7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Joną Švažą prisimenant

Paroda Baroti galerijoje

Dalia Karatajienė
Nr. 2 (1154), 2016-01-15
Dailė
Jonas Švažas, „Medžiai Ronžėje“. 1969 m. MMC nuosavybė
Jonas Švažas, „Medžiai Ronžėje“. 1969 m. MMC nuosavybė

Minint 90-ąsias tapytojo Jono Švažo (1925–1976) gimimo metines, Klaipėdos Baroti galerijoje veikė paroda, kurioje eksponuota penkiolika skirtingiems Švažo kūrybos periodams atstovaujančių drobių. Ekspozicijos vaizdą gerokai praturtino jubiliejaus proga išleistas Jono Švažo kūrybos albumas, lydimas kūrybos raidą apibūdinančio Ramutės Rachlevičiūtės teksto, papildyto išsamiu G. Miknienės sudarytu bibliografijos sąrašu, liudijančiu Lietuvos bei užsienio menotyros dėmesį dailininko kūrybai (Juozas Saulius, Marija Švažai, Jonas Švažas: albumas, Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2015).

 

Jonas Švažas ėmė kurti XX a. 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje, kada beveik visame Lietuvos meninės kultūros plote pradėjo ryškėti pirmieji modernizavimosi ženklai, atitrūkstantys nuo natūralistinio bei pažodiško socialiai sureikšmintos tikrovės vaizdavimo ir vedantys metaforos, formos ekspresijos link. Vincas Kisarauskas, prisimindamas anuos laikus, koloristinį sąjūdį, kuriame dalyvavo Silvestras Džiaukštas, Jonas Čeponis, Leonas Surgailis, Jonas Švažas bei kiti menininkai, pavadino juos savotišku batalijų laiku, ir Švažas šioje meno laisvėjimo, o kartu ir ideologinio lygmens kovoje suvaidino ypatingą vaidmenį.

 

Pasak Ramutės Rachlevičiūtės, „Jonas Švažas turėjo mažiausiai tris talentus – tapytojo, pedagogo ir organizatoriaus“. Dėl pastarojo atsinaujinanti Lietuvos tapyba įgijo plačios sklaidos galimybę. 1965 m. Maskvoje suorganizuota Pabaltijo šalių tapybos paroda Švažui inicijuojat virto Vilniaus tapybos trienalių, sujungusių Lietuvą, Latviją ir Estiją, tradicijos ištakomis. Šio sąjūdžio bendražygių meninės raiškos kontekste Švažo kūryba atsiskleidė kaip unikalus reiškinys, prabilęs ne tik ritminiais subendrintų formų ir grynos spalvos kompoziciniais deriniais, bet ir naujomis temomis. Lietuvos tapybos akiratyje nuolat buvojęs gamtos peizažas Švažo tapyboje praturtėjo urbanistiniais, pramoniniais motyvais, pasipildydamas kranų, transformatorių, tiltų, gamyklų bokštų, lokatorių, statybviečių vaizdais. Ryškus tokių motyvų siluetas, o neretai ir juodas, sodrus jų kontūras, veikiantis kaip švytintį kolorito gaivalą organizuojanti jėga, paveiksluose reprezentuoja emocijos ir racionalumo jungtį, suteikiančią jiems ypatingo dramatizmo, netgi poetikos, pasruvusios po visą Švažo kūrybinį palikimą.

 

Švažo palikimą sudaro beveik šešetas šimtų drobių, apie puspenkto šimto monochrominių piešinių ir pastelių. Ritminės dekoratyvių paveikslo plokštumų struktūros anaiptol ne visada formuoja stabilių konstrukcijų įspūdį, neretu atveju jos tėra nuoroda į dinaminę šių struktūrų galią ar gyvybingą potencialumą. Negili kūrinių erdvė, nedetalizuoti, lakoniški pavidalai, lemiantys tiesioginę vaizdo pagavą, drauge formuoja dekoratyvų paveikslo charakterį, atveriantį talpesnę interpretavimo galimybę ir metaforines vaizdų reikšmes. Visa tai rodo, jog kūrinių tema Švažo kūryboje iš tikrųjų neturėjo lemiamos reikšmės, nes tokia pačia plastine kalba, išreiškiančia objektų įtaigą, dailininkas kalbėjo ne tik apie industrines struktūras, bet ir apie itin jo mėgtus medžius, Vilniaus kiemus, namus ir skersgatvius, apie kalnus, jūrą ir net apie dangaus peizažą.

 

Naudodamas atpažįstamus aplinkos motyvus, iš tikrųjų Švažas bylojo apie vidinį savo paties regimos aplinkos jausmą, paskutiniais kūrybos metais įgavusį ypatingą užmojį, staigumą, išreikštą iš pažiūros netvarkingomis tapybinėmis dėmėmis, trūkia linija ir šiurkštoka potėpio tekstūra. Todėl į Švažo kūrybą galima žiūrėti kaip į labai asmenišką vaizdinį dailininko tikrovės suvokimo dienoraštį, o kartu ji atspindi ir bendrą meno situaciją, kurią Justinas Marcinkevičius, kalbėdamas dailininko 70-ųjų gimimo metinių proga surengtoje parodoje, pavadino kultūros renesansu. „Tai iš tikrųjų buvo lietuvių kultūros renesansas, ir mūsų kultūrologai turėtų jį apmąstyti be pigaus politikavimo meno ir kultūros temomis. Jonas Švažas buvo tada dailės gyvenimo centre (...), svarbiausia – kaip kūrėjas, palikęs nepaneigiamus, neištrinamus pėdsakus mūsų atmintyje, mūsų meniniame patyrime ir išgyvenime.“

 

Paroda veikė iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Baroti galerija (Aukštoji g. 1, Klaipėda)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 10–17 val.

Jonas Švažas, „Medžiai Ronžėje“. 1969 m. MMC nuosavybė
Jonas Švažas, „Medžiai Ronžėje“. 1969 m. MMC nuosavybė
Jonas Švažas, „Žvejų laiveliai“. 1968 m.
Jonas Švažas, „Žvejų laiveliai“. 1968 m.
Jonas Švažas, „Kretingos gatvė“. 1972 m.
Jonas Švažas, „Kretingos gatvė“. 1972 m.
Jonas Švažas, „Raudoni vamzdžiai“. 1976 m.
Jonas Švažas, „Raudoni vamzdžiai“. 1976 m.
Jonas Švažas, „Tiltas“. 1965 m. LDM nuosavybė
Jonas Švažas, „Tiltas“. 1965 m. LDM nuosavybė
Jonas Švažas, „Medžiai prie ežero“. 1976 m.
Jonas Švažas, „Medžiai prie ežero“. 1976 m.