7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

NMKČDM inf.

KAMPAS: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) sausio 12 d., penktadienį, 17  val. įvyks parodos „KAMPAS: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“ atidarymas.
Po 24 metų pertraukos  Kaune pristatoma paroda, skirta vienos ryškiausių Lietuvos meno pasaulio asmenybių, Lūžio kartos atstovo, grupės Angis nario Rimvido Jankausko-Kampo 60-osioms gimimo metinėms paminėti.  


Kampo tapybos sprogimas sutapo su Nepriklausomybės pradžia. Vėlyvajame sovietmetyje subrendęs maištas primygtinai bruktomis oficiozinėmis meno normomis, tapytojo kūriniuose prasiveržė spalvų pliūpsniais, didžiuliais formatais, radikalaus gyvenimo būdo pasirinkimu. Rimvidas Jankauskas-Kampas rašė: Praėjo metai kai išvarvėjau faršo pavidalu iš mėsmalės (VDI žargonu) ir rankioju save po trupinėlį iš Vilniaus knaipių ir tarpuvarčių. Taip reikėjo. Reikėjo kontrargumentų, kad išliktum nors ir pusfabrikačio kotleto pavidale. Ir nežinia kiek metų dar reikės rankioti.
Kaip profesionalus dailininkas, Kampas reiškėsi labai trumpai, vos šešerius metus, tad brandžių, Kaune gyvenant tapytų paveikslų skaičius santykinai nėra didelis.


Greta brandžiausiųjų, kūrybos kulminaciją žyminčių kūrinių eksponuojami Dailės instituto periodo paveikslai, atskleidžiantys menininko augimą autoritarinėje sistemoje, bei ankstyvieji S. Žuko technikume sukurti darbai, apibūdinantys menininko kelio pradžią. Parodą papildo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Vilkų medžioklė“ kurti kostiumų eskizai, plakatas, dailininko užrašai.


Pristatomi dailininko laiškai artimiesiems, dienoraščio pobūdžio užrašai paneigia nusistovėjusį mitą, kad Kampas tapydavo stichiškai. Sklaidydami juos, atrandame Rimvidą kaip sistemingai dirbantį, savo formalią spalvinę ir plastinę raišką griežtai analizuojantį ir itin kritiškai save vertinantį menininką. Apmąstymai apie save patį, studijas, paveikslų kūrimo analizė kreipė link minties atskleisti kūrybą paties menininko akimis.


Rimvidas Jankauskas-Kampas gimė 1957 m. gruodžio 7 d. Klaipėdoje, ten baigė vakarinę dailės mokyklą. Būdamas keturiolikos metų be tėvų žinios įstojo į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Tuo metu jau turėjo Bekampio pravardę. Priešdėlis „be“ vėliau natūraliai nunyko. Iš technikumo buvo išmestas, nes neatitiko sovietinės ideologijos standartų. 1980 m. grįžęs iš sovietinės armijos jį pabaigė. 1981–1987 m. studijas tęsė Valstybiniame dailės institute prof. Vincento Gečo klasėje. Baigęs institutą, rinkosi laisvo menininko poziciją, gyveno ir kūrė Kaune, tęsė arsininkų tradicijas, savo Mokytojais įvardindamas senąjį Antinį, Alfonsą Vilpišauską ir... Giorgio de Chirico. 1993 spalio 7 d. mirė Klaipėdoje.


Parodoje eksponuojami per šimtą tapybos ir grafikos kūrinių iš 5 Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų. Kūrinius skolino 23 privatūs asmenys, galerijos ir institucijos.

Parodos kuratorė Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė.
Oraganizatorius: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Partneris: Mo Muziejus
Parodą iš dalies parėmė: Lietuvos kultūros taryba

Muziejaus rėmėjas: Advokatų kontora „Ellex Valiunas“
Paroda veiks: 2018 01 12–2018 03 04

Papildomą informaciją teikia: Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė  tel.: +370 689 99861

 

Rimvidas Jankauskas-Kampas, Apleista Sinagoga. 1993 m. N.M.K.Č.nuos.
Rimvidas Jankauskas-Kampas, Apleista Sinagoga. 1993 m. N.M.K.Č.nuos.
Rimvidas Jankauskas-Kampas. Gintaro Zinkevičiaus nuotr.
Rimvidas Jankauskas-Kampas. Gintaro Zinkevičiaus nuotr.
VDA inf.

Elingos Garuolytės paroda GRID

Maloniai kviečiame Jus į Elingos Garuolytės parodos GRID atidarymą, kuris vyks VDA Tekstilės galerijoje Artifex sausio 9d. (antradienį) 18 val.
Parodos laikas 2018.01.09 - 2018.01.20

Galerijos darbo laikas: II – V 12 - 18 val., VI 12 - 17 val.
Adresas: Gaono g. 1, Vilnius

Elinga Garuolytė
Žodis GRID anglų kalboje išreiškiamas kaip tarpusavyje susijungusių, tinklą sudarančių taškų visuma. Ką mes regime kas rytą žiūrėdami sau po kojomis, stebėdami besikeičiančią miesto aplinką? Elinga Garuolytė išskiria kasdienybės detales, kurių nesureikšminame. Parodoje jos virsta visuma. Žmogus įvedamas į kūrinių vidų – ambientinę erdvę, kur tampa jos dalimi.


Įdėmiai stebėdami aplinką, ją dekonstruojame. Atsiradusios pauzės leidžia pajusti unikalų įspūdį. Paroda „GRID“ naiviai tiesia pirštą rodydama į kasdienybės detales. Pasirinkti du objektai, kuriais perteikiamas jautrus žvilgsnis į miestą. Kūriniai kviečia stebėtoją juos pažadinti savo buvimu, įsitraukti į subtilią erdvės transformaciją.


Kūrinyje „Žymėjimas“ žiūrovo akių lygyje esanti juoda linija veda žvilgsnį kiaurai kūrinį. Galimybė žvelgti kiaurai priverčia susimąstyti, klaidžioti pulsuojančios geltonos spalvos labirintu ar palikti vietos įsivazduojamam veiksmui.


Antrasis parodos objektas „Balos“ žiūrovą kviečia pasijusti fikcijos dalyviu. Priešingai negu miesto peizaže matomos vandens ir degalų dėmės, kuriomis nusėtas asfaltas, „Balos“ yra nupieštos aliejinėmis kreidelėmis. Parodos autorė leidžia kūrinį tyrinėti savo kojomis, lipant į balas ant ištiesto polietileno.  

 

 

 

Tautvydas Bajarkevičius

Ypatingos paskirties traukiniai

Paroda Lietuvos Geležinkelių muziejuje

Kartą, prieš gerus penkiolika metų, buvau užsukęs pasižvalgyti po parodą Šiuolaikinio meno centre. Ji buvo eksponuojama pirmame pastato aukšte ‒ ten, kur dabar yra skaitykla. Iš to apsilankymo atmintyje labiausiai išliko štai toks parodoje sutiktos menotyrininkės Renatos Dubinskaitės portretas: sėdėdama ant vienos iš eilėmis surikiuotų kėdžių, palinkusi link televizoriaus ekrano, kuriame buvo rodomas videodarbas, ji susikaupusi kažką žymėjosi užrašų knygelėje. Tuo metu parodoje mes buvome dviese, tad niekieno netrukdomi (ir netrukdydami vienas kitam) galėjome mėgautis ištaigingu neužpildytos erdvės pojūčiu. Renatos tuo metu gerai nepažinojau, tad mūsų netgi neslėgė rutininis įprasto pasilabinimo įsipareigojimas, kuris būtų neabejotinai sutrikdęs šias anonimiškas ekspozicijos erdvės dalybas. Prabėgus keletui dienų, „Šiaurės Atėnuose“ radau jos rašytą parodos recenziją. Tai buvo esė apie lūkuriavimą laukiamuosiuose. Nėra reikalo ir sakyti, kad ši lūkuriavimo rūšis yra ypatinga. Itin ypatinga savuoju banalumu.

Jūratė Jarulytė, „Neracionalūs pjūviai V“. 2013 m.
Jūratė Jarulytė, „Neracionalūs pjūviai V“. 2013 m.
BPM inf.

Restauruotų paveikslų pristatymas

Sausio 4 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje vyks Paberžės Dievo Motinos atvaizdo ir penkių 2017 m. restauruotų paveikslų iš Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios pristatymas. Renginyje dalyvaus istorikas Liudas Jovaiša, menotyrininkės Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Dalia Vasiliūnienė, Rūta Vitkauskienė, restauratorės Anna Szymańska, Agnieszka Przełomiec, Alma Valickienė, Martyna Noreikaitė-Jemec, fondo „Mosty“ valdybos nariai Mikolaj Falkowski ir Małgorzata Aleksandrowicz, Paberžės bažnyčios klebonas kun. Marek Gladki.

 

Ankstyviausios žinios apie Paberžės parapiją siekia XV a. paskutinį ketvirtį. Šioje vietovėje, pavadintoje „Po beržais“, 1484 m. buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė, arba altarija, priklausanti vienai seniausių Lietuvoje – Maišiagalos bažnyčiai, veikusiai nuo 1387 metų. 1503 m. Paberžės bažnyčia jau minima kaip parapinė, o 1507 m. naują parapiją aprobavo karalius Žygimantas Senasis. Pirmoji parapinė Paberžės bažnyčia buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Šv. Antano titulu. Paberžės parapijos ribose XVII–XVIII a. atsidūrė Glintiškių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, dominikonai, misionieriai. Spėjama, kad Paberžės Dievo Motinos atvaizdas XVIII a. į Lietuvą buvo atvežtas Jelenskių šeimos, kai šie įsigijo dvarą Glitiškėse. Seniausias Jelenskių dvaras buvo Tučoje (Tucza), netoli Slucko, ir garsėjo prie jo veikusia ikonų tapybos mokykla. Paberžės Dievo Motinos atvaizdas galėjo būti sukurtas šioje mokykloje.

Paberžės Dievo Motina. Vaizdas prieš restauraciją
Paberžės Dievo Motina. Vaizdas prieš restauraciją
Jogintė Bučinskaitė

Dalyvavimo kultūriniame gyvenime įgūdžiai

Pokalbis su edukacinės programos kuratore Skaiste Marčiene

Kultūros edukacijos klausimai pastaruoju metu ypač aktualūs, o kultūros institucijoms, siekiančioms užsiauginti ir lavinti savo auditoriją, tai tapo kone privaloma veikla. 2017-aisiais VDA Nidos meno kolonija vykdė edukacinį projektą „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“. Kolonijoje reziduojantys menininkai Nidos ir Klaipėdos moksleiviams vedė kūrybinius užsiėmimus, per kuriuos supažindino ne tik su savo kūrybinėmis praktikomis, bet ir kvietė kurti pačius. Kodėl mokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti svarbus susitikimas su šiuolaikinio meno kūrėju, o ko išmokti šiandienos mokykloje galėtų ir pats menininkas? Apie tai pasakoja Nidos meno kolonijos rezidencijų programos kuratorė Skaistė Marčienė.

Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
ŠMC inf.

ŠMC pristato Michaelo Portnoy’aus projektą Wrixling.com

Bilietai parduodami nuo 2017.12.22, rezervacijos šiuo metu atviros iki 2018.03.01

Registruokitės asmeninei sesijai adresu www.wrixling.com. Sesijos mokamos, sumokėti už jas galite rezervacijos metu. Sesijų skaičius neribojamas. Galite rinktis daugiau nei vieną specialistą. Sesijos vyks anglų kalba.

„Wrixling“ – tai naujas pasimaišymo metodas, kurio poveikį galite išbandyti užsisakę asmeninę sesiją su vienu iš mūsų wrixlingo specialistų. Sesijos metu vykstantis wrixlingo procesas – tai viena dalis drauge su jumis režisuojamo karštligiško sapno, dvi dalys klaidinančio masažo, trys dalys abstrakčios terapijos ir žiupsnis žaidimo šizovaidmenimis. Šis metodas sukurtas siekiant pakoreguoti menkaverčio konstrukto, kurį anksčiau vadinome „savimi“, mastelį ir išmušti jį iš nepelnytai įprastų vėžių, panašiai kaip patiekalą galima perkelti iš pagrindinio meniu į sriubas.

Kviečiame registruotis privačioms 25 minučių trukmės wrixlingo sesijoms su vienu iš šešių projekte dalyvaujančių elgesio režisierių, profesionaliai apmokytų naudoti wrixlingo technikas. Savo specialistą galėsite rinktis ir pagal individualias kiekvieno iš jų specializacijas, tarp kurių – lyties terasavimas, transkursyvus vogravimas ir „empatinė spjaudyklė“.

Sesijos metu dalyvausite savo (ne)asmeninių istorijų, daugiaaukščių žargono atramų, „protėvių lauko“ ir fetišų kūrime, su savo režisieriumi ar režisiere pasitelkdami į pagalbą aukšto lygio kalbos žaidimus ir realybę iškreipiančius pratimus. Kokių rezultatų galite tikėtis? Tikrai nežinome! Bet štai ką sako metodo žinovai:

„Hipertempas! Troposferiškai glumina! Nepadoriai utopiška!“

„Terapiją lyginti su wrixlingu – tai kaip lyginti žiūrėjimą į meną su meno skambinėjimu visiems kontaktams tavo telefone, papasakojant apie tavo nesveiką žavėjimąsi žuvų veidrodžiais ir besisukančiomis prijuostėmis.“

„Daugybę metų negalėjau apsikęsti su ta banalybe, kurią žmonės laiko normaliu pokalbiu. O tada atradau wrixlingą…“

„When life gets confusing, we get confusinginger.“

Informatyvius videofilmus apie specialistų komandą ir daugiau informacijos apie projektą rasite adresu www.wrixling.com

 

Projekto autorius – Michael Portnoy
Kalbos konsultantas ir papildomų tekstų autorius – Dan Fox
Dramaturgė – Joanna Ruth Evans
Elgesio režisieriai: Todd Colby, Carlos Dengler, Michael Portnoy, Lorelei Ramirez, Riley Soloner, Jon Wan
Projekto kuratorė – Virginija Januškevičiūtė

Michael Portnoy yra Niujorke gyvenantis menininkas. Jo kūryba siejama su ankstyva jo patirtimi šiuolaikinio šokio ir „stand-up“ komedijos kontekstuose, ir nors dažniausiai jo kūriniai priskiriami performanso sričiai, dalis jų įgyvendinta performatyvios instaliacijos, skulptūros, tapybos, rašymo, spektaklio, videofilmo ar kuratorinio projekto forma. Menininkas yra pristatęs savo darbus įvairiuose pasaulio muziejuose, galerijose, teatruose ir koncertų salėse.

Projektą „Wrixling“ pristato Šiuolaikinio meno centras tarptautinio institucijų tinklo „Corpus“ (www.corpus-network.org) veiklos rėmuose. „Corpus“ – tai meno centras „Bulegoa z/b“ (Bilbao), Šiuolaikinio meno centras (Vilnius), „KW“ šiuolaikinio meno institutas (Berlynas), organizacija „If I Can’t Dance“ (Amsterdamas), „Playground“ festivalis (organizuojamas „STUK“ meno centro ir muziejaus „M“ Leuvene) ir muziejus „Tate Modern“ (Londonas). „Corpus“ tinklo veiklas dalinai finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“.

Projektą taip pat remia Lietuvos kultūros taryba.

Projekto koprodiuseris – Ujazdowski pilies Šiuolaikinio meno centras Varšuvoje, pristatantis „Wrixling“ kaip tęstinės renginių serijos „PTV. Performance TV“ dalį.


Šiuolaikinio meno centras
Vokiečių g. 2, LT-01130, Vilnius
Tel: 8 5 2608960, fax: 8 5 2623954
el. paštas: [email protected] // www.cac.lt
www.facebook.com/cacvilnius

LDM inf.

Nacionalinė dailės galerija paskutinėmis šių metų dienomis kviečia į dviejų naujų parodų atidarymą

Gruodžio 28 d., ketvirtadienį, 11 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) rengiama spaudos konferencija, kurioje bus pristatytos dvi naujos NDG žiemos sezono parodos – „Deimantas Narkevičius. Dėmės ir įbrėžimai“ ir „Oskaras Hansenas. Atvira forma“. Joje dalyvaus menininkas Deimantas Narkevičius, kuratorės Aleksandra Kędziorek ir Lolita Jablonskienė. Parodų atidarymas vyks gruodžio 28 d. 18 val., veiks iki 2018 m. vasario 25 d.

Didžiojoje NDG ekspozicijų salėje pristatomoje vieno žymiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų Deimanto Narkevičiaus parodoje „Dėmės ir įbrėžimai“ bus rodomi 5 autoriaus filmai atminties ir memorializavimo tema. Tarp jų – pirmą kartą parodos formate Lietuvos žiūrovams pristatomi nauji 3D formato filmai: 2016 m. sukurtas, 62-ajame Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje specialiu žiuri paminėjimu įvertintas „20.07.2015“, dokumentuojantis sovietinių skulptūrų nukėlimą nuo Žaliojo tilto Vilniuje, ir naujas filmas, kurio objektas – 8 deš. pr. Vilniuje vykęs Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas – ryškus, nors plačiajai publikai mažai žinomas sovietmečio alternatyvios kultūros reiškinys. Naujus stereoskopinius filmus papildo greta rodomi ankstesni menininko darbai: „Kaimietis“ (2002), „Aplankant Soliarį“ (2007) ir „Nesprogusios bombos poveikis“ (2008). Kūriniuose kritiškai apmąstomos asmeninės ir kolektyvinės atminties bei dabarties frikcijos ir santykio su kolektyvinę atmintį ramstančiais monumentais politizavimas.

Kita paroda pirmą kartą Lietuvoje pristato žymaus lenkų architekto, eksperimentatoriaus, pedagogo ir atviros formos koncepcijos kūrėjo Oskaro Hanseno (1922–2005) kūrybinį palikimą. Ekspozicijoje bus galima susipažinti su novatoriškomis architekto idėjomis, jų taikymu miestų planavime, gyvenamųjų ir viešųjų pastatų architektūroje ir mokymosi procese. Išskirtinis parodos eksponatas – O. Hanseno projektinis pasiūlymas paminklas-antimonumentas „Kelias“, skirtas Aušvico-Birkenau fašizmo aukų atminimui (1958). Nors paminklas nebuvo realizuotas, tačiau projektas, sukurtas laikantis atviros formos koncepcijos, pateko į pasaulio dailės istoriją, kaip naujoviškas atminties įprasminimo pavyzdys. O. Hanseno vardas susijęs ir su mūsų istorija: žymus architektas jaunystę praleido tarpukario Vilniuje, čia mokėsi mechanikos Vilniaus technikos mokykloje, vėliau, išvykęs iš Lietuvos, architektūros studijas tęsė Liubline, Paryžiuje ir Londone.

Projektus iš dalies finansavo: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba. Parodos „Oskaras Hansenas. Atvira forma“ bendraorganizatorius – Varšuvos modernaus meno muziejus, partneris – Adomo Mickevičiaus institutas, rėmėjai: Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus miesto savivaldybė Exterus, Imparat. Informaciniai rėmėjai: lrytas.lt, artnews.lt

 


Oskaras Hansenas AICA kongrese Vroclave, 1975. Oskaro Hanseno archyvo, Varšuvos dailės akademijos muziejaus nuosavybė
Oskaras Hansenas AICA kongrese Vroclave, 1975. Oskaro Hanseno archyvo, Varšuvos dailės akademijos muziejaus nuosavybė
JMVMC inf.

Dailės kritika ir dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos/ asmenys, reiškiniai, objektai

Gintaro Znamierowski paroda:
Dailės kritika ir dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos/ asmenys, reiškiniai, objektai

Esame pripratę, kad dailėtyra ir dailės kritika „egzaminuoja meno praktikas ir menininkus. Tačiau ar negali būti priešingai? Ar gali dailė egzaminuoti dailėtyrą ir dailės kritiką? Menininkas Gintaras Znamierowski meta iššūkį ir įrodo, kad gali!  


Parodoje gilinamasi į dvi potemes: „Teorijas, metodus ir praktikas“ ir „Asmenis, reiškinius ir objektus“. Paroda turi „Įžangos“, „Dėstymo“ ir „Išvadų“ dalis. Be to, kiekvienai jų dar būdingos „išnašos“, priminiai, antriniai ir tretiniai šaltiniai.


Paroda formuojama kaip muziejinė etnografinė ekspozicija-instaliacija, kuriai būdingas kultūros antropologijos naratyvas. Į lietuvių dailėtyrą ir dailės kritiką žvelgiama kaip į lokalų „etnografinį“ reiškinį, kurį apibūdina tam tikros bendrijos materialinė, buitinė ir dvasinė kultūra. Dailėtyra ir dailės kritika čia traktuojamos kaip sparčiai nykstančios primityvios lokalios (sub)kultūros, kurias reikia nuodugniai ištirti, klasifikuoti, bent simboliškai išsaugoti ateinančioms kartoms.  Parodoje surenkami šios materialinės ir dvasinės kultūros faktai, sugrupuojami, suklasifikuojami. Taip pat gilinamasi į profesinės grupės (dailėtyrinink(i)ų ir dailės kritik(i)ų) sakytinę ir rašytinę tautosaką (t.t. profesinius tekstus), pasaulėžiūrą, gyvensenos ir mąstysenos ypatumus. Galima sakyti, jog paroda yra lyginamosios (komparatyvistinės) etnografinės informacijos sintezės atitikmuo, tik išreiškiamas per sudaiktintą informaciją ‒ vizualumą ir artefaktus.


Paprastai etnografijos tyrimų objektai yra kraštovaizdis, urbanistikos paveldas, dvarai, sakralinė architektūra, mažoji architektūra, etninė architektūra, statinių puošyba, technikos vertybės, tautinis kostiumas, audinių raštai, vestuviniai sodai, margučių raštai, Užgavėnių kaukės, žemdirbystės padargai, namų apyvokos daiktai, amatininkų darbo įrankiai, muzikos instrumentai, šventės, tradicijos, tautinių mažumų kultūros paveldas, memorialinės laidojimo vietos, o ypač iš kitų tautų Lietuvą dar išskiria metalinės kryžių viršūnės ir sakralinė medžio skulptūra.


Znamierowski išskiria atskirą dailėtyros ir dailės kritikos (taip pat feministinės) etnografinį lygmenį ir tyrinėja jas apibūdinančią kultūrą, tiek dvasinę ‒ sąvokas, įsivaizdavimus, įvaizdžius, mentalitetą, tradicijas ‒ tiek ir materialinę ‒ namų apyvokos daiktus, dailėtyros padargus, darbo įrankius, būdingą aprangą ir t.t.


Pirma, įžanginė, parodos dalis vadinasi „Vaizdas, medija ir prievaizdas“. Šiame parodos skyriuje pristatomos į kūrinį orientuotos suvokimo perspektyvos, o kūrinys suprantamas kaip dailininko per medijas, vaizdus ir prievaizdus organizuojamas tyrimas. Prievaizdas yra kažkas prie vaizdo. Tai yra įžanginė dalis, kurioje žiūrovas supažindinamas su tyrimo problematika, struktūra, metodologija. Metodologijos esmė ‒ tam tikra metodologija, kuri yra taikoma kaip tam tikras metodas.
Antroje dalyje „Aplinka, ryšiai ir kyšiai“ į perteikiamą kūrinį žvelgiama kaip į vieną iš dailėtyrininkų ir dailėtyrininkių ryšių dėmenų. Nepaisant pasirinktos žiūros perspektyvos, kūrinys bus tik vienas iš ryšių sąveikos grandinės elementų, kuris traktuojamas ir interpretuojamas kaip vienas iš dailėtyrininkų ir dailėtyrininkių ryšių dėmenų „kaip danguje, taip ir žemėje“. Aplinka yra ta terpė, kurioje tie funkcionalūs, institucijų ryšiai mezgasi ir skleidžiasi, o kyšiai (tai, kas įkišama) yra tie kūriniai, kurie įsikiša ir įsiterpia į tų ryšių perteikimo procesą ir simboliką ir yra kartais pasiūlomi kaip funkciniai šių ryšių tarpininkai, t. y. kyšiai. Šioje dalyje analizuojam „dvasinė gelmė“, kaip menotyrinis pseudoįrankis „kaip danguje, taip ir žemėje“.


Trečiojoje dalyje „Struktūra, mąstymas ir sklastymas“ dėmesys perkeliamas nuo objekto į subjektą duotuoju būdu ‒ kūrinį interpretuojantį dailėtyrininką ar dailėtyrininkę, dailės kritiką ar kritikę, tačiau dažniau į kūrinį interpretuojančią dailėtyrininkę kaip profesinį subjektą „kaip danguje, taip žemėje“. Analitiniu žvilgsniu žvelgiama į šio profesinio subjekto gelminę struktūrą ‒ mąstymo būdus, gyvensenos stilių, skonį, mentalinių sąveikų dinamiką duotuoju būdu. Tai ir yra vadinamoji „Išvadų“ dalis, kurioje duotuoju būdu tarsi pateikiamos išvados.
Kuratorius: Kęstutis Šapoka


Parodos atidarymas 2017 m. gruodžio 28 d. 18 val.
Jono Meko vizualiųjų menų centre


Gintaras Znamierowski (g. 1970) ‒ yra lietuvių šiuolaikinio meno enfant terrible. Dar XX a. 9-jo dešimtmečio pabaigoje kartu su Donatu Srogiu pagarsėjo kaip ciniško „Lazdynų (taip vadinamas Vilniaus miegamasis rajonas) konceptualizmo“ atstovas. Šis „konceptualizmas“ papiktino to meto dailėtyros atstoves ir Znamierowski ilgam buvo nustumtas į lietuvių šiuolaikinio meno paraštes.
Maža to, Znamierowskis, atsimokęs Vilniaus dailės akademijoje vos du kursus, paliko akademiją savo noru, nes, pasak menininko „tenai nieko doro išmokti neįmanoma“.  


Znamierowskis taip pat garsėja ir kaip lietuvių tapybos tradicijai svetimos ir nepriimtinos „plastamsinės“, „bedvasės“, pop meno ir hiperrealizmo bruožų turinčios tapybos, puoselėtojas. Kūryboje Znamierowskis tyčiosi iš visų šventų ir brangių lietuvių menui, taip pat ir dailėtyrai dalykų. Dažnai tai daro balansuodamas ne tik ant parodijos, tačiau ir ant įžeidimo ribos.


2010 m. Jono Meko vizualiųjų menų centre buvo surengta Gintaro Znamierowski ir Donato Srogio „Lazdynų konceptualizmo“ retrospektyva. Tai antrasis menininko projektas JMVMC.

Ką prisiminti, ką užmiršti?

Rašančių apie dailę ir fotografiją kalėdinė apklausa

Mūsų Kalėdinė anketa tapo tradicija, kai atsigręžiame į praėjusius metus ir norime pagirti/paminėti gerai pasirodžiusius, ypač tuos, kurie galbūt dirbo tyliai, bet atkakliai puikiai; galime suformuluoti, kokie trūkumai erzina, galbūt įvardyti ryškėjančias bendresnes tendencijas, problemas ir pateikti šiokių tokių rekomendacijų. Savo autorių paprašėme trumpai išsakyti, kas labiausiai įsiminė 2017-aisiais ir apie ką svarbiausia kalbėti metams besibaigiant.

Paullina Pukytė, „Vidurdienį Demokratų aikštėje“. 2017 m. R. Ščerbausko nuotr.
Paullina Pukytė, „Vidurdienį Demokratų aikštėje“. 2017 m. R. Ščerbausko nuotr.
Violeta Laužonytė, „Apsaugojimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Violeta Laužonytė, „Apsaugojimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Juozas Zikaras, Jonas Basanavičius. 1923–1988–2017
Juozas Zikaras, Jonas Basanavičius. 1923–1988–2017
Jurga Šarapova, parodos „Barelina“ fragmentas. 2017 m. V. Ilčiuko nuotr.
Jurga Šarapova, parodos „Barelina“ fragmentas. 2017 m. V. Ilčiuko nuotr.
VDA inf.

Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio paroda  „savi/svetimi: kaustika

Maloniai kviečiame Jus į menininkų dueto Dalios Mikonytės ir Adomo Žudžio parodos  „savi/svetimi: kaustika" atidarymą, kuris vyks VDA Tekstilės galerijoje Artifex gruodžio 22d. (penktadienį) 18 val.  Parodos kuratorė – Laima Kreivytė.

Parodos laikas 2017.12.22 - 2017.01.06

„Fotogramų ciklo ir video instaliacijos temą „savi / svetimi“ įkvėpė Lietuvos istorijos pervartos ir dabar pasaulyje vykstantys geopolitiniai procesai: migracija, karas, visuomenės susiskaidymas. Kartu tai žvilgsnis į save ir artimą aplinką - ką laikome savu? Kas mums svetima? Pasirinktos priemonės leidžia atskleisti tarp skirtingų požiūrių tvyrančią įtampą: šviesa ir tamsa, pozityvas ir negatyvas yra ne tik fotografijos, bet ir ideologijos bei antropologijos studijų objektas.

Fotografija yra priemonė, kuria labai lengva manipuliuoti, todėl nenaudojame šiuolaikinio jos išraiškos būdo (skaitmeninio atvaizdo), renkamės seniausią ir "tikriausią" jos pavidalą - analoginį kontaktinį atspaudą - fotogramą. Fotograma - fotografinio atspaudo gavimas nenaudojant foto kameros. Realiais daiktais paliestas fotografinis paviršius - tiksliausias, betarpiškas realybės užfiksavimas; sava, paliečiama, esanti arčiau kūno gyvenimo nuotrupa. Paneigiama kaip Turino drobulė (it. Sindone di Torino) ar tikėtina kaip katastrofų teorija (mat. catastrophe theory).

Mes atsitraukiame nuo realybės ir fotografinį paviršių liečiame su kaustika. Fizikoje tai paviršius, kuriame dėl optinės sistemos aberacijų kertasi du gretimi iš vieno taško išėję ir sistemoje lūžę ar nuo jos atsispindėję šviesos spinduliai; medicinoje - chirurginė priemonė - audinių prideginimas specialiais elektros srove įkaitintais elektrodais ar net pačios prideginančios medžiagos. Mūsų kūriniuose šviesos koncentracija lūžta permatomame paviršiuje – vandenyje, stikle, skaidriame plastike ir išdegina savo pėdsaką sidabro druskose. Fotograminės kaustikos atspindi ir išlaužo mums reikšmingas istorines nuotrupas, ženklus, asmeninius ir bio/politinius artefaktus, kalbančius apie aktualią kiekvieno iš mūsų kasdienybę ir laikinas bei sunkiai apibrėžiamas jos ribas.

Skaitmeninė projekcija - atvirkščias analoginiam, iškreiptas veidrodinis realybės atspindys, dirbtinis atkartojimas - tarsi abstrakti prasmė ar signifikantas užmetamas ant konkretaus ir apibrėžto paviršiaus, formos. Mus domina ši futurizmo ir tradicionalizmo jungtis. Mūsų tikslas yra analogines technikos perkėlimas į skaitmeninę, skaitmeninio objekto performavimas į analoginę fotogramą ir grįžimas atgal; savos ir svetimų istorijų jungimas į nesibaigiantį, persipinantį, lūžtantį ir deginantį naratyvą.”
 
                                                                                                                  

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas