Stebukladarės

„Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“, rež. James Foley, JAV

Pasaulyje stiprėja naujasis feminizmas, kyla nauja moterų emancipacijos banga, į gatves išeina tūkstančiai „Moterų maršo“ (Women’s March) dalyvių, o tuo tarpu paralelinėje realybėje sukuriamas filmas, kuriame moterys kaip šunyčiai atsidavusios keliaklupsčiauja vyro geiduliams bei norams ir dėl to jaučiasi pilnavertės. Nes juk pasąmoningai, kaip rodo kūrėjai, kiekviena moteris svajoja apie vyrą, kuris lifte pakištų ranką jai po sijonu. Sveiki atvykę į XXI amžių. Sveiki atvykę į „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“.

Sakysite, kad antroje dalyje pagrindinė veikėja Ana kitokia. Ji jau savarankiška ir nepriklausoma, todėl norėdama susigrąžinti mylimąjį Kristianą net pažaboja jo seksualinius poreikius. Taip sakant – paauklėja ir paprotina, kad šis daugiau taip nedarytų. Arba darytų tik tada, kada pati to nori. O nori ji kokius šešis kartus per filmą. Tada vėl viskas iš pradžių: akių raiščiai, botagėliai, grandinės ir karštas vaškas ant krūtinės, kuris kaitina ne tik heroję, bet ir milijonus bestselerio, o dabar jau ir filmo, gerbėjų visame plačiame pasaulyje.

Pastarosios, spėju, tikrai nežingsniavo su plakatais gatvėmis, nes, matyt, iki šiol tvirtai tiki, kad savo ateitį kuria ne jos pačios, kad už jų ateitį atsakingas (turtingas) vyras, mylimasis ar meilužis. Maža to, jos, kaip ta Ana, galbūt net įsitikinusios, kad visas vyrų neurozes ir vaikystės traumas išgydys tik atsidavusi ir nuolanki jų meilė. Girdėjau, kad trečioje dalyje būtent taip ir bus. Bijau, kad su stebukladare veikėja susitapatins dar daugiau nusivylusių namų šeimininkių, klaidingai tikinčių ir įsivaizduojančių, kad šios gydančios galios ir yra ta tikroji women’s power. Vyrai dėl to tik apsidžiaugs.

„Gražiosios Aranchueso dienos“, rež. Wim Wenders, Prancūzija, Vokietija

Filmą įrėmina dvi dainos. Lou Reedo „Perfect Day“ ir Guso Blacko „The World is on Fire“. Pirmoji – nostalgiška, lengva ir saldi lyg sangrija, apie kurią dainuojama. Su šia daina mes per tuščias Paryžiaus gatves nusikeliame į užmiesčio sodybą. Antroji – liūdna ir melancholiška, nes „pasaulis liepsnoja“ ir nebeliko ką pasakyti, nebent tik mylėti. Skambant šiai dainai matome, kaip tolumoje, virš Paryžiaus, aptemsta dangus, o sodyboje iš vinilo plokštelių aparato pradeda sklisti garsai, kuriuos pats Wimas Wendersas įvardija kaip kažką, kas artima graikų chorui. Žodžiu, tragedija, pasaulio pabaiga.

Tai, ką stebime rėmo viduje, kritikai jau spėjo pavadinti banalybėmis, nuobodulio viršūne, beprasmiškomis sapalionėmis, atgyvenusiu teatrališkumu ir absoliučiu fiasko. Vyras ir Moteris sėdi lauko terasoje ir bendrauja. Vyras – aktyvusis pradas – klausinėja, o moteris atsakinėja: apie išgyvenimus ir slapčiausius potyrius, seksualinius – taip pat. Istoriją laiko žodžiai: jokių vizualių grįžimų į ateitį, jokių vaidybinių intarpų. Tik žodinis pasakojimas. Matyt, tai labiausiai ir suerzino daugelį žiūrovų, kurie priprato, kad kine veiksmas keičia veiksmą, drama – dramą. O čia – tik monologai. Sekundė išsiblaškymo, ir jau sunkiai supranti – apie ką ir kodėl visa tai pasakojama. Ar kaltas tu, ar žiūrovo dėmesio nesugebantis išlaikyti režisierius, klausimas atviras.

Wendersas nepasakoja „gyvenimiškos istorijos“ ir nekuria personažų iš kūno ir kraujo. Tai greičiau archetipinės Vyro ir Moters figūros, kurios žaidžia klausimų ir atsakymų žaidimą, čia pat viena kitą stabdydamos ar pabrėždamos, jog nuklydo į šalį. Šis filmas – tai apmąstymas apie kūrybą, o dar tiksliau – istorijų konstravimą ir jų poveikį mums. Be dviejų personažų yra ir trečiasis – rašytojas. Jo vaizduotės kūriniai ir yra pagrindiniai herojai. Jis juos čia pat sukuria ir į jų lūpas įdeda žodžius.

Žinant, kad filmas sukurtas pagal austrų rašytojo Peterio Handke’s pjesę, toks siužetas nestebina. Handke – itin metatekstualus kūrėjas. Šis meta- lygmuo leidžia prie pianino atsirasti ir Nickui Cave’ui, kuris padainuoja „Into My Arms“ ir dingsta taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė. O paskui vėl – pokalbis, saulės šviesa, kaitra, vėjas, šunelis tarp kojų. Saldu kaip prinokusios Aranchueso vyšnios, kurių kauliukais vietomis neįmanoma neužspringti.