7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gviana yra ir Lietuvos dalis

Pokalbis su režisieriumi Antoninu Peretjatko

Neringa Kažukauskaitė
Nr. 6 (1200), 2017-02-10
Kinas

Šiemet prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ atidarytas vieno įdomiausių šiuolaikinių komedijų kūrėjo Antonino Peretjatko filmu „Džiunglių įstatymas“ („La Loi de la jungle“). Ši juosta atsidūrė 8-toje vietoje tarp dešimties geriausiųjų žurnalo „Cahiers du cinéma“ kritikų išrinktų 2016 metų filmų.

 

„Džiunglių įstatymas“ – antrasis vaidybinis ilgametražis 42 metų režisieriaus filmas. Debiutinė komedija „Liepos 14-tos mergina“ („La Fille du 14 juillet“) 2013 m. pateko į Kanų festivalio programą „Dvi režisierių savaitės“, buvo nominuota nacionaliniam „Cezario“ apdovanojimui už geriausią debiutą, o režisieriaus vardas pradėtas minėti tarp jaunųjų Prancūzijos kino vilčių: Justine Triet, Guillaume’o Braco, Sébastieno Betbedero ir kt. Ankstesni Peretjatko trumpametražiai filmai, sukurti baigus studijas Nacionalinėje Louis Lumière’o aukštojoje kino mokykloje, taip pat sulaukė dėmesio, o dokumentinis „Už grotų“ („Derrière les barreaux“, 2009) apie režisieriaus Jacques’o Audiard’o „Pranašo“ filmavimą gavo Prancūzijos kritikų prizą („Prix du Syndicat de la Critique“).

 

Į Vilnių pristatyti savo filmo režisierius Peretjatko atvyko ne vienas, o su abiejų savo ilgųjų filmų aktoriumi Vincent’u Macaigne’u. Šis teatro režisierius bei aktorius taip pat laikomas jaunosios kartos prancūzų kino žvaigžde, kartais net vadinamas „naujuoju Depardieu“. Politinėje burleskoje „Džiunglių įstatymas“ jis suvaidino Marką Šateną – nevėkšlą stažuotoją iš Standartų ministerijos, nusiųstą į Prancūzijos Gvianos, esančios Pietų Amerikoje, džiungles prižiūrėti slidinėjimo trasos tiesimo normų.

 

Keletas režisieriaus minčių iš susitikimų su žiūrovais per viešnagę Vilniuje.

Kaip atsirado „Džiunglių įstatymo“ idėja. Stebint mus supantį pasaulį. Kiek daug jame absurdo! Pavyzdžiui, rengiamas futbolo čempionatas Katare, kur nėra pakankamai tinkamų futbolo aikščių, kur per karšta futbolininkams žaisti, kur reikia specialiai statyti vėsinimo įrangą... Tad kodėl negalime statyti slidinėjimo trasos džiunglėse? Beje, Gviana yra Prancūzijos dalis, o jei Prancūzijos – tai ir Europos Sąjungos, o jei ES, tai ir Lietuvos. Žinote, Lietuvoje, kaip ir Gvianoje, veikia tokios pat standartų normos.

 

Ar komedija yra visuomenės veidrodis. Komedijos šiandien nevertinamos. Manoma, kad komedijos prajuokina, bet neatspindi šiuolaikinės visuomenės. Tas atspindys akivaizdus, kai žiūri filmus vėliau. Pavyzdžiui, filmai apie Džeimsą Bondą – iš esmės juk jie buvo apie Šaltąjį karą, tik vėliau tas politinis atspalvis išnyko.

 

Prisimenu vieną interviu su režisieriumi Brianu De Palma, kuriame jis kritiškai pasisakė apie Woody Alleną ir Steveną Spielbergą. Jis sakė, kad šie režisieriai prarado ryšį su tikrove, su paprastais žmonėmis: skraido privačiais lėktuvais ir t.t. Režisierius turi jausti realybę, jos „temperatūrą“, kuria gyvena paprasti žmones, ir suvokti, pavyzdžiui, ką reiškia stovėti eilėje, laukti patikros prieš skrydį lėktuvu. Beje, man patinka stebėti žmones oro uoste – kaip jie elgiasi, bendrauja su apsaugininkais. Tai daug pasako apie žmones, suteikia įkvėpimo. Man irgi teko patirti „Džiunglių įstatymo“ situaciją oro uoste, kai reikia laukti eilėje, nors eilės nėra. Ir į Vilnių, festivalio atidarymą, atskridusiam aktoriui Vincent’ui Macaigne’ui nutiko lygiai tas pats.

 

Realybė ar fikcija. Vien stebėti realybę neužtenka, reikia pažiūrėti į ją režisieriaus žvilgsniu, kitaip tai bus televizijos reportažas, o ne filmas. Svarbu sugebėti ta sava vizija pasidalinti. Ji gali patikti žiūrovams, gali nepatikti. Svarbu, kad skatintų diskusijas.

 

Gyvenime kokia nors situacija gali būti visai nejuokinga. Pavyzdžiui, gatvėje nukritęs žmogus, bet nufilmuota ji tampa juokinga, nes režisierius sugeba pažiūrėti į ją visai kitu kampu. Komiškumas pasiekiamas, kai rodomas ryšys tarp personažo ir visuomenės. Arba personažas, turintis neteisingą nuomonę apie visuomenę. Arba atvirkščiai – visuomenė apie personažą. Komedijos personažas yra tarsi žuvis, išmesta ant kranto. Jis turi žūtbūt išgyventi, išsigelbėti, tuoj pat išspręsti problemą. Komedija įdomi, nes smalsu, ar veikėjas išsisuks, ar pakeis nuomonę apie aplinką, ar visuomenė pakeis savo nuomonę apie jį, ar ji klydo. Štai taip komedija ir virsta visuomenės kritika, pasaulio atspindžiu, o ne tik prajuokina. Charlie’io Сhaplino ar Jacques’o Tati komedijos atspindi visuomenę per veikėją, visai nuo jos nutolusį. Chaplinas, sakykim, rodo personažą gamykloje, kur darbo sąlygos labai sunkios. Taip pabrėžiamas pasaulio, aplinkos absurdiškumas, bet ne veikėjo.

 

Ne tik komedijos, bet ir kiti žanriniai filmai gali būti visuomenės atspindys. Nebūtinai kritika, bet atspindys. Sakykim, Fritzo Lango filmas „M“ nėra tik detektyvas, reikia ieškoti giliau. Ten ne tiek svarbu, kas yra žudikas, bet koks visuomenės požiūris į nusikaltimą ir nusikaltėlį. Šiandien atrodo, kad 3-iojo dešimtmečio vokiečių minios požiūris labai panašus į dabartinės visuomenės, ypač išreikštą socialiniuose tinkluose.

 

Dokumentika. Atrodytų, kad dokumentiniai filmai turėtų būti tikraisiais visuomenės veidrodžiais, bet taip nėra. Jei nėra subjektyvaus žvilgsnio, tai tokia dokumentika tampa tiesiog televizijos reportažu. Realybę transformuoja ne tik kamera, bet ir režisieriaus požiūris. Pasirinkti filmo herojai elgiasi vienaip, kai juos filmuoji, kitaip, kai jų nefilmuoji. Įdomu stebėti, kad filmuojami žmonės pateikia save taip, kaip nori, kad juos matytų visuomenė. Pavyzdžiui, akcentuoja savo priklausymą kokiai nors profesijai ir pan. Tad filmo režisierius turi mokėti tuo pasinaudoti – apeiti ar palikti, bet pasinaudoti. Galime prisiminti ir dokumentinio kino pradininką Robertą Flaherty. Filme „Nanukas iš Šiaurės“ jis prašė suvaidinti žvejybos scenas, nes jam buvo svarbu parodyti, kaip elgiasi žmonės tomis sąlygomis, o ne objektyvią realybę. Manau, kad dokumentinį filmą sunku sukurti – reikia geros temos, charizmatiškų herojų, kitaip filmas nepasiseks. Kino mokykloje bandžiau kurti dokumentines juostas, bet greit supratau, kad dokumentinis filmas lengvai gali tapti melu ir propaganda. Vaidybiniame kine kartais net lengviau įžvelgti realybę nei dokumentiniame. Vaidybiniame filme prisiliečiame prie realybės turėdami galimybę keisti herojų elgesį, vienaip ar kitaip pakreipti jų veiksmus. Man patinka Jeano Cocteau frazė: „Kinas – melas, sakantis tiesą.“

 

Realybę paversti išmone. Mėgstu transformuoti realybę, suteikti jai kitą prasmę. Filme „Liepos 14-tos mergina“ reikėjo dokumentinės medžiagos – karinio parado, t.y. ceremonijos, kurios taisyklės itin griežtos. Dalyvavo abu Prancūzijos prezidentai: ir buvęs Nicolas Sarkozy, ir esamas François Hollandas. Galėjome filmuoti tik iš nurodytos vietos, karinio parado judesiai besikartojantys, vis tie patys, taisyklės griežtos. Ką įdomaus padaryti? Sugalvojome padidinti kadrų skaičių. Taip pat paprašiau aktorių prieš paradą sustoti prie karinės technikos. Dar pasinaudojau montažo triukais ir pavyko parodyti situacijos komizmą. Tai buvo mano estetinis sprendimas – realybes scenas filmuoti taip, kad jos taptų išmone. Ir labai laisvai improvizuoti. Panašiai elgėsi ir Naujosios bangos režisieriai. Mūsų filmavimo grupė juda laisvai. Jei, sakykim, šviesa gražesnė kitoje gatvės pusėje, tai į ją ir pereisime, nepaisydami griežto filmavimo plano. Kai kitame filme biudžetas leido patiems režisuoti šventės ceremoniją specialiai filmavimui, pavyko ne taip juokingai nei filmuojant dokumentiškai. Tad galima sakyti, kad mano filmai yra tarp tikrovės ir išmonės.

 

Komedija ir tradicijos. Prancūzijoje yra gilios komedijos tradicijos. Man labai patinka Louis de Funèso komedijos, jos rodo, kaip žmonės gyveno 7-ajame dešimtmetyje. Tačiau jose stinga žvilgsnio į tų laikų visuomenę. Nors ne visada. Pavyzdžiui, filme „Didysis restoranas“ („Le Grand Restaurant“, 1966) rodoma virtuvės hierarchija, o iš tiesų ten matome stiprią prancūzų visuomenės hierarchiją. Tad šis filmas – tos griežtai hierarchizuotos visuomenės parodija. Šiandien daug kas jau pasikeitė, o tos senos komedijos suteikia galimybę pagauti epochos dvasią. Aš kuriu ir komediją, ir satyrą. Tokią barokinę komediją, burleską. Komedija turi keletą sluoksnių ir man labai įdomu juos vieną po kito atskleisti. Kartais reikia nutolti nuo realybės, kad geriau ją suprastum.

 

Fikcija neatsiejama nuo realybės. Riba tarp jų labai trapi. Neseniai Prancūzijoje pasirodė komedija „Vilis Pirmasis“ („Willy 1er“, 2016), kur visiškai neaišku, kas tikra, o kas ne, nes pagrindinis veikėjas prieš kamerą vaidina savo gyvenimą.

 

Apie aktorius. Aktoriai vaidina, ne tik skaito tekstą. Man yra tekę dirbti ir su profesionalais, ir su neprofesionalais. Darbas su neprofesionalais kine turi pavojų. Įsijungus kamerai, neprofesionalus aktorius gali ir nepadaryti, ko iš jo tikiesi. Aktoriai dažnai atvyksta trumpam į filmavimo aikštelę, tik kelioms dienoms. Kiti filmavimo grupės nariai jau būna susigyvenę, turi savų įpročių, o aktoriui reikia gretai įsilieti į filmą, tuoj pat gerai padaryti, ko iš jo tikimasi. Manau, neprofesionalui tai beveik neįmanoma. Net ir profesionalams stengiuosi sudaryti kuo komfortiškesnes filmavimo sąlygas, scenas filmuoti su kuo mažesne grupės dalimi, kad tik aktorių mažiau blaškytų ir trikdytų. Net nenaudoju pliauškės, nes ji žymi ribą tarp fikcijos ir realybės. Pliauškės garsas reiškia, kad aktoriai turi vaidinti, o mes norim natūraliai į realybę įvesti išmonę.

 

Kitas pavojus, kai neprofesionalai vaidina šalia patyrusių, žinomų aktorių. Įsivaizduokime Alainą Deloną turguje pardavinėjantį pomidorus šalia valstiečių. Iš karto pratrūktume juokais. Su tokiu „mišiniu“ reikia elgtis atsargiai. Tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl mano pirmajame filme atsisakė vaidinti Mathieu Amalricas.

 

Kalbėjausi apie tai su Jacques’u Audiard’u, kuris filmuoja ir neprofesionalus. Jo nuomone, kartais geriau dirbti su neprofesionalais, nes jiems lengviau vadovauti. Geras profesionalas dažnai neklauso, ką sakai, slepiasi už savo įprastų refleksų ir nepadaro, ko iš jo reikalaujama.

 

Kino finansavimo problemos. Viena iš šiandieninių prancūzų kino finansavimo problemų – skirti pinigus tik pagal filmo scenarijų. Tačiau vienas skaitydamas scenarijų gali susikurti filmo vaizdą, kitas – ne. Filmas nėra tik tai, kas užrašyta. Kinas yra vaizdas ir garsas. Tokios finansavimo sistemos rezultatai jaučiami prancūzų filmuose: čia daug kalbama, nes reikia išraiškingų dialogų, iš kurių viskas būtų aišku. Bandoma komizmą perteikti tik dialogais. Tačiau filmas gali būti juokingas ir be gerai „sukaltų“ dialogų. Komizmas turi kelis sluoksnius, juos ir įdomiausia rodyti. Užrašyti burleską, komizmą žodžiais – gana sudėtinga. Apskritai, rašyti juokingai yra sunku – pažiūrėkite, kiek pasaulinėje klasikoje mažai didžių komiškų knygų: Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“, François Rabelais, gal dar kelios knygos.

 

Finansuotojų kišimasis į filmą taip pat žalingas. Pavyzdžiui, „Džiunglių įstatyme“ turėjome nufilmuoti sceną lėktuve. Paprašėme „Air France“ pagalbos. Jie sutiko, jei mūsų filme bus garsus aktorius ir jis skris verslo klase. Nei to, nei kito filme nebuvo, tad „Air France“ paprašė sumokėti už filmavimą jų lėktuve 30 tūkstančių eurų. Nufilmavome šią sceną paviljone.

 

Prancūzijoje negalima filmuoti žmogaus, einančio geležinkeliu, nes tie vaizdai gali skatinti neatsargiai elgtis. JAV, jei išsinuomoji filmui geležinkelį, tokių draudimų nėra. Kai Audiard’as filmavo „Pranašą“ apie Korsikos nusikaltėlius, sulaukė priekaištų, kad kuria prastą Korsikos įvaizdį. Tuoj gal bus nebegalima kurti filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kad nejuodintume Vokietijos įvaizdžio. Dažnai žmonės mano, kad filmo personažai atspindi režisieriaus mintis. Jei rodau rasistą, nereiškia, kad pritariu jo mintims. Tenka sukurti tokį veikėją, nes juo paremta viso filmo istorija.

 

Parengė Neringa Kažukauskaitė