Apie pasibaigusią Aistės Kirvelytės parodą „Kūnas“
Jei paroda vyksta metų pabaigoje ar pradžioje, menininkui, galima sakyti, nepasisekė. Visiems ne tas galvoj: reikia pildyti ataskaitas, demonstruoti šventišką nuotaiką, be to, pusę laiko paroda uždaryta, o kultūros savaitraščiai atostogauja. Tas tris savaites kažkur vis skubėdama ant Pamėnkalnio galerijos vitrininio lango mačiau užrašą: „Aistė Kirvelytė. Kūnas“. Kūnas – koks kūnas? Viduje šmėžavo nutapytos perforuoto metalo plokštės su galvos dydžio skylėmis. Labai tikroviškomis – atrodė, kad įsižiūrėjusi pro jas pamatyčiau tą kūną, bet trukdo atspindžiai. Šeštadienį, paskutinę parodos dieną, pagaliau užėjau vidun.
Vilniaus senamiestyje įsikūrusi galerija „Meno niša“ tęsia projektą „Meno erdvė jauniems menininkams“ ir sausio 17 d. pristato jaunosios kartos tapytojos Monikos Plentauskaitės (g. 1993) parodą „Butaforijų parkas“. Tai bus pirmoji Vilniaus dailės akademijoje tapybos magistrantūrą studijuojančios menininkės solo paroda sostinėje. M. Plentauskaitė pasakoja, kas įkvepia jos kūrybą ir ko žiūrovams tikėtis naujoje ekspozicijoje.
Kelių dešimtmečių vaikų piešinių paroda „Mano pasaulis“
Metų sandūroje (gruodžio 14 – vasario 3 d.) Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje surengta paroda-manifestas „Mano pasaulis“ nukėlė žiūrovus į praėjusio amžiaus 8–9-ąjį dešimtmetį, į 1970–1987 metus, kai Lietuvos televizijoje buvo rengiamas ir transliuojamas didelio populiarumo ir plačios auditorijos sulaukęs vaikų piešinių konkursas bei laida „Mano pasaulis“.

2018 sausio 16 d. – vasario 3 d.
BBB: perdainuota revoliucija
Jurgos Barilaitės projektas „Bamba Big Band (BBB)“ yra performatyvi erdvė, kurioje groja kūnas-orkestras ir pankiškai perdainuojama istorija. J. Barilaitės studijų VDA pradžia sutapo su dainuojančia 1990-ųjų revoliucija – laisvės, maišto, barikadų dvasia persmelkė jos kartos menininkų kūrybą. Jurga nestato paminklo protestuotojams – ji kuria sceną gyvam veiksmui, į kurį gali įsilieti visi parodos lankytojai.
BBB atskaitos taškas – specialiai šiam projektui sukurtas autorės dydžio būgnas-bamba. Kiekviena menininkė yra „pasaulio bamba“, tačiau Jurgos asmeninė ir kūrybinė biografija yra tik pretekstas prisiminti savo ištakas. Iš kur mes ir kur einame? Kas šviečia tunelio gale? Ar ne J. Barilaitės dainuojanti akis? Pasitikrinti galima parodos gide. Jame pristatyti hibridinio orkestro atlikėjai-instrumentai: švilpaujanti bamba, dainuojanti akis, aidinti ausis, repuojanti kaukolė, dejuojanti šaknis, tylinti galva, šokantis triko, mikrofono kailinukai, sintezatorius keikūnas, gitaristo ranka, smilkstanti cigaretė, diskas „sport“ ir kiti.
Ne mažiau svarbus parodos elementas – pašiūrė „Senai P“. Tai iš senų kino juostų sukonstruota perregima palapinė, kurioje rodomi Kalvarijų turguje pirkti ir atsitiktinai rasti buitinės erotikos kadrai. Pati pašiūrė ir filmų turinys asocijuojasi su Gustave’o Courbet paveikslu L'Origine du monde („Pasaulio pradžia“, 1866). Tik J. Barilaitės surastos pasaulio ištakos ne nutapytos, o nufilmuotos Nidoje 8 mm mėgėjiškomis kino juostomis 1962–1964 metais. Ši parapornografinė dokumentika yra savotiška BBB projekto priešistorė. Tai sukultūrinta „natūros“ konstrukcija, celuloidinės įsčios.
Ir pašiūrė, ir būgnas yra namai-kūnai, menininkės susapnuotos vidinės erdvės. Jas jungia J. Barilaitės performansas, kurį atkartoja parodos lankytojų veiksmai. Mušdama būgną ir laisvai improvizuodama autorė išvaro Vitruvijaus žmogų iš apskritimo ir apsigyvena būgne kaip Diogenas statinėje. Įžengdami į pašiūrę žiūrovai iš racionalaus, taisyklių ir logikos pasaulio patenka į geismų zoną. Niekas iš anksto negali pasakyti, kuo baigsis šie iniciacijos ritualai. Gal Bamba Big Band virs Bamba Big Bang – Didžiuoju sprogimu?
Vaizdo ir garso instaliaciją papildo interaktyvūs archyvai – 10 metų kaupiamas jaustukų ir keiksmažodžių rinkinys, beprasmių priedainių karaoke tekstai. Dauguma parodos objektų sukonstruoti perdirbant ir sukryžminant senus daiktus, ir su jais susijusias asmenines, kultūrines ir istorines asociacijas.
Parodos kuratorė Laima Kreivytė
Jurga Barilaitė (g. 1972 m.) gyvena ir kuria Vilniuje. 1990 – 1996 studijavo tapybą Vilniaus Dailės Akademijoje. Jurga Barilaitė yra tarpdisciplininė menininkė, tapytoja ir asambliažų, tekstų, performansų bei videomeno kūrėja. Menininkės kūrybos pagrindą sudaro kritiškas požiūris į tapybos tradiciją ir jos diskursą, samprotavimai apie menininko tapatybę ir kūrybos prigimtį, taip pat feministinio konstrukto išryškinimas. Svarbi materiali ir konceptuali menininkės kūrybinė medžiaga yra kūnas. J.Barilaitė analizuoja savo pačios ir kitų individų fizinių galimybių ribas, taip pat kūno kaip tam tikros smantinės figūros, menkiausiais gestais, judesiais ir garsais kuriančios reikšmes ir pranešimus, poveikį. Ypatingu performatyvumu pasižyminčiais kūriniais su judančiais vaizdais menininkė pasitelkia savo kūną tam, kad perteiktų įvairiausius pranešimus – nuo erotikos iki agresijos, nuo sentimentalumo iki ironijos. Idėjos ir vaizdiniai kyla iš tiesioginės menininkės aplinkos: vaikystės prisiminimų ir paaugliško maišto, motinystės rūpesčių ir klajokliško gyvenimo patirčių, kuriuos ji derina su meno istorija ir popkultūra. Nuo 1998 yra Lietuvos Tarpdisciplininio Meno Sąjungos narė. Menininkės darbų yra įsigiję Lietuvos Nacionalinė Galerija, Mo muziejus bei kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“ Parodos grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius
2018 m. sausio 12 d., penktadienį, 19 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojos Gabrielės Šermukšnytės kūrybos paroda „Grietinėlė su pipirais“. Paroda vyks iki vasario 2 d.
Vaidos Stepanovaitės teigimu, naujojoje parodoje G. Šermukšnytė „grįžta prie gyvenimo posūkių kaip priverstinės loterijos sampratos ir su ja flirtuoja – žavingai saldžiai ir čia pat karčiai, tarsi netikėtai radus pipirą ten, kur vien tik tiramisu nuotaika. Ši lemtingo atsitiktinumo nuojauta tvyro ore tarsi neišvengiamybė, ar po šventinio šurmulio Vilniaus dailės akademijos Šachmatinėje salėje stojusi, blizgiais konfeti aplipusi, spengianti tyla.
Ankstesnėse parodose kalbėjusi apie visaapimančios įžaidybintos realybės ir jos simuliakrų scenarijus, šioje autorė panyra į savireflektyvius apmąstymus apie pamestus vidinius pompomsus. Čia demaskuojamos asmeninės viltys ir norai, pavėluoti suvokimai ir neatsakyti klausimai – vidiniai, tačiau atpažįstami daugeliui. Per asmenines refleksijas paroda seka išvirkštinėmis meno pasaulio siūlėmis, skaldydama jo iliuzijas ir blizgų fasadą. Kuris ėjimas teisingas, kuris atsitiktinis, ir ar jį galima numatyti, o gal išvis užtenka lakuotais nagais mušti taktą į stalą ir laukti savo laimingo numerio? Kas pasiryžtų šokti nuo tramplino į baseiną, nežinant, ar jis pilnas, ar tuščias?
Tarpinėje būsenoje kybanti realybė paremta dualistine priešprieša, taip persmelkusia Gabrielės kūrybą ir regimą šioje parodoje. Vien tik raudonos uogos ir rožiniai pipirai, ar vien tik nuodingos uogos ir aštrūs pipirai? Nauja pradžia ar tokia pati, kaip visuomet, pabaiga? Ėjimas į priekį ar atgal? Romantizuotas Gabrielės tapybos darbų fasadas slepia įsišaknijusius nerimo mechanizmus, kurie diktuoja, o gal visgi klausia, ar teisingi posūkiai įvyksta tik atsidūrus tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, o norai patys nesipildo – net ir po Kalėdų eglute?“.
Gabrielė Šermukšnytė (g. 1990) – jauniausios kartos, gerai atpažįstamo kūrybinio braižo figūratyvinės tapybos atstovė. Menininkė tiria išvirkščias popkultūros puses, ironiškai kritikuoja šiuolaikinės visuomenės dekadansą ir rodo negailestingą jo atspindį. Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos bakalauro ir magistro išsilavinimą. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 2016 metų. Lietuvoje surengė kelias personalines parodas ir dalyvavo pleneruose, taip pat kūrybą pristatė keliolikoje grupinių parodų Lietuvoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Indijoje, Olandijoje.
Parodos laikas: 2018 01 12 | 02 02.
Atidarymas: 2018 sausio 12 d. 19 val.
Galerijos darbo laikas: II-V 10-18, VI 10-16 Parodos lankymas – nemokamas. Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Vidas Poškus. Menininko dirbtuvė: 42 istorijos, Vilnius: Tyto alba, 2017, 1500 egz., 306 p.
Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad knyga yra ne visai man. Nors labai mėgstu ir pašėlusią Vido Poškaus tapybą (kur išsitrina ir lyčių, ir žanrų problematika, lieka būtybės ir patirtys, tarsi grįžus į kažką pirmykščio), pavydžiai vertinu jo erudiciją (Vidas gali žongliruoti įvairiomis datomis ir žino daug visokių paslapčių bei specifinių smulkmenų beveik apie viską istorijoje), vis noriu sužinoti jo nuomonę apie parodas, ypač kai kurias, nes visada smalsu, kokia konfigūracija atsivers jo žinios. Tačiau šios knygos auditorija, man regis, yra plačioji publika, kurią reikia imti už rankos ir vestis į parodas arba tiesiai į dailininkų studijas. Pasakoti jiems įvairiausius įdomius nutikimus, pirštu rodyti įdomybes, juoktis kartu. Kitaip tariant, dominti.
Atviras laiškas atsiliepiant į Vido Poškaus knygą „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“
1965 m. mums buvo paskirtos dirbtuvės, kuriose, neturėdami buto, ne vienus metus ir gyvenome. Jose sukurti darbai iškeliavo į parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek mano, tiek Vinco. Ten gimė ir mūsų vaikai. Nuo 1990 m. tos dirbtuvės teisiškai įregistruotos mano vardu, jos tapo ir mano namais, nes butas Savanorių prospekte liko Aistei, kai ji pagimdė Augustiną. Tose dirbtuvėse-namuose 2009 m. mirė ir sūnus Danielius. Čia 2014–2015 m. gyveno ir kūrė Aistė, kol įsikūrė naujuose namuose su mažąja Faustina. Čia glaudžiasi ir jos tapyba, fotografijos, piešiniai ir kt. Namai per beveik 30 metų po Vinco mirties prisipildė tiek skaudžių, tiek gražių atspindžių.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, sausio 11 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks Kristinos Norvilaitės grafikos darbų parodos „Aš klausausi muzikos“ atidarymas.
„Muzikos aš nebijau, aš ją tiesiog labai myliu. Klasikinės muzikos garsas mane labai veikia.
Muzika „persekioja“ mane nuo ryto iki vakaro, nes vyras ir dukra skambina, niūniuoja, dainuoja. Tas gyvas garsas mano vaizduotėje kuria paveikslus. Jei aplanko nuovargis ir rūpesčiai, suskambus muzikai, vėl viskas įgauna spalvas, šešėlius, istorijas, emocijas. Ši paroda – tai nedidelė dalis mano vaizdinių, kuriuos galėjau ir suspėjau perkelti į drobę“, – pasakoja parodos autorė.
K. Norvilaitės darbuose dominuoja ryškios, dekoratyvios spalvos ir jų kontrastai: raudona, balta, juoda, išraiškingas juodas linijinis raižinys. Šiuose grafikos darbuose spalvų intensyvumas organiškai dera su minimalistine estetika.
Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Grafikė baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Surengė daugiau nei 30 personalinių parodų, o dalyvavimų grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (JAV, Izraelis, Belgija, Danija, Švedija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Olandija, Rusija, Ukraina, Austrija, Vokietija, Italija, Ispanija, Norvegija, Suomija ir kt.) jau būta per šimtą.
2010 m. dailininkė buvo apdovanota iš karto dviem garbingomis stipendijomis – Lietuvos Respublikos Kūrėjo stipendija ir Vilniaus miesto mero Jaunųjų menininkų stipendija. Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė (išleista per 80 knygų), parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Nuo 2000 m. veda edukacinius grafikos užsiėmimus, o nuo 2009 m. šiuos užsiėmimus taip pat rengia „Santaros“ vaikų ligoninėje. Kristinos Norvilaitės iliustruota Vytauto V. Landsbergio knyga „Varlė bunkeryje“ Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta 2010 m. meniškiausiai iliustruota knyga. 2011 m. įkūrė galeriją „Kristina Norvilaitė“, kurioje kuria ir eksponuoja savo darbus, rengia poezijos vakarus, koncertus. 2013–2017 m. ši galerija buvo pristatyta meno mugėje „ArtVilnius“. 2015 m. debiutavo kaip scenografė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
K. Norvilaitės darbų yra įsigiję Lietuvos ir Italijos muziejai bei privatūs kolekcininkai iš JAV, Australijos, Japonijos, Danijos, Švedijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Olandijos, Rusijos, Ukrainos, Austrijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Norvegijos, Suomijos, Belgijos, Kinijos, Pietų Korėjos, Čekijos ir kt.
Daugiau apie menininkę:
www.kristinanorvilaite.com
www.galerija-norvilaite.lt
Paroda veiks: 2018 01 11 – 2018 02 11
Papildomą informaciją teikia: Kristina Norvilaitė: tel.: 8 650 25 946
„Baltijos iliustracija“ – nuo 2015 metų organizuojamas tarptautinis iliustracijai ir komiksams skirtas parodų ciklas. 2015 m. vykusioje parodoje „Baltijos iliustracija: vaikiškų knygų iliustruotojų paroda“ apžvelgėme mūsų regiono vaikiškų knygų iliustravimo tendencijas. Čia dalyvavo ir Lietuvos iliustruotojai, ir menininkai iš kaimyninių šalių – Latvijos ir Estijos. 2016 m. „Baltijos iliustraciją“ skyrėme komiksams ir pristatėme komiksų piešėjus iš Baltijos šalių. Kadangi ši paroda susilaukė itin daug susidomėjimo – 2018 m. tęsiame projektą „Baltijos iliustracija. Komiksai #2“ ir toliau pristatome kūrėjus iš Baltijos šalių bei vieną garbės viešnią – studiją „Kitokia Grafika“. Lietuvai atstovauja gausiausias būrys: Miglė Anušauskaitė, Lina Itagaki, Gerda Jord, Paulius Petrauskas, Vidas Poškus, Aleksas Steponavičius, Rusnė Šimulynaitė, Ula Šimulynaitė, Titas Antanas Vilkaitis. Latviai – Līva Kandevica, Dāvis Ozols, Anna Vaivare, Zane Zlemeša. Ir estai – Ann Pajuväli, Joonas Sildre.
Rimčiausiai komiksai vertinami Estijoje, kur komiksų disciplina dėstoma Estijos dailės akademijoje (ten dėsto ir viena mūsų dalyvių – Ann Pajuväli), ir Latvijoje, kur leidžiamas tarptautinis komiksų žurnalas „kuš!“. Parodoje „Baltijos iliustracija. Komiksai #2“ pristatomi menininkai į komiksų mediją atėjo iš įvairių sričių: architektūros, animacijos, grafikos, tapybos, grafinio dizaino, semiotikos, žurnalistikos, filologijos, spaudos technologijų. Vieni parodos autoriai yra daug metų aktyviai dirbantys komiksų srityje, kaip kad Joonas Sildre, įkūręs Estijos komiksų kūrėjų bendruomenę. Kiti, kaip štai Dāvis Ozols, Zane Zlemeša ar Titas Vilkaitis, vis dar studijuoja ar neseniai baigė studijas, bet jau spėjo pristatyti savo darbus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Greta jų pristatome ir pačią jauniausią, kol kas plačiajai visuomenei nežinomą naująją komiksų kūrėjų kartą: Rusnę Šimulynaitę, Aleksą Steponavičių ir Paulių Petrauską iš Lietuvos.
Kęstučio Grigaliūno kūrybos apžvalga „Tu manai, kad tu manai“ VDA parodų salėse „Titanikas“ ir galerijoje „Kairė–dešinė“
Kitaip nei Giedrius Jonaitis, kurio paroda „Mano istorijos“ apatinėje „Titaniko“ salėje veikė lapkričio–gruodžio mėnesiais, Kęstutis Grigaliūnas – darbštus menininkas. Jonaitis „išsisuko“ vos su keturiais naujais plunksnos piešiniais, akcentą perkėlęs į žodinius pasakojimus ir visa tai papildęs senais asambliažais, naujais objektais iš įvairių radinių ir savitais selfiais iš telefono. Parodos salė neatrodė tuščia, bet liko gana erdvi. Dažnas Grigaliūno projektas ar kūrinių serija šią salę nesunkiai užpildytų ir net joje netilptų, o tokių projektų ir serijų per beveik keturis menininko kūrybos dešimtmečius jau susidarytų kone šimtas. Tad jo kūrybos apžvalga kuratorėms Kristinai Kleponytei ir Jurgai Minčinauskienei tapo tikru iššūkiu, ir nors dalį parodos jos apdairiai perkėlė į „Kairę–dešinę“, kai kam vis tiek pasirodė „sugrūsta“.