7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Gedulas Baltuosiuose rūmuose

Nauji filmai – „Žaklina“

Bene vienas įdomiausių ir talentingiausių savo kartos režisierių čilietis Pablo Larrainas pasaulyje išgarsėjo filmais „Ne“ (2012) ir „Klubas“ (2015). Iš viso šio keturiasdešimtmečio režisieriaus filmografijoje – septyni ilgametražiai filmai, beveik visi jie kalba apie sudėtingą Čilės istoriją ir Pinocheto režimo padarinius. Politikų šeimoje užaugęs Larrainas šiuolaikinio kino kontekste išsiskiria tiek savo konceptualia režisūra, tiek dėmesiu politikai ir istorijai. Tačiau naujausiame ir pirmame anglų kalba kurtame režisieriaus filme „Žaklina“ („Jackie“, JAV, Prancūzija, Čilė, 2016) politika pasitraukia į šalį, užleisdama vietą vienos garsiausių XX a. moterų Jacqueline Kennedy Onassis asmeniniam sielvartui ir gedului po tragiškos vyro mirties 1963 m. lapkričio 22-ąją.

 

Jauni ir gražūs Jacqueline ir Johnas F. Kennedy reprezentavo naująją Ameriką (tereikia prisiminti Normano Mailerio straipsnio apie JFK pavadinimą „Superman Comes to the Supermarket“), antrąjį šalies kvėpavimą, o jų populiarumas prilygo žvaigždžių statusui. Jacqueline ir Johnas, kuris, kaip tikėjo amerikiečiai, išgelbėjo pasaulį nuo atominio karo Kubos raketų krizės metu, puikiai suprato televizijos, viešųjų ryšių galią. Galima sakyti, jie buvo tikri šios srities specialistai. Stilinga ir elegantiška, išsilavinusi ir paslaptinga Jacqueline – vienintelė pirmoji ponia, laimėjusi „Emmy“ (už televizijos transliuotą turą po jos restauruotus Baltuosius rūmus 1962 m.). Net po vyro mirties, kuri sukrėtė Amerikos visuomenę ir giliai paveikė jos sąmonę, Jacquelina formavo vyro įvaizdį, o jo laidotuvės tapo nepamirštamu spektakliu. Tai iš jos lūpų „išsprūdo“ frazė apie Kamelotą – jaunų idealistų bendraminčių administraciją. Istorikai tai vadina vienu geriausiu politinio prekės ženklo kūrimo pavyzdžių Amerikos istorijoje.

„Žaklina“
„Žaklina“
„Žaklina“
„Žaklina“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Lietuvių kino akademija skelbia kvietimą teikti paraiškas dešimtiesiems Lietuvos kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“. Užpildytos paraiškos pateikiamos elektroniniu būdu nuo 2017 m. kovo mėn. 1 d. iki 2017 m. balandžio mėn. 1 d. 24 val. Akademijos Taryba sudarys atrankos vertinimo komisiją iki 2017 m. kovo 14 d. Komisija pradės darbą 2017 m. balandžio 3 d. Jos protokolas bus pateiktas Tarybai iki 2017 m. balandžio 26 d. 18 val. Laureatus iš nominuotųjų sąrašo kiekvienoje kategorijoje rinks LiKA tikrieji nariai slaptu balsavimu elektroniniu būdu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. 24 val. Šiais metais apdovanojimai bus įteikti Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, birželio 13 dieną.

Liam Neeson
Liam Neeson
Judy Garland filme „Ozo šalies burtininkas“
Judy Garland filme „Ozo šalies burtininkas“
Colin Farrell
Colin Farrell
Robert De Niro
Robert De Niro
Jonas Ūbis

Apie režisierius

Krėsle prie televizoriaus

1987-aisiais sukurtą „Geismo įstatymą“ (LRT Kultūra, 9 d. 23 val.) Pedro Almodovaras vadina esminiu karjeros ir vienu mylimiausių savo filmu. Kartu su juo gimė režisieriaus ekonominė ir meninė nepriklausomybė, mat „Geismo įstatymas“ buvo kurtas režisieriaus kartu su broliu Agustinu įsteigtoje prodiuserių kompanijoje, į kurią jie abu investavo viską, ką turėjo. Filmo herojus yra kino režisierius, bet Almodovaras neigia kūręs autobiografinį pasakojimą: „Kai pradėjau rašyti scenarijų, norėjau pakalbėti apie kūrybos procesą, apie tai, kad režisieriaus gyvenimas visiškai persmelkia jo kūrybą. Apie tai, kaip jis atsisako savo gyvenimo ir, regis, gyvena tik tam, kad kurtų istorijas. Ir apie tai, kaip šiame procese jo gyvenimo ir rašomosios mašinėlės ryšys tampa tiesiog siaubingas ir net pavojingas jam pačiam ir kitiems. (...) Filme norėjau papasakoti, kad kiekvienas jaučia būtinybę jaustis geidžiamas ir kad šiame geismų rate du geismai labai retai susitinka ir atitinka vienas kitą, todėl tai viena didžiausių žmogiškosios būties tragedijų.“ Filmas kupinas netikėtumų, mirčių, drastiškų scenų, galinčių papiktinti puritonus, bet man labai svarbūs pasirodė ne siužeto vingiai, o aktoriai – pavydų režisieriaus meilužį įkūnijęs Antonio Banderasas bei transeksualę režisieriaus seserį suvaidinusi Carmen Maura.

„Geismo įstatymas“
„Geismo įstatymas“
„Maištas „Keino“ laive“
„Maištas „Keino“ laive“
„Ieškojimai“
„Ieškojimai“
„Sugėrovai“
„Sugėrovai“
Živilė Pipinytė

Plakatas tautos šventei

Nauji filmai – „Emilija iš Laisvės alėjos“

Gyveno kartą sovietų Lietuvoje mergaitė Emilija. Pokario metais jos akyse tėvus nužudė enkavedistai, bet užaugusi Emilija įgyvendino savo svajonę. Ji tapo aktore. Baigusi Konservatoriją mergina gavo paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Tik atvykusi į Kauną, Laisvės alėjoje ji pateko į demonstraciją. Pabučiuota barzdočiaus ir nespėjusi susigaudyti Emilija atsidūrė KGB rūsiuose, kur ją užsipuolė tardytojas Leonas. Jam rūpėjo sužinoti, iš kur mergina turi seną sąsiuvinį su eilėraščiais apie laisvę. Nuo šios akimirkos Leonas persekios Emiliją kiekviename žingsnyje: seks, tardys, veš į psichiatrinę parodyti išprotėjusį poetą – buvusį rezistentą.

 

Teatre Emilija pamils maištingą režisierių patriotą (tą patį, kuris pabučiavo per demonstraciją), šis jai paskirs kovotojos už laisvę Emilijos Pliaterytės vaidmenį. Tačiau žiaurūs cenzoriai norės uždrausti spektaklį, kalbantį apie kraujais patvinusią pavergtą Lietuvą. Emilijos istorija baigsis nors ir dviprasmiškai, bet laimingai – mergina suvaidins Pliaterytę, mes teatrą, sužinos tiesą apie Leoną ir išvyks paskui mylimąjį į Sibiro platybes.

Kadras iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“. A. Martinonytės nuotr.
Kadras iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“. A. Martinonytės nuotr.

Mūsų laikų testamentas

Nauji filmai – „Liepsnojanti jūra“

Rašydama apie šių metų Berlinalę Dovilė Grigaliūnaitė klausė, ar kinas gali keisti visuomenę? Vis dėlto, norėtume to ar ne, kinas tai daro jau seniai ir gana sėkmingai. Juk sunku atskirti, kas ką labiau veikia: tikrovė, pavyzdžiui, holivudinį kiną, ar atvirkščiai. Kinas, kaip masinės kultūros dalis, išgalvoja mūsų geismus ir jų kryptis, iš esmės steigia pačią tikrovę, jos suvokimą. Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs chrestomatinę istoriją apie Errolo Morriso filmą „Plonytė mėlyna linija“ (1988). Filmas padėjo išteisinti Randallą D. Adamsą, kuris 1976 m. buvo neteisingai apkaltintas žmogžudyste ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. „Plonytės mėlynos linijos“ pavyzdys gal ir neiliustruoja teiginio apie kino galią keisti visuomenę, tačiau iškalbingai rodo tiesioginę kino įtaką tikrovei ir žmonių likimams.

 

Morriso, kuris prieš pradėdamas kino režisieriaus karjerą dirbo privačiu detektyvu, ir Gianfranco Rosi kino strategijos išties skiriasi. Morrisui dokumentinis kinas – tai detektyvinis tyrimas tiesiogine to žodžio prasme, jo filmai dažniausiai kalba apie didžiąją JAV politiką. Rosi galima pavadinti poetinės dokumentikos atstovu (bent turint omenyje paskutinius režisieriaus filmus), jis akylas ir subtilus tikrovės, žmonių, smulkių jų kasdienybės judesių stebėtojas. Ne veltui režisierius interviu ne kartą yra sakęs, kad kuriant filmą jam didžiausia investicija – laikas (pavyzdžiui, „Žemiau jūros lygio“ Rosi filmavo penkerius metus), nes tai vienintelis būdas įžengti į žmonių gyvenimą, užmegzti artimą santykį su filmų veikėjais, erdve.

„Liepsnojanti jūra“
„Liepsnojanti jūra“
„Kino pavasario“ inf.

Viskas, ką reikia žinoti apie 2017-ųjų „Kino pavasarį“

Geriausio „Oskarų“ filmo lietuviška premjera, svarbiausias Europoje kino industrijos renginys „Europos kino forumas“, pirmoji Lietuvoje virtualaus kino salė, garsūs svečiai – taip antradienį surengtoje spaudos konferencijoje 22-ojo „Kino pavasario“ organizatoriai dalijosi šių metų festivalio koziriais, svečius vaišindami tvinpyksišku Davido Lyncho vyšnių pyragu.

 

Naujus vėjus žadantis didžiausias šalies kino festivalis konferenciją pradėjo animaciniu klipu. Mergina vėjo plaikstomais plaukais rožiniame fone pasitiks ir išlydės kovo 23–balandžio 6 d. vyksiančio festivalio žiūrovus. Klipo, kaip ir šūkio bei vizualinio identiteto „Nauji vėjai“, autorius yra su „The New York Times“ bendradarbiaujantis iliustratorius Karolis Strautniekas, muziką sukūrė Tomas Narkevičius-Fingalick.

 

Festivalis rodys filmus iš 70 šalių, Rumunija – oficiali šių metų „Kino pavasario“ partnerė. „Rumunijos kinas pasižymi kūrėjų brandumu, jų darbai vertinami visame pasaulyje. Mums garbė juos pristatyti Lietuvoje“, – kalbėjo festivalio direktorė Vida Ramaškienė, dėkodama daugiau nei 100 festivalio partnerių, kurie leidžia „Kino pavasariui“ tapti vienu kertinių kultūros renginių šalyje.

„Ji“
„Ji“
David Lynch
David Lynch
„Felisitė“
„Felisitė“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Pirmadienio rytą baigėsi 2017-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Šiais metais renginys tikrai pateks į istoriją. Miuziklas „Kalifornijos svajos“ gavo rekordiškai daug nominacijų – net keturiolika. Filmas pelnė net 6 „Oskarus“, tačiau skelbta, kad jų sąskaitoje atsirado ir septintasis. Renginio pabaigoje paskelbta, kad filmas gavo ir metų filmo apdovanojimą, tačiau į sceną susirinkusi „Kalifornijos svajų“ kūrybinė grupė pastebėjo klaidą. Filmo prodiuseris pamatė, kad apdovanojimas atiteko dramai „Mėnesiena“, vaizduojančiai juodaodžio paauglio žengimą į suaugusiųjų pasaulį.

 

Auksinę statulėlę kaip geriausias metų režisierius gavo „Kalifornijos svajų“ kūrėjas Damienas Chazelle’as (32), jis tapo ir jauniausiu istorijoje režisieriumi, pelniusiu „Oskarą“. Šiame filme vaidinusi aktorė Emma Stone pelnė geriausios metų aktorės statulę, o apdovanojimai filmui taip pat atiteko už geriausią operatoriaus darbą, geriausią muziką, geriausią filmui sukurtą dainą, geriausias dekoracijas.

„Mėnesiena“
„Mėnesiena“
„Ji“
„Ji“
Jonas Ūbis

Dviprasmiškos aistros

Krėsle prie televizoriaus

„Mano širdis yra prancūziška, bet šikna – tarptautinė“, – pasakė prancūzų aktorė Arletty, kai išlaisvinus Prancūziją jai buvo priekaištaujama dėl okupacijos metais užmegzto meilės romano su „Luftwaffe“ leitenantu Hansu-Jürgenu Soehringu. 2015 m. Arnaud Sélignaco sukurtas televizijos filmas „Arleti. Pasmerkta aistrai“ (LRT, kovo 1 d. 22.50) pasakoja apie Arletty (Laetitia Casta) romaną su Soehringu (Ken Duken) ir biseksualios aktorės ryšį su kunigaikščio d’Harcourt’o žmona Antoinette Gérard (Marie-Josée Croze).

 

1971 m. pasirodžiusioje autobiografijoje „Gynyba“ Arletty šaipėsi iš mylimojo vokiškumo: „Gimęs Konstantinopolyje, kur jo tėvas buvo Vokietijos ambasados kultūros atašė, jaunystę jis praleido Lotynų Amerikoje, o teisę studijavo Grenoblyje.“ Kitaip nei su vokiečių karininku gyvenusi Coco Chanel, kuri po Prancūzijos išvadavimo 1944-ųjų rugpjūtį iškart pabėgo į Šveicariją, Arletty liko Paryžiuje. Savaitei ji pateko į Dransi konclagerį, paskui į kalėjimą, o nuo 1944 m. gruodžio 75 savaitėms buvo uždaryta rūmuose La Houssaye-en-Brie. 1946 m. už kolaboravimą su vokiečiais jai buvo uždrausta trejus metus pasirodyti scenoje ir kine.

„Arleti. Pasmerkta aistrai“
„Arleti. Pasmerkta aistrai“
„Žmogžudystės anatomija“
„Žmogžudystės anatomija“
Dovilė Grigaliūnaitė

Ar kinas gali keisti visuomenę?

Berlyno kino festivalio konkursinės programos laureatai

Šis klausimas politiškai angažuotame Berlinalės kino festivalyje lydėjo beveik kasdien žiūrint filmus ir jiems pasibaigus. Nuo pat renginio atidarymo vieši menininkų ir politikų pasisakymai kritikavo šiandieninę politinę ir socialinę situaciją, vyko protesto akcijos, susitikimai. Skirtingais rakursais klausimą, ar kinas gali keisti visuomenę, svarstė ir konkursinės programos režisieriai. „Kino kūrėjų veikla tapo kaip niekad svarbi. Mūsų darbas, amatas ir menas gali daryti poveikį ir mes galime bandyti sakyti tiesą“, – kalbėjo Agnieszka Holland, linkėdama jauniems režisieriams nesitaikstyti ir būti drąsiems. Aki Kaurismäki juokavo, kad pakeisti visą pasaulį sudėtinga, todėl pirmiausia pradės nuo Europos. Puikus režisieriaus filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“) apie sirų pabėgėlį, laukiantį atsakymo, ar jam bus suteiktas prieglobstis, kino kritikų laikytas „Auksinio lokio“ favoritu. Pernai, kaip iškart po premjeros ir spėta, nugalėjo Gianfranco Rosi dokumentinė „Liepsnojanti jūra“, taip pat fiksavusi pabėgėlių gyvenimą, tik laikinoje stotelėje, Lampedūzos saloje, pakeliui į žemyną. Vyliausi, kad Paulo Verhoeveno vadovaujama žiuri šiemet nustebins netikėtu pasirinkimu.

„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kūnas ir siela“
„Kūnas ir siela“
„Ana, mano meile“
„Ana, mano meile“
„Fantastiška moteris“
„Fantastiška moteris“
Rengėjų inf.

Dokumentinio filmo „Antanas Smaliukas“ sutiktuvės

Vasario 27 d. (pirmadienį) 18 val. Čiurlionio namai (Savičiaus g. 11, Vilniuje) kviečia į dokumentinio filmo-apybraižos „Antanas Smaliukas“ sutiktuves.

 

Net jei čia niekuomet nesilankėte, ištarus „Švendubrė“, prieš akis išnyra senas gatvinis dzūkų kaimas, kurio trobų langai žiūri į legendomis apipintą Raigardo slėnį, įamžintą M.K. Čiurlionio triptike. Šiame kaime gyvena unikalūs žmonės. Vienas jų ‒ Antanas Smaliukas (1895‒1995), Švendubrės šimtametis, viso dvidešimtojo amžiaus įvykių liudininkas, dalyvis, išskirtinė kaimo asmenybė. XX a. pabaigoje tai buvo vienintelis likęs gyvas žmogus, pažinojęs dailininką ir kompozitorių M. K. Čiurlionį. Dokumentinės apybraižos „Antanas Smaliukas“ medžiaga kaupta net 20 metų: savo dėdę filmavo giminaitis operatorius Jonas Bilinskas.

Antanas Smaliukas
Antanas Smaliukas
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas