In memoriam

Palydėjome Anapilin vieną mūsų moderniosios architektūros lyderių, Inteligentą iš didžiosios raidės, architektą Vytautą Nasvytį. Jį prisimenant neužtenka išvardyti kartu su broliu Algimantu sukurtus projektus, reikšmingus visuomeninius pastatus (,,Neringos“ restoranas, Centrinis paštas, dab. Lietuvos Respublikos seimas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, ,,Lietuvos“ viešbutis), bet kartu būtina nušviesti ir laiko situaciją, šių įžymių architektų vaikystę, jų šeimą, tą aplinką, kurioje formavosi Vytauto meninė pasaulėjauta, intelektas.

Gali kilti klausimas – kur slypi asmens prigimties, būdo šaknys? Manyčiau, kad pirmiausia šeimoje. Kazimiero ir Elenos Nasvyčių šeimoje augo broliai dvyniai, būsimieji architektai, ir vyresnioji sesuo Undinė, vėliau žymi Lietuvos radijo diktorė. Tėvas Kazimieras studijavo mediciną Berlyne, Humboldtų universitete, grįžus į Lietuvą paskirtas dirbti Lietuvos kariuomenėje karo gydytoju, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Jo broliai buvo jaunosios Lietuvos valstybės kūrėjai: Steponas – vienas Lietuvos farmacijos pradininkų (jo duktė Birutė ištekėjo už LR Prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus); Motiejus – žymus medikas, bakteriologas, kūrė Medicinos draugiją, buvo jos pirmininkas (jo duktė Danutė Marija Nasvytytė Nepriklausomoje Lietuvoje garsėjo kaip choreografė, išraiškos šokio pradininkė); Antanas – agronomas, Belvederio mokyklos direktorius. Jie ir jų vaikai emigravo į JAV, kur garsėjo kaip žymūs menininkai, inžinieriai.

Kazimiero Nasvyčio šeima gyveno pasiturinčiai, tėvai daug dėmesio ir nemažai lėšų skyrė vaikų auklėjimui, elgesio kultūrai bei etiketui. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Lietuvoje – pirmoji sovietų okupacija. Pulkininką Kazimierą Nasvytį areštavo 1941 metais, vos savaitei likus iki karo pradžios Lietuvoje. Jis buvo nuteistas ir ištremtas į Sibirą. Nasvyčių šeima išardyta – tėvas tremtyje, motina su vaikais glaudžiasi pas pažįstamus. Nasvyčių šeimos likimai – tai mūsų inteligentijos pokario istorija.

Pokariu (1946–1952 m.) Nasvyčiai studijavo architektūrą Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija), jau studijų metu išryškėjo jų neeiliniai gabumai. Broliai išsiskyrė ne tik geru mokymusi, bet ir elegantiška išvaizda, buvo vienas į kitą labai panašūs, dėstytojai ir studentai juos sunkokai atskirdavo. Bestudijuodami jie aktyviai sportavo, buvo estafetės bėgimo rungties Lietuvos čempionai, žaidė krepšinį (bendroje instituto ir Konservatorijos krepšinio komandoje, be Nasvyčių, žaidė ir Saulius Sondeckis, centro puolėjas). Nasvyčiams ketverius metus architektūrinį projektavimą dėstė jaunas dėstytojas Simonas Ramunis, stipriai paveikęs besiformuojantį jo mokinių požiūrį į architektūrą, diegė modernizuotoms lietuvių liaudies architektūros formoms būdingą saikingumą, detalių precizišką išbaigtumą. Dar studijuodami ir tik baigę institutą, Nasvyčiai kartu su savo mokytoju įgyvendino keletą originalių interjerų naudodami stilizuotas liaudies architektūros formas.

Vytautas Nasvytis, kaip gabus studentas, tik baigęs institutą, 1953 m. buvo pakviestas dėstyti. Likimas lėmė, kad daugiau kaip keturis dešimtmečius teko kartu su Vytautu dėstyti projektavimą Architektūros katedroje, dar arčiau jį pažinti. Jo didelė kūrybinė patirtis, erudicija, inteligencija, tolerancija – tai asmeninės savybės, kurios žavėjo studentus, jis buvo bene mylimiausias ir gerbiamiausias dėstytojas, visada geros nuotaikos, lengvai bendraujantis. 1979 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Lietuvai atgavus valstybingumą, jis renkamas VDA Architektūros katedros vedėju.

Profesorius buvo VDA senato ir tarybos narys. Jam buvo suteikti Nusipelniusio meno veikėjo, Liaudies architekto garbės vardai, 1998 m. Vytautas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, už išskirtinus nuopelnus architektūrai – auksiniu ,,Architektūros riterio“ ordinu.

Žymus kūrėjas, architektas, dailininkas Vytautas Nasvytis baigė savo žemės kelionę, bet liko jo sukurti pastatai, jų interjerai, kurie ilgai žavės mus ir ateities kartas.