Prasibrovus pro minias ir mėsas

Didelė sėkmė Nacionalinei dailės galerijai (ir mums visiems), kad per Šarūno Saukos parodą tiek daug naujų žmonių rado kelią į muziejų, apie kurio egzistavimą jei ir žinojo, tai labai jau miglotai. Nemažesnė laimė ir tai, kad parodą rengė Monika Saukaitė. Akivaizdu, kad joks kuratorius iš šalies nesulauktų tokio autoriaus pasitikėjimo ir kantrybės, kurios jis per spaudos konferenciją prisipažino stokojąs, kaip kad dukra. Puiku, kad intelektualų klano savityra ir prisistatymas atliekami profesionaliai – Saukaitė neseniai apsigynė daktaro disertaciją „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos tapyboje“.

Semiotinė tėvo kūrybos analizė turėjo leisti atsirasti šiokiam tokiam atstumui ir maksimaliam įmanomam objektyvumui. Tačiau su metodu ateinantis atsietumas nuo bet kokio konteksto leidžia apie ikonografines paveikslų klišes kalbėti tarsi apie intriguojančią struktūrą turinčius atradimus. Žinoma, bet kuris meno gerbėjas greitai supras, kad „Autoportretas arbatinuke“ (1978), kad ir ironizuojant, labai primena Francesco Mazzola Parmigianino jaunatvišką norą pasipuikuoti gebėjimu įtikinamai pavaizduoti save išlenktame paviršiuje („Autoportretas“, 1523). O Saukos „Autoportretas su slyva“ (1983) ir „Autoportretas Nr. 4“ (1985), kur jo bruožų turinti galva guli ant padėklo ar tiesiog atskirta nuo kūno, įsilietų į ilgą gretą kitų klasikinių autoportretų, visų pirma meno chuligano Michelangelo Merisi da Caravaggio Holoferno temos variacijų. Taip pat gerai žinome, kad bene pirmas atvirai save kaip Kristų pavaizdavo Albrechtas Düreris. Tiesa – ne nukryžiuojamą.

Meno gerbėjas ar norintis tokiu būti, be jokios abejonės, būtent už tai Sauką ir myli, kad jis toks panašus į didingos praeities menininką. Pritemdytu koloritu ir lesiruote (senesnieji darbai), katedroms (ir Prezidentūrai) pritaikytu masteliu, viduramžiškai makabriška fantazija, pagal geriausias modernizmo tradicijas dėl meno kenčiančio autoriaus figūra, iš romantizmo atėjusia uždaro, jautraus, ciniško asmens laikysena. Ir niekas nesuvaidinta. Solidu. Ryšku. Be kompromisų. Galbūt tas laimingas visų meno istorijos „hitų“ atitikimas tik ir gali paaiškinti stulbinamą Šarūno Saukos populiarumą. Jau trečią savaitgalį erdvioje NDG automobilių stovėjimo aikštelėje nėra laisvų vietų, važiuojama autobusais, prie bilietų stovi eilės. Dar nesu to mačiusi. Net nedrąsu imtis kritikos, kad minia nevirstų eisena iš Saukos paveikslo ir neužmėtytų akmenimis. Tačiau salėse išgirdus žiūrovų bambėjimą „bjauru žiūrėti, ir tiek“, noras suvokti tokio prieštaringo pasisekimo paradoksą tik auga.

Manau, čia semiotika nepadėtų, o kontekstas yra pirmoje vietoje. Saukos negalima suvokti be sovietmečio. Šiurpūs ritualai, iškreiptos sąmonės būsenos, absurdo persmelkti vaizdai santvarkoje, kuri žlugdo žmogų, atrodė kaip sveikos psichikos reakcija į nenormalią realybę. Menininko darbai veikė kaip iš šešėlių išnirusi kolektyvinė pasąmonė. Aplamdyta, bet gyva. Pilna tikrumo, kad ir sunkiai pakeliamo. Toks viešas pasirodymas buvo kaip nesumeluoto, gryno oro gurkšnis sovietmečio fasado puvėsiuose. Todėl be didelių svarstymų Saukai buvo skirta pirmoji Nacionalinė kultūros ir meno premija, surengta didžiulė paroda Šiuolaikinio meno centre (1992), kurią apžiūrėjau būdama keturiolikos ir puikiai atsimenu, kad niekas ten manęs nešiurpino, tik džiugino. Manau, kad būtent tos džiaugsmo laisve bangos atgarsis ir atginė tokią galybę žmonių. Bet kodėl burbama ekspozicijoje? Kas pasikeitė?

Viskas. Kontekstas: laikai, Saukos darbai ir, žinoma, žiūrovai. Egzotikos, erotikos, kriminalų ir panašių dalykų badą pakeitė jų perteklius. Todėl gaivališki ir skaudantys Saukos šešėlių pasaulio regėjimai nebesukrečia taip stipriai. O ir po Nepriklausomybės sukurtieji darbai pasikeitę. Plastiniame lygmenyje tapysena kinta bent tris kartus: nuo miglotų dėmelių iki grafiškų taškelių, kūrinį paverčiančių beveik mozaika. Ieškojimo atsiranda ir temų plotmėje, nors grįžtama ir prie senų variacijų. Viename kūrinyje personažas kenčia tarp prekybos centro lentynų (vartotojiškumo kritika?), kitur siaubas apima „Vidutinio amžiaus moterį“ (2014), dar kitur gašlios moterys veržiasi godžiai ryti vyrą Saukos veidu – „Žmogžudystė restorane“ (1999–2000). Atrodo, lyg autorius desperatiškai ieškotų savęs verto priešo / kaltininko, kurį prarado atsikūrus Valstybei. Parodos dalyje, pavadintoje „Būsenos“, tai jaučiama labiausiai, nes dominuoja naujesni darbai.

Nepaisant naujovių įnešamos paklaidos, beveik visi Saukos kūriniai tiršti figūrų, įvykių ir keliamų pojūčių. Juolab taip glaudžiai sukabinti, prašosi suvokiami kaip viena visuma. Kiekvienas darbas gali veikti kaip visos kūrybos metonimija ir atvirkščiai. Ir kuratorė minėjo, kad nori parodyti jo kūrybą kaip visumą. Jai tai puikiai pavyko.

Tamsiu ir solidžiu labirintu virtusioje ekspozicijoje senieji Saukos gerbėjai galės įsitikinti, kad didysis „Pragaras“ vis dar toks pat įspūdingas, begalinis. Kad „Užutėkiai“ vis dar žada atsivertimo viltį. Nes čia gyvybę neša vaikai ir vanduo, panašus į klostes iš klasikinių paveikslų. Ką galima perskaityti kaip „kultūra ir yra vanduo“. Dailės, literatūros, filmų vaizdinių ir metaforos forma suregztų citatų apskritai Saukos darbuose apstu. Intelektualiniai lobynai, be jokios abejonės, jį iškelia gerokai aukščiau nei mano minėtų vartotojų, atvarytų erotikos ir egzotikos stimulų, galimybės, daro autorių svarbia mūsų kultūros dalimi.

Saukos kūryba reikšminga ir tuo, kad akivaizdžiai parodo, kaip sunku, o gal net ir neįmanoma atsakyti į klausimą, kas yra autoportretas. Nes žvelgiant į „Žmogų su Saukos veidu“ visiškai neaišku, kas yra tas „aš“, kuris turi pasakoti apie save. Saukaitė savo disertacijoje ir parodoje užduotį susipaprastina atskirdama autoportretus pagal pavadinimą, t.y. pagal dailininko intenciją. Apie kitus kūrinius tik užsimena, kad gali būti įvairiai, bet siūlo į autoriaus veidą, keliaujantį iš paveikslo į paveikslą, žvelgti kaip į kaukę ar aktorių, kuris reiškia apskritai žmogų. Viskas būtų labai paprasta, jei ji pati nebūtų taip įtikinamai pateikusi autoriaus komunikacijos su žiūrovu modelio analizuodama darbus, kurie pavadinti autoportretais. O tinkamą pavadinimą turintieji nebūtų savo struktūra ir bendravimo intensyvumu tokie pat kaip kūriniai kitokiais pavadinimais. Ko nors atvirai biografiško, reprezentatyvaus ar su išpažinties properša neįžvelgiu ir tuose, kurie vadinasi autoportretais. Juolab kad mėginant teirautis autoportreto klausimais autorius, panašu, išsižada visų kaip galinčių jam atstovauti. Suprask, jis ten visai ką kita veikia. Tad menininko intencija tarsi ir anuliuojama. Bet kada gi ji rūpėjo meno kritikams, kurie kaip šakalai tyko konotacijų? Ypač tokioje pasąmonės reikalais persisunkusioje kūryboje... Jei remtumėmės vien menininko intencija (pavadinimu), iš galimos analizės lauko iškristų pernelyg daug gerų kūrinių, kad ir Diego Vélasquezo „Meninos“.

Aišku tai, kad reprezentaciniu ar įprastu autoportretu galėtume pavadinti tik vieną parodoje esantį darbą – „Autoportretą arbatinuke“. Visi kiti personažai Saukos veidu apie jį pasakoja per neigimą arba metaforą. Ir pati Monika, norinti atskirti „tėvelį, sėdintį ant sofos su knyga“, nuo kraujuose besitaškančių ir nuolat save laidojančių personažų, interviu vis pabrėžia, kaip sąžiningai tapytojas atsiduoda kūrybai, kaip jai aukojasi, kenčia. Kenčia ir jo personažai. Ir aukojasi. Ir patys save stebi, ir ciniškai iš savęs juokiasi. Dažniausiai bando užmegzti kontaktą su žiūrovu. Tikiu, kad žiūrovas suvokia, jog Saukos tapyba nėra šeimos dokumentinė kronika, tačiau rodomi vaizdiniai vis dėlto yra susiję su autoriaus psichika. Galbūt verta iki galo pasitikėti tuo žiūrovu, kuriam suteikta tokia svarbi vieta akistatoje su paveikslu, anot Saukaitės analizės. Gana aišku, kad autoriaus santykis su savimi sudėtingas. Vadinasi, nors ir nieko nesakydamas apie save, vis dėlto pasako. Per neigimą. Tokio tipo autoportretus yra pristatęs ir juos tyrinėjęs Omaras Calabrese, kurio citata naudodamasi Saukaitė gana lengvai „nusiplauna rankas“, savaip atskirdama pelus nuo grūdų.

Nereikia pamiršti, kad autoportreto sampratą, o būtent žiūrovo lūkesčius apie žanrą, ko gero, labiausiai paveikė Rembrandto ir Van Gogho šio tipo darbai. Beje, abi pavardes, kaip jam asmeniškai svarbias, pamini ir Sauka per spaudos konferenciją. Pirmasis irgi yra vaizdavęs save įsikūnijusį į vaidmenis, tačiau kad ir kiek prabėgtų amžių, jo akyse matome meistrą, vaizduojantį ką nors, o ne atvirkščiai. Van Gogho autoportretai – turbūt gryniausia autoportreto forma, kur bandoma išspausti iš savęs kiek įmanoma daugiau tiesos ir užfiksuoti tos akimirkos būseną. Saukos autoportretai, pabirę po visą kūrybą, man yra tarsi Rembrandto šaradų lydiniai su Van Gogho geliančiu siekiu pagauti egzistencinę esmę, kad ir kas tai būtų. Ir viskas papuošta / paslėpta intelektualiniais raizgalais. Akių kontaktas reikalaute reikalauja „pamatyti“ jį. Sauką. Ne jo vaidmenį, apdovanojimus, tikras ar įsivaizduojamas ligas, amžių, lytį, o jį. O mes ir matome.

Nesipriešinčiau taip labai formuluotei „Žmogus su Žygimanto Augustino kauke“, nes jo kūryboje, nors veidas ir nuolat naudojamas kaip medžiaga, nėra to kibaus, iškalbingo žvilgsnio. Net jei patikėčiau kaukės ir aktoriaus versija, visada įdomu paklausyti, kaip aktoriai pasakoja apie tai, kiek daug įdeda savęs į vaidmenį. Tas savęs su savimi santykis yra itin slėpiningas. Apie tai iš visai kitos pusės yra kalbėjęs madingasis filosofas Slavojus Žižekas. Vienoje iš daugybės videopaskaitų jis klausia (cituoju iš atminties), kuris „aš“ yra tikresnis: ar tas, kuris elgiasi normatyviai ir atrodo paprastas normalus žmogus, ar tas, kuris kompiuteriniame žaidime agresyviai šaudo į viską, kas juda? O gal mes turime daug savo „aš“ aspektų ir visi jie kuo puikiausiai koegzistuoja? Ir tie, kurie sėdi ant sofos su knyga, ir tie, į kurių kūnus susmeigtos žvakutės, ir tie, kas nuolat jaučiasi lyg būtų košmariškų mutantų minioje.

Paroda veikia iki kovo 6 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais–trečiadieniais ir penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.