinius poreikius. Taip sakant – paauklėja ir paprotina, kad šis daugiau taip nedarytų. Arba darytų tik tada, kada pati to nori. O nori ji kokius šešis kartus per filmą. Tada vėl viskas iš pradžių: akių raiščiai, botagėliai, grandinės ir karštas vaškas ant krūtinės, kuris kaitina ne tik heroję, bet ir milijonus bestselerio, o dabar jau ir filmo, gerbėjų visame plačiame pasaulyje.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Sekmadienį (vasario 19 d.) mirė lenkų kino ir teatro legenda Danuta Szaflarska. Ji gimė 1915 metais. 1939-aisiais baigė Varšuvos teatro institutą ir tų pačių metų rugpjūčio 23 d. atvyko į Vilnių, kur rudenį debiutavo „Teatr na Pohulance“ scenoje. Antrojo pasaulinio karo metais aktorė vaidino Vilniuje, čia 1941-aisiais ją surado sužadėtinis Janas Ekiertas. Tačiau jie susituokė jau Krokuvoje, paskui išvyko į Varšuvą. Ten Szaflarska vaidino pogrindiniame „Armia Krajowa“ teatre. 1944 m. ji dalyvavo Varšuvos sukilime.
Po karo Szaflarska vaidino Krokuvos Senajame teatre, vėliau Lodzės Kameriniame teatre ir visuose svarbiausiuose Varšuvos teatruose. Net ir sulaukusi 100 metų, Szaflarska pasirodydavo Varšuvos teatro „Teatr Rozmaitości“ scenoje. Į teatrą 2001 m. ją pakvietė Grzegorzas Jarzyna. 2010-aisiais, kai buvo oficialiai priimta į šį teatrą, Szaflarska juokavo, kad gavo etatą, nes neturi konkurenčių. Iki paskutinės akimirkos ji rengėsi naujo spektaklio premjerai.
Nuo kitos savaitės Lietuvos kino teatruose pasirodysiančio dokumentinio filmo „Liepsnojanti jūra“ seansus lydės susitikimai su pabėgėlių integracija Lietuvoje besirūpinančių piliečių iniciatyvos „Jie pasirinko Lietuvą“ autoriais.
Pernai Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“ pelnęs italų režisieriaus Gianfranco Rosi filmas rodo nedidelės salos Lampedūzos kasdienybę. Pastaraisiais metais Lampedūza atsidūrė pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre, nes būtent iš čia pirmiausia pasigirsta jūrą kertančių migrantų iš Afrikos ir Vidurio Rytų pagalbos šauksmai. Režisierius praleido ne vieną mėnesį šioje saloje, fiksuodamas jos istoriją, kultūrą ir vietos gyventojų kasdienybę, kai kiekvieną savaitę šimtai migrantų pasiekia šią žemę.
Filme pasakojamos dramatiškos kelionės per Viduržemio jūra istorijos atrodo tolimos ir nelabai nesuprantamos. Tačiau retai susimąstoma, jog dalis šią dramatišką patirtį išgyvenusių žmonių bando kabintis į gyvenimą čia, Lietuvoje. „Viskas prasidėjo netikėtai – į mane kreipėsi žmonės, prašydami padėti Lietuvoje prieglobstį radusiems žmonėms gauti darbą. Pradėjau skleisti žinią socialiniuose tinkluose, po truputį pradėjo formuotis žmonių, kuriems tai rūpi, bendruomenė“, – teigia iniciatyvos „Jie pasirinko Lietuvą“ įkūrėjas žurnalistas Domas Burkauskas.
Krėsle prie televizoriaus
Fredo Zinnemanno 1953 m. filmas „Dabar ir visada“ (LRT Kultūra, 18 d. 21 val.) dažnai pavadinamas pirmuoju didžiu antikariniu filmu. Tai netiesa, tačiau jis tikrai yra vienas svarbiausių ne tik 6-ojo dešimtmečio, bet ir JAV kino istorijos filmų, iškart sulaukęs ir žiūrovų pripažinimo, ir aštuonių „Oskarų“. „Dabar ir visada“ vaidina didžiosios Holivudo žvaigždės, filmas sukurtas pagal 1951 m. pasirodžiusį Jameso Joneso romaną, kuris iškart tapo bestseleriu. Veiksmas perkelia į amerikiečių karinę bazę, įsikūrusią Honolulu, ir prasideda 1941-ųjų vasarą, kai liko visai nedaug laiko iki kol japonai užpuls Perl Harborą.
Pagrindinis filmo veikėjas – kareivis ir gabus boksininkas Robertas (Montgomery Clift) po nelaimingo atsitikimo, kai jo priešininkas apako, atsisako pasirodyti ringe. Tačiau karinė vadovybė šį atsisakymą traktuoja beveik kaip išdavystę. Kapitonas Holmsas (Philip Ober) labiau domisi boksu nei gražuole žmona Karen (Deborah Kerr), todėl nusprendžia sugadinti gyvenimą atsisakiusiam kovoti Robertui. Vieninteliu Roberto draugu taps nuolat į nemalonumus pakliūvantis Andželas (Frank Sinatra), bet jam simpatizuoja ir Holmso žmonos meilužis seržantas Vordenas (Burt Lancaster) bei bare sutikta Lorena (Donna Reed).
Nauji filmai – „Patersonas“
Šiandien, kai aplink tik ir girdi, jog verta gyventi autentiškai, siekti naujų tikslų, potyrių ir įspūdžių, kai visi tik ir kalba, jog gyvenimas per trumpas, kad dirbtum nepatinkantį darbą ar bendrautum su „ne tais“ žmonėmis, kai visi dalinasi savo „sėkmės istorijomis“ ir pataria, kaip išsiveržti iš komforto zonos ir būtinai save realizuoti, Jimo Jarmuscho filmo „Patersonas“ („Paterson“, JAV, Prancūzija, Vokietija, 2016) herojaus Patersono (Adam Driver) gyvenimas gali pasirodyti vertas gailesčio.
Patersonas vairuoja autobusą, laisvomis nuo darbo minutėmis į slaptą užrašų knygelę rašo eilėraščius, grįžęs namo pabendrauja su mylimąja Laura (Golshifteh Farahani), pavakarieniauja, išveda pasivaikščioti šunelį Marviną ir vis tame pačiame bare išlenkia bokalą alaus. Ir taip kiekvieną dieną. Kito režisieriaus rankose toks herojus užsitarnautų nevykėlio etiketę. Jam tuojau pat būtų pametėtas nuotykis ar potyris, kuris išlaisvintų iš nuobodaus gyvenimo ir padėtų į pasaulį pažvelgti „naujomis akimis“. Tuo nuotykiu galėtų būtų tolima egzotiška kelionė, o potyriu – meilė.
„Kino pavasario“ programa „Festivalių favoritai“ tradiciškai pristatys garsius ir tarptautinių kino festivalių apdovanotus filmus. Tarp jų ir vienas didžiausių pernykščių atradimų – Barry Jenkinso „Mėnesiena“ („Moonlight“, JAV, 2016). Jis nominuotas geriausio filmo, režisieriaus, operatoriaus, scenarijaus, montažo, muzikos, antro plano vaidmenų „Oskarams“. Ši emocinga drama aprėpia tris skirtingus pagrindinio veikėjo – afroamerikiečio Širono – gyvenimo etapus: vaikystę, paauglystę ir brandos metus. Široną suvaidinę trys skirtingi aktoriai pasakoja intymią ir paveikią savęs ir savo seksualinės orientacijos pažinimo istoriją. Kuklų vaikiną mokykloje engia bendraklasiai, namuose, skurdžiame Majamio priemiestyje laukia nuo narkotikų priklausoma mama. Vietos nerandantį Široną imasi globoti netikėtai sutiktas narkotikų prekeivis Chuanas ir jo draugė Teresa. „Mėnesiena“ – nuo pirmo iki paskutinio kadro įtraukiantis ir ilgai mintyse išliekantis vizualiai stulbinantis filmas.
Nauji filmai – „Tyla“
Martinas Scorsese sako, kad apie „Tylą“ („Silence“, JAV, Japonija, Meksika, Italija, Taivanas, 2016) galvojo kelis dešimtmečius nuo tada, kai į jo rankas pateko Shusaku Endo romanas, kuriame aprašyti dviejų krikščionių kunigų nuotykiai XVII a. Japonijoje. Rašytojas knygoje suformulavo klausimą, į kurį Scorsese bandė atsakyti ne viename filme. Tai Dievo tylėjimas žmonių kančių akivaizdoje. Jis skambėjo ir bene daugiausia kontroversijų sulaukusiame režisieriaus filme „Paskutinis Kristaus gundymas“, ir „Kundun“ , kuris man atrodo intymus bandymas suvokti Dievo buvimą.
„Tylos“ išeities taškas paprastas: du jauni kunigai jėzuitai Sebastiao Rodrigesas (Andrew Garfield) ir Franciskas Garupė (Adam Driver) 1640-aisiais vyksta į Japoniją, kad išsiaiškintų savo mokytojo Kristoavo Fereiros (Liam Neeson) likimą, mat Portugaliją pasiekė žinios, kad jis išsižadėjo tikėjimo, vedė japonę ir perėjo į budizmą. Pirmoji beveik tris valandas trunkančio filmo pusė rodo jaunų kunigų susidūrimą su neapsakomu žiaurumu, skurdu ir japonų krikščionių kančiomis. Iki kunigams slapta atvykstant į Japoniją, keli šimtai tūkstančių krikščionių ir juos į tikėjimą atvertę misionieriai jau buvo sunaikinti. Jie mirė nuo kankinimų arba išsižadėjo tikėjimo. Likusieji – žiauriai persekiojami. Tačiau kunigai laukiami – mažų kaimelių gyventojai išsaugojo tikėjimą Dievu, nors gal labiau pasakišku rojumi, kuris laukia jų po mirties.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Antradienį paskelbti Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksiniai ereliai“ nominantai. Daugiausia – keturiolika nominacijų gavo Wojciecho Smarzowskio filmas „Voluinė“ („Wołyń“), pasakojantis apie lenkų žudynes, vykusiais Ukrainoje per Antrąjį pasaulinį karą. Dešimties nominacijų sulaukė debiutanto Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“), devynias nominacijas gavo Maciejaus Pieprzycos „Esu žudikas“ („Jestem mordercą“). Įdomu, kad visų trijų filmų pagrindas – realūs įvykiai ir žmonės.
Skelbiant nominacijas, Lenkų kino akademijos prezidentas, prodiuseris ir režisierius Dariuszas Jabłońskis pabrėžė, kad 2017-uosius akademija nusprendė paskelbti Andrzejaus Wajdos metais. Didžiojo režisieriaus atvaizdas papuošė ir šiųmetės ceremonijos plakatą, kurį sukūrė vienas garsiausių lenkų plakatų meistrų Andrzejus Pągowskis.
Pokalbis su režisieriumi Antoninu Peretjatko
Kitas pavojus, kai neprofesionalai vaidina šalia patyrusių, žinomų aktorių. Įsivaizduokime Alainą Deloną turguje pardavinėjantį pomidorus šalia valstiečių. Iš karto pratrūktume juokais. Su tokiu „mišiniu“ reikia elgtis atsargiai. Tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl mano pirmajame filme atsisakė vaidinti Mathieu Amalricas.
Kalbėjausi apie tai su Jacques’u Audiard’u, kuris filmuoja ir neprofesionalus. Jo nuomone, kartais geriau dirbti su neprofesionalais, nes jiems lengviau vadovauti. Geras profesionalas dažnai neklauso, ką sakai, slepiasi už savo įprastų refleksų ir nepadaro, ko iš jo reikalaujama.