Kęstučio Grigaliūno parodos „1944–45“ ir „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“
Atsidūrus Paryžiuje vos ne iškart daug kas pradėjo atrodyti kitaip. Gal antrąją dieną, bet tikrai ne trečiąją. Ne, ne tai, kad mažai uždirbame, bet vis tiek gyvename didžiuliuose ir prabangiuose, švariuose ir puikiai suremontuotuose butuose, nors dažnai tai vertiname priešingai, ne kainų skirtumas ar kultūros sluoksniai. Šį kartą apsistojau Monmartre, netgi su vaizdu į Švč. Širdies bažnyčią, tačiau nusileidus suktais laiptukais su raudonu kilimu į gatvę mus pasitikdavo Afrika: turgus su nematytais ir nežinia kaip vartojamais vaisiais (o gal daržovėmis?), negrabiai padirbtos „Chanel“, „Louis Vuitton“, „Burberry“ rankinės, kepinti kukurūzai ir riešutai, vogti telefonai – visa tai čia pat, kaip ir švilptelėjimai, reiškiantys... Taip, vakarais stovi juodaodės merginos, lūkuriuojančios klientų, ir iš kiekvieno kampo kyšo Afrikos skurdas, tiesa, jau gerokai sutaisytas, sueuropintas, žodžiu, po euroremonto. Mums su mažąja einant iš metro, pigių D&G diržų pardavėjas prilaiko duris tardamas „madam“. Tas „madam“ – visur. Nors telefoną, žinoma, prižiūriu, tačiau įtampos ar nesaugumo jausmas maždaug toks, kaip vakare einant pro Vilniaus stoties žiedą.






Vilniaus gatvės meno (Vilnius Street Art) festivalio atgarsiai
„Stoties utopija“ – taip ir vadinosi viena iš dviejų Vilniaus gatvės meno (Vilnius Street Art) festivalio kontekste atidarytų parodų, eksponuota Vilniaus geležinkelio stotyje, ant pastato nenaudojamoje pirmojo perono dalyje sienų. Ten dar šią vasarą pradėjo veikti baras „Peronas“, ir šios parodos atidarymas buvo kone pirmas įvykis, įrašęs jį į barųlankytojųmenogerbėjų žemėlapį. Barai ir menas tapo neatsiejami jau nuo kažin kada, tad, turint galvoje procesą, kurį būtų galima pavadinti stoties barėjimo metu, nenuostabu, kad ir čia juos sutinkame kartu. Ar, tiksliau būtų sakyti, menas atsekė paskui barus, kaip teigia festivalio organizatorė Ūla Ambrasaitė: „pastebėjome jame [stoties rajone] vykstančius pokyčius ir prisijungėme prie jų“ (Lrt.lt, 2015 08 12, http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/110800). Pokyčius bando užfiksuoti ir parodoje dalyvaujantys menininkai, tik keista – tame fiksuojamame „čia ir dabar“ kai ko trūksta: fotografijose beveik nėra žmonių. Tarsi rajono vaizdas aiškiau atsivertų išvalytas nuo „socialinės problematikos“, tarsi taip mes galėtume iš naujo įvertinti jo (utopinį) potencialą.
Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune, sausio 7 d. 17 val. atidaroma paroda „Kasdienės gėlės: moterų ir vaikų portretai iš grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio fotografijų rinkinio“.
Grafas S. K. Kosakovskis (1837 06 21–1905 11 04) – išskirtinė asmenybė Lietuvos ir Lenkijos fotografijos istorijoje. Buvo tradicinių pažiūrų aristokratas, tačiau žavėjosi demokratišku buržuazinės kultūros išradimu – šviesoraščiu. Priklausė mėgėjams, tačiau savo veiklą organizavo pagal profesionalios fotoįmonės standartus. Intensyviai fotografuodamas, per dešimtmetį sukaupė apie 8000 stiklo negatyvų, tačiau po mirties liko visiškai užmirštas, o jo milžiniškas fotoplokštelių rinkinys be pėdsakų dingo per Pirmąjį pasaulinį karą.
Eilinė kalėdinė esė
Pereinamoji būsena šiemet užklupo ankstokai – tą vakarą, kai Laisvydė Šalčiūtė atėjo skolintis dirbtinės eglės savo parodai. Iš tarpdurio ištraukėme kopėčias – sužvangėjo laiptinės viduriai, geležinėms kojoms spardant medines durų nugaras. Išskleidėme jas ir pakilo dulkės, pabiro mirusių vorų kūnai. Atidarėme liuką – palėpė iškvėpė užkonservuotą sausio šeštosios orą. Užlipome – nežiūrėdami į žaislų dėžes, keraminių plytelių stirtas bei glaisto maišus – ir nukėlėme kartoninę dėžę. Pro plyšius eglė kišo rankas, prašėsi išlaisvinama. Tuoj tuoj, viskas bus gerai, – šnibždėjau, nors iš tiesų nežinojau, ką jai darys. Gal pakabins aukštyn kojom, nupeš spyglius ar pavers kokiu siaubūnu? Sukišau žaliąsias rankas atgal, kuo tvirčiau apvyniojau dėžę lipnia juosta ir nunešiau laiptais žemyn. Lijo, buvo dar spalio pradžia, o kasdienybės banga ėmė ir persirito per slenkstį Kalėdų pusėn.
Kas įsiminė 2015 metais
Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.






Apie Ramūną Čeponį neseniai pasibaigusios parodos „Veidas. Transformacijos“ Dailininkų sąjungos galerijoje proga
Minimalistinis, redukuotas ekspresionizmas, ekspresyvi abstrakcija. Tokios klišės braunasi galvon, žvelgiant į Ramūno Čeponio paveikslus, ką tik matytus naujausioje jo kūrybos parodoje „Veidas. Transformacijos“, kuri veikė sostinės Dailininkų sąjungos galerijoje. Tačiau nuosekliau apmąsčius šios tapybos tikslą ir priemones, aiškėja ir daugiau interpretacijos krypčių. Tarkime, Čeponio kūrybai visai pritinka ir abstraktaus simbolizmo sąvoka. Nors menininkas savo drobėse beveik nieko atpažįstamo nevaizduoja, tačiau pagrindinės paveikslų schemos (vos keletas dominuojančių ir kartais tarpusavyje sumaišomų spalvų bei geometrinių formų, na, dar šiurkščios, gruoblėtos paviršiaus faktūros), taip pat šykščios užuominos parodos pristatyme ir paties autoriaus mintys liudija, jog jam labai rūpi vidinės individo substancijos, t.y. dvasios gyvenimas.
Tarptautinės šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ organizatoriai kviečia Lietuvos ir užsienio galerijas jau dabar rezervuoti birželio 9–12 dienas šiai išskirtinei, vienintelei visame regione meno rinkos šventei. Galerijų paraiškų laukiama iki vasario 1 dienos.
Septintą kartą vyksianti „ArtVilnius ‘16“ jau stabiliai įsitvirtino vietinėje ir užsienio meno rinkoje bei meno mylėtojų privalomų aplankyti renginių sąraše. Tai patvirtina ir įspūdingi skaičiai: praėjusiais metais mugę aplankė 18,5 tūkst. lankytojų, parduota apie 100 meno kūrinių už 200 tūkst. eurų, o dėl kai kurių darbų derybos dar tebevyksta. Mugėje dalyvavo 55 galerijos iš 15 pasaulio šalių, projektų zonoje pristatytos išskirtinės, pasaulinio garso šiuolaikinio menininkų darbų kolekcijos, renginys išsamiai nušviestas tiek vietos, tiek iš užsienio atvykusių žurnalistų.
Fotografijos paroda „Ramus gyvenimas“ Krokuvoje
Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.
Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.


In memoriam Pranas Gailius (1928–2015)
Gruodžio 12 d. Paryžiuje mirė tapytojas ir grafikas Pranas Gailius. Gimęs netoli Mažeikių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukęs į Vokietiją, paskui Strasbūre studijavęs Prancūzų kultūros institute (Institut de la civilisation francaise), o Paryžiuje – Fernand’o Léger dailės studijoje, jis kūrė ekspresyvius tapybos ciklus ir dailininko knygas pagal Kazio Bradūno, Oskaro Milašiaus poeziją ir Witoldo Gombrowicziaus neparašytą pjesę. Lietuvių liaudies vizualinės kultūros prisiminimus Pranas Gailius jungė su modernia dailės kalba, kurioje galima atsekti gesto tapybos, tašizmo, Rytų meno įkvėptos kaligrafijos pėdsakų. Prisimindami menininką pateikiame fragmentus iš jo pokalbio su Simona Makseliene.
Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
Pavargę nuo vaizdų ir žinių srauto, apatiškai scrolliname žemyn. Šį šiuolaikinį žmogų apibrėžiantį veiksmą galima sustabdyti tik labai trumpam ir labai paveikiomis priemonėmis – pavyzdžiui, videofilmuku su žaidžiančia kate. Jei katės filmo į tekstą įdėti negali, tai rašai trumpai. Sentencijomis, tezėmis, lozungais. Ir bent jau gausiai iliustruoji.
Sako, kad žmonės nebesugeba kitaip priimti informacijos. Realybę suprantame fragmentiškai, iš informacijos srauto išnyrančios žinutės greit nugrimzta į ją atgal. Amžiams. Šis principas galioja ne tik socialinių tinklų paskyroms ar žiniasklaidos priemonėms, bet ir parodoms.
Nieko keisto, kad šiuo fenomenu vadovaujasi ir jį analizuoja post-internet ar medijų menininkai, bet nustembi srautinę Facebook struktūrą išvydęs iš esmės istoriografinę funkciją atliekančioje parodoje. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta kino tyrinėtojos Sonatos Žalneravičiūtės inicijuota paroda „Kinas eina per miestą“ žiūrovams pristato iki šiol nepažintą Vilniaus kino teatrų istoriją. Parodoje galima išvysti miesto kino teatrų žemėlapį bei susipažinti su įvairiausiais radiniais juose – nuo etatų sąrašų ir kino teatrų afišų iki suvenyrinių prekių ir Lietuvos kino istoriją kūrusių žmonių liudijimų. Objektai iliustratyvūs, simptomiški, kai kurie – netikėti, sudominantys, įtraukiantys. Tačiau nė vienam iš jų neskiriama per daug dėmesio. Atrodo, kad parodos sudarytojų tikslas buvo sąmoningai sukurtas archyvinės informacijos srautas, formuojantis bendrą laiko, vietos, kultūrinio lauko paveikslą, kurio detalės nublanktų prieš pačios drobės dydį ir objektų gausą.